Vilniaus meras Valdas Benkunskas sako, kad šis inžinerinis statinys jau kelerius metus neatlieka savo funkcijos, todėl nutarta šią unikalią vietą išnaudoti kultūrinių ir kitų idėjų realizavimui.
„Pabandėm kelis kartus per mūsų atvirų durų dienas, ką miestas jau daro irgi tradiciškai, atverti šitą vietą, panaudojom ir šviesų festivalio metu ir matom, kad unikali vieta, kurios Vilniuje ir aplinkui turbūt tokios niekur nerasim“, – trečiadienį žurnalistams sakė meras.
„Galima sakyti, kad tai bus ne tik koncertų, bet kultūrinių iniciatyvų, visokių idėjų realizavimo vieta. Alternatyvų, arba kitų vietų, kur būtų galima padaryti tai, ką galima padaryti čia, kokia emociją, kokį įspūdį išgauti, tikrai mes neturim“, – sakė V. Benkunskas.
Anot jo, statinys turi didelę vertę ne vien dėl savo unikalumo, tačiau ir dėl jo vietos – saugyklai priklauso didelis neapstatytas žemės plotas, tačiau apie jo pardavimą savivaldybė net nesvarstė.
„Tokių minčių (parduoti – BNS) tikrai nebuvo ir tai yra svarbu, nes tokios erdvės, kurios pakeičia savo paskirtį, kurios yra unikalios, jos neturėtų niekada būti nei parduodamos, nei perstatomos, nei nugriaunamos ir panašiai. (...) Pats žemės sklypas yra unikalioje vietoje, bet jis yra saugomas, sunku būtų pasakyti, ar čia galima būtų išnaudoti kaip nekilnojamojo turto objektą, (...) čia neįkainojamas dalykas yra“, – komentavo V. Benkunskas.
Energetikos ir technikos muziejaus vadovas Mykolas Bistrickas pasakojo, kad muziejus jau turi patirtį dirbant su paveldu, pritaikant jį edukacijai ir kultūrai. Šiame itin geros akustikos pastate muziejus rengs koncertus, kvies kitus organizatorius renti įvairius renginius.
„Ką mes planuojame, tai planuojame čia vesti įvairias ekskursijas, edukacijas, kviečiame visus, kas galvoja, kad ši erdvė jums būtų aktuali, ją pritaikyti, panaudoti renginiams, panaudoti koncertams“, – trečiadienį sakė M. Bistrickas.
„Tokios akustikos mums turbūt pavydės ir ne viena bažnyčia“, – pridūrė jis.
„Vilniaus vandenų“ vadovas Saulius Savickas teigė, kad vandens saugykla anksčiau aptarnavo apie 5 tūkst. klientų, jame telpa 2 tūkst. kubų vandens. Be to, būtent nuo šios talpyklos veiklos pradžios vanduo pradėtas skaičiuoti kubais – iki tol Lietuvoje vandenį skaičiavo kibirais.
„Unikalumas jo yra – pirma, jis yra giliai po žeme, temperatūra yra beveik visą laiką ta pati, ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį nekinta ir turbūt kultūrine prasme, planavimo prasme, įdomiausia dalis yra jo stogas, nes jis sukuria aidą, kuris kartojasi 5-7 kartus ir iš to galima išgauti labai smagų, gražų garsą“, – žurnalistams sakė S. Savickas.
Anot „Vilniaus vandenų“, Liepkalnio vandens saugykla įrengta 1916 metais. Kaip pagrindinė geriamojo vandens saugojimo vieta Naujininkams ji naudota iki 1987 metų, o vėliau tarnavo kaip rezervas, leidžiantis užtikrinti vandens tiekimą piko metu.
Saugykla įrengta po žeme, penkių metrų gylyje, ji išsiskiria unikalia skliautine konstrukcija – apskritą patalpą dengia aštuoniomis kolonomis paremtas skliautinis kupolas, todėl ji pasižymi itin reta akustika.
Nuo trečiadienio Liepkalnio vandenvietė bus vienintelė visuomenei atvira vandens saugykla Lietuvoje.
