„Centre viskas jau aišku, ten konversijos vyksta. Šnipiškės laukia, mes turime didžiulius iššūkius su savo daugiaaukščiais namais. (...) Tiesą pasakius, nuo architekto Nasvyčio sukurtos urbanistinės kalvos kreivės nebuvo jokio atsinaujinimo ir matome, kad ji jau yra pakitusi, poreikiai keičiasi, nėra įvertinta, kaip draugaus tie mūsų medinukai su dangoraižiais, kaip bus su infrastruktūra. Mes čia turime kaimą vos už kelių metrų“, – interviu BNS sakė L. Kairienė.
„Mūsų tikslas yra, kad netaptų vien tik centras, Naujamiestis, ta centrinė dalis traukos tašku, kad traukos taškai susikurtų ir tuose dabar neaktyviuose kvartaluose“, – priduria vyriausioji architektė.
Pasak L Kairienės, Vilniuje trūksta apie 10 naujų darželių, todėl planuojama jų bei naujų mokyklų statyba.
Naujoji miesto architektė sako, kad norima investuoti į pavyzdinį daugiabučių kvartalą, kur gyventojai būtų atsakingi už savo teritoriją – turėtų nuosavą kiemą, bendruomenės centrą, aiškias parkavimo zonas.
Pertvarkant Stoties rajoną, miestas yra įsipareigojęs rekonstruoti Pelesos gatvę, sutvarkyti transporto mazgą ir aikštę šalia geležinkelio stoties.
„Turime šalia „McDonald's“ nesutvarkytą teritoriją, tą visą ratą važiuojančių viešojo transporto priemonių. Mes turime pasidaryti savo rekonstrukcijos viziją. Šalia yra daugybė viešųjų erdvių, privati autobusų stotis, (...) Strumilos sodai, Pelesos skveras, Stepono skveras. Turime pagaliau pakeisti tos teritorijos veidą, jau užtenka narkomanų stoties teritorijoje, norisi pokyčių“, – kalbėjo L. Kairienė.
– Pastaruosius dvejus metus dirbote buvusio sostinės vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio patarėja, taigi, vidinė Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros skyriaus virtuvė jums turėtų būti pažįstama. Kas paskatino pretenduoti į vyriausiojo miesto architekto pareigas?
– Atvirai sakant, tai meilė Vilniui, nes jeigu protu svarstyti, tai turbūt sakyčiau, kad tik bepročiai eina į šitą poziciją. Prie visos šitos šviesos, kiek šiai pozicijai šiandien yra spaudimo iš visų šalių, begalinio nepasitikėjimo žmonių, nepasitikėjimo vieni kitais, atrodo, kad tai yra beprotybė. Bet šitam sprendime dalyvavo mano širdis ir tai buvo labai stiprus motyvas. Meilė Vilniui ir tai, ką aš galiu duoti, man yra didžiausias variklis.
Sutikau priimti šitą profesinį iššūkį, nes po Mindaugo (Mindaugo Pakalnio – BNS Plius) išėjimo ir viso to skandalo nelabai daug turbūt būtų buvę norinčiųjų, kas akivaizdu, nes nebuvo daug kandidatų. Aš gal buvau per daug arti, per daug turiu matymo ir gebėjimų, kad pasakyčiau ne, nors protas ir sakė ne, visi racionalūs žmonės sakė, kur tu čia eini ir lendi.
– Gal galėtumėte pasidalinti savo vizijomis, planais apie Vilniaus architektūrinę bei urbanistinę plėtrą?
– Laukia didžiulis darbas su komanda, tai nėra vieno žmogaus darbas. Labai noriu sutelkti visą po Vilnių išsimėčiusią komandą, nes pačioje savivaldybėje nebuvo kuriančio skyriaus, atsakingo už viziją. Aš atėjau pas Mindaugą su būtent tokiu matymu, kad galėsime kurti viziją, bet iš esmės laiko tam nebuvo, jis buvo užsiėmęs kasdieniais dalykais, kur veda plėtotojai, kur tas srautas veda. Tai yra neįtikėtinai intensyvus srautas.
Apie miesto kūrimą be bendrojo plano mes dabar neturime nieko. Mes turime bendrąjį planą ir daugybę plėtotojų, norinčių jį įgyvendinti mažesniame mastelyje kiekviename sklype. Mums trūksta planavimo tarp bendrojo plano ir sklypo, kai mes turime norinčius plėtoti Šnipiškėse, kur nėra infrastruktūros.
Net ir čia, centrinėje dalyje nėra infrastruktūros. Mes neturime vizijos, kaip ten matysime mokyklas, viešąsias erdves, kaip mūsų gatvės atlaikys bendrojo plano intensyvumą. Bendrasis planas gali padauginti Vilnių du kartus. Ar mes esame tam pasiruošę? Ne, nesame pasiruošę ir ta plėtra vyksta ne mūsų greičiais.
Visi plėtotojai daro savo vizijas ir mes, tiesą pasakius, einame šiek tiek iš paskos, nes neturime tiek resursų, net ir galimybių užbėgti į priekį. Pavyzdžiui, ateina didžiulis kvartalas su žmonių potencialu, kuris ten bus, vartos, važiuos, bus transporto vartotojų visam miestui. Tai yra didžiulė infrastruktūros problema, mes neturime sukurtų ryšių.
Šiaurinė gatvė, kuri 1972 metais suplanuota, iki šiol dar nerealizuota, nes visiems trūksta valios tą įgyvendinti, o iš esmės reikia sukurti ne vieną jungtį. Mes su transportininkai žadame sėstis ir kalbėtis apie galimybes, dėlioti reikiamus ryšius, kad Vilnius neuždustų su visa plėtra, kurią suplanavo bendrasis planas.
Bendrajam planui ir judumo planui, kurį sunkiai sekasi įgyvendinti, reikia realių žingsnių, kad pastatyti pastatai mums netaptų bloga pasekme ir visuotiniais skundais, kaip mes čia gyvename. Taip, mes turėsime keisti ir savo įpročius. Keisti mobilumą, ne tik važinėti automobiliais, bet dabar Vilnius taip sudėtas, kad mes turime didžiulę plėtrą už miesto.
Aš sakau, kad kelis žiedus mes turime – turime Senamiestį, turime Naujamiestį, žaliąjį žiedą Vilniaus, jis yra dauboje, už žaliojo žiedo mes turime sovietinius kvartalus, jų net 60 proc. yra, toliau turime vienbučius, iki kurių dar reikia važiuoti.
Vilnius yra radialinės struktūros miestas – važiuojame į centrą, dažniausiai ten yra visos tos sukurtos funkcijos ir paslaugos, kurių mums reikia. Sovietiniuose kvartaluose to nebuvo, mes juos vadiname miegamaisiais. Tai mūsų tikslas yra, kad netaptų vien tik centras, Naujamiestis, ta centrinė dalis traukos tašku, kad traukos taškai susikurtų ir tuose dabar neaktyviuose kvartaluose.
Tai yra tikrai net ne ketverių ir net ne aštuonerių metų darbas. Čia reikia ilgalaikių planų, bet juos reikia pradėti kurti, nes nepradėję mes neišspręsime ateities kartų problemų.
– Jei gerai suprantu, vienas iš jūsų svarbiausių tikslų yra aktyvesnė infrastruktūros, neapsiribojant vien susisiekimo, plėtra?
– Labai daug norėčiau darbo su transportininkais, nes iki šiol urbanistika buvo atskirta nuo gatvių planavimo. Gatvės matomos tik kaip asfaltavimo arba estetikos erdvės, bet gatvė yra mūsų viešoji erdvė, kurioje mes galime leisti laiką ne tik su automobiliu, bet ir būdami pėsčiaisiais, dviratininkais.
Tai pralaidumas ir judumas yra viena iš tų problemų, kurią mes, įvertinę miesto plėtrą, kai sakoma, tankėjimą, turėsime. Kai visi klausia, kaip jūs tą tankumą užkoduosite nesumažinant žaliųjų plotų, tai mes arti miesto centro turime pramonines, jau užstatytas teritorijas, kurios gali pasikeisti, gali gauti naują urbanistinę vertę ir nesukurti didžiulių transporto srautų, nes mes jau turime labai daug judėjimo.
Taip pat mes turime labai milžinišką švietimo infrastruktūros poreikį ir jis taip pat sukuria judėjimą ir srautus. Tėvai veža vaikus į darželį, kuris yra toli nuo namų, tada nuo darželio veža kažką į mokyklą, tada į darbą.
Pažiūrėkime, kiek mes turime judėjimo. Vietoj to, kad galėtume turėti vieną kelionę, mes turime penkias keliones. Vilniuje trūksta apie 10 naujų darželių, tai čia mes ir rekonstrukcijas planuojame, ir naujas mokyklas. Švietimo tinklas yra irgi susijęs su visu mūsų judėjimu.
– Kalbant apie miesto plėtrą, nuo ko čia ketinate pradėti?
– Faktas, kad dėmesys bus skiriamas tiems miegamiesiems mikrorajonams. Centre viskas jau aišku, ten konversijos vyksta. Šnipiškės laukia, mes turime didžiulius iššūkius su savo daugiaaukščiais namais. Čia nebuvome pasiruošę, tiesą pasakius, nuo architekto Nasvyčio sukurtos urbanistinės kalvos kreivės nebuvo jokio atsinaujinimo ir matome, kad ji jau yra pakitusi, poreikiai keičiasi, nėra įvertinta, kaip draugaus tie mūsų medinukai su dangoraižiais, kaip bus su infrastruktūra, mes dar jos neturime. Mes čia turime kaimą vos už kelių metrų.
Tai turime tų taškinių teritorijų, kurios mums svarbios. Iš esmės mažiausiai dėmesio per visą Nepriklausomybės laiką yra gavę tie miegamieji sovietiniai rajonai. Čia yra didelė problema vien dėl to, kad tai yra monofunkciniai pastatai, juose galima tik miegoti, o visi darbo objektai yra kažkur toliau.
Kitas dalykas yra pati būklė pastatų, nes seniausiam kvartalui, pirmiesiems pastatams V. Pietaro gatvėje jau 60 metų ir tai jau yra labai sena statyba. Tada yra kiemai, kurie dar nesuformuoti. Didžioji dalis sovietinės statybos daugiabučių neturi savo nuosavybės, niekaip nevyksta šita reforma, kad jie susiformuotų. Miestas nėra nusistatęs ribų, kur yra tvarkoma pačių gyventojų, o kur miesto.
Tai yra tokia kieta problema, bet vis dėlto didžiausias pokytis turi būti galvoje, nes matome, kad gyventojai nepasiruošę pokyčiui, jie nenori būti atsakingi už savo teritorijų. Jie šiaip labai nenori pokyčių ir čia bus uždavinys surasti tas seniūnijas, tuos daugiabučius, kurie nori pokyčių – nuosavo kiemo, kažkokio bendruomenės centro arba aiškios parkavimo zonos. (...)
Mes norime, pavyzdžiui, padaryti demonstracinį kvartalą, galėtume investuoti į teritoriją, kuri būtų kaip pavyzdys.
– Visuomenė jautriai reaguoja į medžių, želdynų situaciją Vilniuje, ką parodė atvejai Ceikinių gatvėje, Basanavičiaus gatvės skvere. Kokią viziją matote saugant želdinius?
– Algoritmas yra dabar kaip projektas pristatytas mūsų socialiniams partneriams. Esame išsiuntę jiems matymą, kaip mes galėsime spręsti tuos klausimus, ten yra kriterijai. Kol kas mechanizmas yra toks sudėliotas, jog medžiai virš 60 cm diametro turi būti vertinami jau kaip vertybė, kurią norėtume išsaugoti. Tada yra kriterijai, kada mes prašome ekspertų tarybos ir viešinimo su gyventojais.
Čia yra didžiulė sistema įstatymų, pavyzdžiui, anksčiau buvo neprivaloma viešinti, įtraukti visuomenę, kad mes žinotume kas vyksta. Tai tas maksimalus viešumas dabar pas mus yra.
Pavyzdžiui, mes esame sužymėję visą Vilnių ir medžius, kurie mums yra kaip vertybė, kuriuos mes įkainuojame brangiau. Tie žemėlapiai yra viešai paskelbti, mes sakome, kad šitų medžių kirtimas, jeigu mes nuspręstume visi kolegialiai, kainuos daugiau negu dabar turime su Ceikinių ąžuolu, kur labai juokingos sumos.
Būna medžių, kuriuos reikia kirsti ir visi dabar bijo tą daryti, bet yra galimybė gal vietoj 40 cm klevo padaryti visą parką ir tada gyventojai gali matyti naują urbanistinę kokybę, naują kraštovaizdžio kokybę, kuri sukuriama vietoje to medžio. Čia nėra labai lengvas uždavinys, jis tikrai bus sunkus, bet mes kol kas esame sugalvoję tą mechanizmą, kurį norime svarstyti su visuomene.
– Pakalbėkime apie didžiuosius projektus, kurių yra tikrai nemažai – Nacionalinis stadionas, geležinkelio stoties rekonstrukcija, Nacionalinės koncertų salės projektas. Kokiame etape yra kiekvienas projektas ir kuriam šiuo metu skiriate didžiausią dėmesį, prioritetą?
– Stadiono kompleksas turi keletą statybos leidimų, jie dabar vienas po kito yra išduodami, priklausomai nuo teritorijos. Viskas juda sparčiu žingsniu, nes mes turime susitarimą su trečiosiomis šalimis ir mūsų atsakomybė dabar yra tiesiog tikrinti projektą, žiūrėti, kaip jiems sekasi. Kol kas viskas vyksta pagal planą ir ir visas procesas kontroliuojamas.
Stotis yra labai kompleksinis sprendimas, jis priklauso nuo mūsų partnerių „Lietuvos geležinkelių“. Esame sudarę trišalę sutartį tarp autobusų stoties, geležinkelio stoties ir savivaldybės, kaip mes vykdysime visos šios teritorijos konversiją, esame padarę teritorijų planavimo dokumentą, kuriuo jau numatoma tos teritorijos plėtra. Čia laukia ne vienas projektas.
Pati „Lietuvos geležinkelių“ teritorija yra jų namų darbai, kur „Zaha Hadid Architects“ laimėjo, turime pačią stotį ir „Rail Baltica“ vėžę. Viskas vyksta jų sklype, o savivaldybės darbas yra šalia prikabinti visą būsimą infrastruktūrą.
Mes turime įsipareigojimą rekonstruoti Pelesos gatvę, kuri tiesiogiai siejasi su „Rail Balticos“ sprendiniais. Turime savo uždavinį pasidaryti transporto mazgą ir aikštę. Turime šalia „McDonald's“ nesutvarkytą teritoriją, tą visą ratą važiuojančių viešojo transporto priemonių. Mes turime pasidaryti savo rekonstrukcijos viziją.
Tai yra bendras projektas, bet jau sutartis pasirašę darysime atskirai su „Lietuvos geležinkeliais“. Planuojame derybas užbaigti kitų metų pradžioje ir paleisti projektuotojus daryti atskirai stoties projektą ir atskirai mūsų stoties aikštės projektą.
Šalia yra daugybė viešųjų erdvių, privati autobusų stotis, kurią valdo du juridiniai asmenys, Strumilos sodai, Pelesos skveras, Stepono skveras. Turime pagaliau pakeisti tos teritorijos veidą, jau užtenka narkomanų stoties teritorijoje, norisi pokyčių.
Nacionalinės koncertų salės rangos pirkimas įsibėgėja. Aišku, dar yra pats parko sutvarkymas, jis vyksta.
– Kaip sekasi su Vokiečių gatvės rekonstrukcija, Šiaurinės gatvės projektu?
– Vokiečių gatvėje gal jau pagaliau pajudėsime su statybos leidimu. Perkame rangovą, planuojame pavasarį pradėti darbus.
Šiaurinėje gatvėje yra, kaip ir sakau, užkoduotas pokytis, kurio link mes sunkiai einame. Dabartinėje vizijoje Šiaurinės gatvės projektas yra suskirstytas į tris etapus, turint omenyje, kad turime didelį dramblį ir iš karto jo viso nesuvalgysime, bet matyti viziją norime visą.
Dar anos miesto valdžios sprendimu buvo nuspręsta, kad mes nenorime turėti Minsko tokių magistralių ir tą gatvę reikia šiek tiek humanizuoti, padaryti ją žmogui draugiškesne įvedant tam tikrų kitų elementų.
Pernai įvyko pirmas tos naujos koncepcijos viešinimas, susilaukėme daug kritikos, gyventojų pasipriešinimu. Yra aktyvi Ozo bendruomenė, nors tai yra tik trečiojo etapo uždavinys, bet tai pat veda į galutinį Šiaurinės gatvės įgyvendinimą.
Po viešo svarstymo turėjome šiek tiek pergalvoti koncepciją ir jau turime variantus, todėl grįšime netrukus su Šiaurinės gatvės pirmos dalies pristatymu ekspertams, urbanistams ir tada jau visuomenei.
Kas link antro ir trečio etapų, aš juos labai noriu aktyvinti koncepcijos stadijoje ir pasidaryti tą matymą ir per Žirmūnų dalį, ir per Ozą. Ozo dalis yra ypatingai įdomi, nes ten visi bijo, ten ozas, bet šiaip bendrajam plane ten rezervuoti koridoriai.
Turėjome neseniai su Ozo bendruomene konferenciją su mokslininkais ir savo poziciją išsakėme, kaip padaryti, kad ten ir ir gamta būtų išlaikyta, ir reikiamos infrastruktūros jungtys sukurtos. Daug yra techninių variantų, mes turėsime juos patikrinti ir aplinkosauginiu aspektu, bet tą dalį padaryti po žeme dalį neišeina, nes mes turime Geležinio Vilko gatvę įsikirtusią.
– Kokie projektai, plėtros planai, miesto prioritetinės zonos dar laukia savo eilės patekti į Jūsų dėmesio centrą?
– Vilkpėdes teritorija turi potencialo, praeitais metais aš aktyviai dalyvavau bandant sujungti viską, kas ten vyksta. Savivaldybė kiek galėjo padarė ir dabar šiek tiek reikia reakcijos ir laiko, nes ne viskas taip greitai vyksta. Kas natūraliai vyksta, tai matome „Vilniaus baldų“ konversiją. Ten vyksta didžiulis dabar pokytis į sporto kompleksus vaikams, kuriamos paslaugos, sporto mokyklos po stogu, tikrai nuostabu, MO muziejaus filialas atsikuria.
Markučiai dar yra viena teritorija. Šiaip yra nemažai tų teritorijų, bet nesinori prisižadėti ir vėl išsitaškyti, kad darome viską ir nieko, nes tai reiškia, kad mes vėl neįvykdome pažadų ir vėl neturime pasitikėjimo.
– Vilniuje pamažu atsiranda pasaulyje žinomų architektų kūrinių – netrukus bus baigtas dar vienas JAV architekto Danielio Libeskindo projektas, šiuo metu statomas architektų biuro „Zaha Hadid Architects“ projektas Rinktinės gatvėje. Kokio žinomo architekto kūrinį norėtumėte pamatyti Vilniuje ir kodėl ?
– Šiek tiek atsargiai tą vertinu, čia yra įdomi tema. Garsių architektų projektai iš vienos pusės turi kažkokį marketingo aspektą, bet tie didieji architektai mažiau pažįsta kontekstą ir aš labai gerbiu tuos, kurie pasiima į partnerius vietinius architektus. Vis tiek reikalingas ne tik įstatymų žinojimas, bet ir paties konteksto supratimas, kuo mes gyvename, nes neužtenka tiesiog būti šauniu ir padaryti kažkokį autorinį kūrinį.
Man labiau patinka, kai mes matome daugiau negu sklypas, daugiau negu vienas pastatas, kai atsižvelgiame į šalia esantį namuką, kad ir koks jis mažytis bebūtų. Tarkime, MO muziejaus atveju, man atrodo, įvyko nuostabus virsmas, nes jo pastatas yra nebūdingas architektui dėl to, kad jis bendradarbiavo su vietiniais architektais ir reagavo į kontekstą. Todėl aš taip vardų nežerčiau, linkėčiau mūsiškiams kurti įvertinant tas vertybes, kurias mes turime.
– Dėkoju už pokalbį.
