Dešimt metų Garbės pilietį renkantis Panevėžio rajonas pirmą kartą nusilenkė paprastai, bet išskirtinei savo gyvenimo būdu moteriai. Gražina Grigaliūnienė su vyru Vidantu užaugino kelias dešimtis svetimų vaikų ir net sulaukę pensinio amžiaus neuždarė savo namų durų.
Garbės mažiausiai tikėjosi
„Ką jūs apie mus parašysite, mes gi iki skausmo visiems pažįstami, bet maloniai prašom“, – nusijuokė 63 metų G. Grigaliūnienė, „Sekundei“ pasiprašius į svečius.
Iš tiesų, Grigaliūnų pristatinėti nereikia. Prieš daugiau kaip 20 metų pirmąją ir vienintelę šeimyną Panevėžio rajone, Teberešiškių kaime, įkūrę žmona ir vyras išgarsėjo ir už rajono ribų.
Gražinos tikriausiai ir mirdamas nepamirš ne vienas valdininkas. Ši dėl globojamų vaikų galvą guldanti moteris įvairų institucijų klerkams buvo tarsi rakštis. Ji ėjo, reikalavo, ginčijosi, derėjosi, nepaklusdavo ir nebijodavo spjauti į biurokratų sukurptus įstatymus, jeigu matydavo, kad šie kenkia vaikui.
Aukštiems ponams G. Grigaliūnienė nebijojo išdrožti tiesos į akis. Vienais metais ji sugebėjo gerokai apstulbinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovus, kai šie visų Lietuvos šeimynų įkūrėjų klausė, kokios dovanos jie pageidautų Kalėdų progą: gal viryklės, gal skalbyklės, gal kompiuterio?
„Dovanokite mums ramybę“, – rimčiausiu veidu paprašė atvykėlė iš Panevėžio rajono, per tuos ilgus metus pavargusi nuo nesibaigiančių tikrintojų ir trukdytojų.
Gražina ir jo ketveriais metais vyresnis vyras Vidantas šiandien jau gali lengviau atsidusti. Valstybės politika šeimynoms gerokai palankesnė nei anksčiau.
Pasak G .Grigaliūnienės, rajono Savivaldybės merui Povilui Žaguniui, kad išspręstų kokią problemą, tereikia paskambinti, o ir vaikų teisių, Socialinės paramos skyriaus darbuotojai nusiteikę geranoriškai.
„Priešgaisrinės saugos specialistai ir tie naktimis nebevažiuoja tikrinti mūsų namų ir nebegąsdina vaikų. Praneša iš anksto, kada atvyks“, – džiaugiasi ponia Gražina.
Ji galėtų parašyti knygą apie graudžiai juokingus kuriozus, kuriuos jai yra iškrėtę valdininkai ir kurie vienaip ar kitaip neigiamai atsiliepė vaikams. Bet ne jos būdui skųstis. Ir girtis.
Moteris įdėjo daug pastangų, kad būtų suremontuota Skaistgirių pagrindinė mokykla, kurioje dabar mokosi ir jos globotiniai. Ji rašė raštus ministerijoms, kol pagalbos sulaukė iš Švedijos. Beje, švedai tapo Grigaliūnų šeimos rėmėjais.
G. Grigaliūnienei sunku patikėti, kad ji – rajono Garbės pilietė.
„Ko jau ko, o šito tai nesitikėjau. Aš tik gyvenu savo gyvenimą. Vaikai pas mane atėjo tarsi savaime. Tikriausiai taip buvo skirta iš aukščiau. Kai tai pajutau, reikėjo tik klausyti, ką sako vidus, ir viskas“, – sako ji.
Iš ligoninės parsivežė šešetuką
Paprasti ir jaukūs Grigaliūnų namai – tarsi savotiškas daugiabutis. Čia daugybė didesnių ir mažesnių kambarėlių su virtuvėlėmis, kur gyvena didesnieji vaikai. Jiems, skirtingai nei mažyliams, reikia daugiau privatumo.
Šiuo metu Grigaliūnų šeimynoje auga 17 vaikų – nuo kelerių metukų pyplių iki greitai švęsiančių aštuonioliktąjį gimtadienį.
Prieš metus vaikų buvo gerokai mažiau, tačiau pernai sausio pradžioje Grigaliūnai iš Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų skyriaus į savo namus parsivežė 6 vienos šeimos mažamečius vaikus. Broliukai, kuriems tuomet buvo 2, 3, 4, 5, 6 ir 10metų, ligoninėje savaitę buvo gydomi dėl smarkiai užleistų niežų.
31 metų vaikų motina buvo ilgam dingusi iš namų. Žaizdotų broliukų ligoninėje niekas nelankė, o atėjus metui juos išrašyti iš ligoninės paaiškėjo, kad nėra kas vaikus pasiima.
Sulaukę vaikų teisių apsaugos specialistų skambučio, Grigaliūnai nedvejodami priėmė broliukus į savo namus. Ponia Gražina kelis mėnesius berniukus vežiojo pas gydytojus, kol visiškai sugijo niežų subjauroti kūneliai.
Dabar šešetukas – neatpažįstamas. Smarkūs, raudonskruosčiai berniukai siaučia po namus tarsi uraganas.
Geriausia drausminimo priemonė jiems – susodinimas ant kėdučių ir ramus pokalbis. Tiesa, vyriausio iš brolių, dabar jau vienuolikamečio, tėvams sodinti nereikia – jis ramesnis.
Mergaitė iš sapno
Mažiausiems broliukams draugiją palaikanti ketvirtus metus einanti Sonata apie savo atvykimą G. Grigaliūnienei pranešė per sapną gerokai anksčiau, nei ji sužinojo apie jos egzistavimą.
Moteris pasakoja, kad kartą susapnavo mėlynakę mergaitę, kuri prisistatė Sonatos vardu. Grigaliūnai buvo užauginę mergaitę tokiu vardu. Tuo metu ji jau buvo sukūrusi šeimą ir laukėsi kūdikio.
Pabudusi ponia Gražina nusprendė, kad globotinė veikiausiai pagimdys dukrytę. Tačiau Grigaliūnų užauginta Sonata susilaukė sūnaus, o po kurio laiko jiems paskambinę vaikų teisių apsaugos specialistai paprašė priglausti mažylę vardu Sonata.
„Kai pamačiau tą mergaitę, net nutirpau – tai buvo ta pati, iš mano sapno“, – pasakojo G. Grigaliūnienė.
Sutuoktiniai pametė skaičių, kiek iš viso svetimų vaikų užaugino. Vienu metu jų namuose gyveno net 28.
Vaikų visada būdavo daugiau, nei leisdavo šeimynas reguliuojančios taisyklės. Grigaliūnų namuose pastogę rasdavo čia jau gyvenančių vaikų broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės.
Sutuoktiniai patys rinko, kaip jie sako, vaikus iš pagriovių. Anot Gražinos, ji iš girtuokliaujančių tėvų yra paėmusi kelių mėnesių kūdikį, kurio niekas nepasigedo pusę metų.
Nenusisekus gyvenimui, sugrįždavo jau iš čia išėjusieji. Už tai Grigaliūnai susilaukdavo pylos, negaudavo už vaikus pašalpų, bet nė vieno neatsisakė. Jei pritrūkdavo lovų, patiesdavo ant grindų čiužinį, o drabužių ir maisto visiems surasdavo.
Vaikams – ne tarnai, o tėvai
Ponia Gražina nesimušė į krūtinę, kaltinama vaikus glaudžianti dėl pinigų. Ir dabar tylomis nuleidžia tokias kalbas. Kas pažįsta Grigaliūnus, žino, kad vaikai šiems žmonėms yra visas gyvenimas.
Globotų vaikų vaikus jiedu vadina savo anūkais, taip, kaip savo tikrų sūnų 42 metų Vidanto ir 36 metų Regimanto vaikus.
Grigaliūnai palaiko ryšius su daugeliu dabar jau suaugusių globotinių. Šie juos lanko, atveža vasaroti savo vaikus. Emigravusieji į užsienį skambina, sveikina švenčių, gimtadienių proga.
Ir per šiuos Naujuosius netilo Grigaliūnų mobilieji telefonai – skambino jų vaikai – taip jie vadina globotinius iš Lietuvos, Norvegijos, Anglijos.
Per didžiąsias metų šventes, būna, kad prie stalo susėda kelios dešimtys žmonių.
Gražina ir Vidantas puikiai prisimena kiekvieno pas juos gyvenusio vaiko istoriją, žino, kaip jam sekasi šiandien.
Dalis pas juos augusių vaikų baigė aukštuosius mokslus universitetuose ir kolegijose. Moteris apgailestavo, kad dabar sunkiau motyvuoti vaikus mokytis. Jie įsitikinę, jog visas jaunimas išvažiuoja į užsienį, kur ir be mokslų galima gerai užsidirbti.
„Kad rastum kelią į vaiko širdį, reikia mokėti ir patylėti, ir išlaukti. Piktumu, rėkimu nieko nepasieksi“, – kalbėjo ji.
Sutuoktiniai vaikus skatina dirbti. Jų pareiga – susitvarkyti daiktus, kambarius. Didesnieji ir valgyti pasigamina, vaikinai ponui Vidantui padeda sukapoti malkas.
Grigaliūnai gyvena ūkiškai. Turi daržą, sodą, augina vištas, antis, kitų paukščių. Tiesa, sparnuočius įkurdino kaimynų valdoje, nes pas miškelį pasisodinusius Grigaliūnus įjunko lankytis lapės.
Ne visiems vaikų globos namuose augusiems vaikams priimtina paplušėti. Bet pradėję savarankiškai gyventi, jie supranta, kaip praverčia tai, ko išmoko šeimoje.
Užsitraukė giminių pyktį
Vidantas ir Gražina taip gyveno ne visada. Jaunystėje jie buvo tipiška šeima, auginusi du sūnus. Iki 1986-ųjų pora gyvena Pasvalio rajone, turėjo butą kolūkio statytame daugiabutyje. Vyras ir žmona Panevėžio rajone, Teberešiškių kaime, nusižiūrėjo vienkiemį.
Čia įsikūrusi šeima laikė tais laikais kolūkiečiams didelį ūkį: 6 karves, pusantro šimtų paukščių, kiaulių. Darbštūs žmonės finansiškai gyveno geriau nei statistinis tarybinis pilietis.
Globoti vaikus sutuoktiniai pradėjo dar gyvendami Pasvalio rajone. Mirus ponios Gražinos brolio žmonai, jie pasiėmė auginti jo dukreles. Tuomet bute teko glaustis šešiese.
Paaugusios mergaitės persikraustė gyventi pas kitą šeimą sukūrusį tėvą, tačiau neilgam. Nesutarusios su tėvu ir pamote, jos vėl grįžo pas tetą.
G. Grigaliūnienė pasakoja, kad giminėje dėl jų kilo baisus karas. Ponią Gražiną kaltino vaikantis naudos ir kitais nebūtais dalykais.
„Aš ant jų nepykstu. Taip jiems atrodė. Ačiū Dievui, tas laikotarpis praėjo, dabar mūsų santykiai neblogi“, – kalbėjo ji.
Užaugus brolio dukroms, Grigaliūnai pajuto, kokie tušti pasidarė namai Teberešiškiuose. 1989-aisiais sūnus jiems parodė skelbimą laikraštyje, kuriame šeimos buvo skatinamos pasiimti globoti vaikus iš vaikų globos namų.
Vidantas ir Gražina nuvažiavo į Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namus ir parsivežė 5 vaikus, kuriuos jiems išrinko darbuotojai.
„Patys nesirinkome nė vieno. Vaikai – ne prekė. Tiems, kuriems skirta pas mus augti, tie ir augo“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.
Ji dabar svarsto, kad jųdviejų gyvenimas veikiausiai buvo suplanuotas iš anksčiau ir į vienkiemį atsikraustė neatsitiktinai.
Bėgant metams prie nedidelio jų medinio namelio rajono Savivaldybė pristatė mūrinį priestatą.
Prieš vestuves – trumpa pažintis
Grigaliūnų santuoka jau trunka beveik 45 metus. Paklausti, kaip pavyksta tiek metų gyventi darnoje su tokiu būriu vaiku, jie sako, kad nesijaučia ypatingi.
Pasak ponios Gražinos, jų šeimoje, kaip ir kitose, būta ir gerų, ir blogų dienų. O santuokoje esą, kaip ir auginant vaikus, svarbiausia supratimas, kantrybė, atlaidumas.
„Pigiai tu mane nusipirkai, nebrangiai aš tau ir paskui atsiėjau“, – juokaudama vyrui sakė G. Grigaliūnienė.
Santūrus ponas Vidantas šiaip ne taip prisipažino iš tiesų žmoną nusipirkęs, tiksliau, išpirkęs.
Jiedu susipažino draugų vestuvėse. Vidantas buvo jaunojo draugas, Gražina – jaunosios. Vestuvėse ji buvo pamergė, o Vidantas – svečias.
Pastarajam iš karto į akį krito jauna, daili mergina, bet kaip gi prie jos prieisi, kai prie šono pajaunys. Kai šis gerokai įkaušo, V. Grigaliūnas įkalbėjo mainyti pamergę į kepurę ir lenktinį peiliuką. Vyriokas sutiko.
Tiesa, išsiblaivęs pajaunys persigalvojo ir pareikalavo Vidanto grąžinti merginą, bet šaukštai jau buvo po pietų. Gražinai Vidantas patiko kur kas labiau.
Po kelių mėnesių draugystės jie atšoko vestuves. Ir iki šiol džiaugiasi, kad Vidantui pakako drąsos pajauniui pasiūlyti kepurę ir peiliuką.
Inga SMALSKIENĖ
