Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Telefonu užfiksuotos akimirkos su mišrūne Aira ir prisiminimai, tik tai ir teliko Ramunei iš Utenos. Moteris sako, kad augintine iš prieglaudos pasidžiaugė vos savaitę.
Neleido laikyti voljere
O viskas prasidėjo šių metų pradžioje. Ramunė su vyru prieš pusmetį įsigijo naujus namus Utenos rajone. Gyvūnus mylinti šeima nusprendė susirasti ir keturkojį draugą.
„Norėjom, kad kažkas draugiją mums palaikytų, tiek kieme, tiek namuose“, – pasakojo Utenos gyventoja Ramunė Orlovskė.
Vienoje Utenoje įsikūrusioje prieglaudoje šeima ir nusprendė ieškoti naujo šeimos nario.
„Sakėm, kad ieškom jaunesnio šuns, į privatų namą, teritoriją, na ir voljerą paminėjau. Po šito žodžio ir baigėsi mūsų pokalbis. Šuo voljere negali būt, nes jis bus nepraustas, nevedžiojamas, dėmesio negaus“, – teigė R. Orlovskė.
Tad šuns prieglaudoje negavusiai sesei padėti nusprendė brolis. Jis su drauge nuvyko į prieglaudą. Vyro draugė globos namų vadovę įtikino, kad šunį laikys bute. Tačiau iš tikrųjų mišrūnė Aira iškeliavo į naujus namus pas Dariaus seserį.
„Ji labai kūda buvo, nedavalgiusi, kailiuku nesirūpinta“, – dėstė moteris.
Tad naujieji šeiminininkai sako stengėsi kaip galėdami geriau rūpintis nauja augintine. Apsigyveno kartu namuose.
„Jetus, ir vyras pirmąją tą savaitę po kelių dienų pažinties ėjo su ja miegot. Vyras darbo metu nepietavo, o važiavo namo šuns pavedžiot“, – pasakojo R. Orlovskė.
Mišrūnė Aira prieglaudoje vėl atsidūrė, kai įstaigos vadovė paprašė šunį atvežti, esą reikia veterinaro apžiūros dėl šlubčiojimo.
Ir tai buvo paskutinis atsisveikinimas su mišrūne Aira. Į prieglaudą šunį atvežęs Darius sakė, kad nei jis, nei jo sesuo šuns daugiau ir nematė. O vėliau sulaukė žinutės iš globos namų vadovės, kad apgaulę ji išsiaiškino ir Airai ieškos naujų namų.
„Suprantat yra šuniui trauma, sesė verkia pastoviai, didžiulė trauma. Man sako neįdomu, sako aš esu gyvūnų balsas. Ar sveikas žmogus pasakytų, kad aš gyvūnų balsas, girdžiu balsus galvoj, va taip pasakė“, – pasakojo Utenos gyventojas Darius Vanagas.
„Mes suprantam ir jų kūno kalbą, lojimą, kai jie loja, šunys, apie ką jie sako“, – tikino gyvūnų prieglaudos įkūrėja ir vadovė Jolanta Guobaitė.
Abejoja sąlygomis prieglaudoje
Moteris paaiškino, kodėl šuns negražins Dariui ir jo seseriai.
„Visų pirma, jie melagystės būdu paėmė tą gyvūną, tai yra kaip vagystė net sakyčiau“, – dėstė J. Guobaitė.
Gyvūnų globos namų vadovė tvirtina, kad jų tikslas – visiems prieglaudoje gyvenantiems gyvūnams rasti naujus namus, o ne voljerus.
„Mes einam į Europos Sąjungą, kur nėra voljerų, kur yra priimami gyvūnai į namus kaip draugai. Šuo, visi sako, yra geriausias žmogaus draugas, bet draugų į voljerus neuždarinėja“, – kalbėjo gyvūnų globos namų vadovė.
Tačiau šuns negavę uteniškiai klausia, ar pati prieglauda užtikrina tinkamas sąlygas keturkojams.
„Pas juos globos namuose prie lenciūgo galima laikyti, mažuose voljeruose pririštus galima laikyti“, – piktinosi D. Vanagas.
„Globos namai – laikini namai, su tikslu, kad jie ras nuolatinius ir gerus namus“, – teigė J. Guobaitė.
Darius stebisi tokiais įstaigos vadovės žodžiais, esą kaip tie augintiniai ras gerus namus, jei žmonės negali jų pasiimti. Darius tikina, girdėjęs ne vieną panašią istoriją.
„53 metai, atėjo šuns, Guobaitės pasakymas: tau 53, tu numirsi tuoj, kam tau šuo. Ką darysi, kai tu numirsi, ką šuo darys. Nedavė dėl amžiaus“, – pasipiktinimo neslėpė Utenos gyventojas.
„Žmonės gali šnekėt ką nori, suprantat, pasako, tai pasako“, – teisinosi gyvūnų globos namų vadovė.
Gyvūnų globos namų įkūrėja sako, kad per mėnesį į prieglaudą dėl įvairių priežasčių atkeliauja maždaug 100 keturkojų. Esą daugiau nei pusė jų iškeliauja į naujus namus.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Iš naminių gyvunų dirbtinai išpletotas biznis : rubai ,pašarai ,veterinarai ,prieglaudos ,kapinės ,...
