Trečios kartos JAV lietuvė, aktyvi lietuvių bendruomenės narė Marija Čyvaitė pasakoja, jog ji ir jos bendraamžiai nenori būti ta karta, kuri apsileido ir nesugebėjo išlaikyti lietuvių kalbos. „Visą gyvenimą tėvai ir seneliai mums pasakoja ir primena apie jų pastangas išlaikyti lietuvybę ir lietuvių kalbą. Norime tęsti tą tradiciją ir perduoti ją savo vaikams. Net negaliu pagalvoti apie tai, kad ateityje mano vaikai nemokės kalbėti lietuviškai“, – sako M. Čyvaitė.
Nuo vaikystės protesto prieš lietuvybę iki privačių lietuvių kalbos pamokų
Marija prisimena, jog vaikystėje suprasti, kodėl privalo dalyvauti lietuviškuose užsiėmimuose, buvo painu, o kalbėti lietuviškai – ne visada lengva. „Mano tėvų svarbiausias prioritetas buvo mus penkis Čyvukus išauklėti gerais lietuviais, todėl visi lankėme šeštadieninę lituanistinę mokyklą, eidavome į lietuviškas mišias, tautinių šokių repeticijas, lietuvių vaikų chorą, pas močiutę ruošdavome lituanistinės mokyklos pamokas, vasaras leisdavome JAV lietuvių stovykloje „Dainava“. Jeigu namie bandydavome kažką pasakyti angliškai, tėvai atsakydavo: „Nesuprantu tavęs. Namie kalbame tik lietuviškai“. Šeima man vis primena, kad būdama penkerių protestavau prieš lietuvybę, nes buvo sunku suprasti, kodėl mes tai darome. Suvokimas atėjo paauglystėje, kai pajutau, kad lietuvybė yra labai brangi dovana, kuri praturtina gyvenimą“, – šypsosi Marija.
Trečios ar ketvirtos kartos lietuviams, gyvenantiems užsienyje, lietuvių kalbos mokymasis tolygus bet kokios kitos užsienio kalbos mokymuisi – dažnai viską tenka pradėti nuo nulio. Situaciją palengvina tik tai, kad yra galimybių šią kalbą vartoti šeimoje, bendruomenėje.
„Kai buvau vaikas lietuviškai kalbėjau labai prastai. Suprasdavau, ką kalba tėvai, draugai ar kiti JAV lietuviai, bet susikalbėti buvo sunku. Sudėtinga buvo suprasti gramatines taisykles. Šiandien jaučiuosi patogiai kalbėdama lietuviškai, nors žodžių kartais pritrūksta. Žinau, kad kartais vartoju ne tuos linksnius ar kai kuriuos žodžius ištariu keistai, bet tuo pačiu stebuklinga, kad išvis kalbu lietuviškai“, – teigia Marija.
Mergina pasakoja, kad lūžis įvyko, kai atėjo suvokimas, jog mokėti daugiau kalbų yra didelis privalumas. Tuomet ji ėmė atidžiau gilintis į gramatines taisykles, įdėmiai klausytis „švariai“ kalbančių lietuvių, 2019 m. vasarą praleido Lietuvoje, o tada nusprendė lankyti privačias kassavaitines lietuvių kalbos pamokas.
„Nors galiu laisvai kalbėti lietuviškai, bet žinau, kad mano kalbos lygis kitoks nei lietuvių, kurie augo ir gyvena Lietuvoje. Jie kitaip dėlioja sakinius, turi platesnį žodyną, neturi akcento. Tiesiog jaučiu, kad yra dar tiek daug erdvės augti ir tobulėti. O kaip aš galiu tikėtis, kad mano vaikai kada nors gražiai kalbės lietuviškai, jeigu pati to nesugebėsiu?“, – apie savo pastangas pasakoja Marija.
Kodėl JAV lietuviai eina ne iškylauti, o į gegužinę?
Pirmoji lietuvių emigrantų banga dėl ekonominių ar politinių priežasčių pradėjo plūsti į Ameriką dar XIX a. viduryje. Antroji banga nuvilnijo baigiantis II pasauliniam karui, kuomet bėgdami nuo sovietų represijų savo namus turėjo palikti apie 60 tūkst. tautiečių. Ši banga dažnai vadinama „dipukais“, kadangi prieš patenkant į JAV ar kitas šalis jiems teko ne vienus metus praleisti pabėgėlių (angl. displaced persons) stovyklose Vokietijoje ir kitose šalyse. Marijos seneliai priklausė būtent dipukų bangai. Jie, kaip ir dauguma kitų, kūrė tvirtas lietuvių bendruomenes, kurios rūpinosi lietuvybės išlaikymu ne tik JAV, bet ir šelpė tėvynėje likusius tautiečius, laukdami, kada Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė.
Įvairūs mokslininkai tyrinėję JAV lietuvių bendruomenes pastebi, jog išvykus gyventi svetur, kai nebelieka tam tikro vieningos bendruomenės pagrindo, tautiniai bruožai įgyja didelę reikšmę ir atsiskleidžia dar stipriau. Būtent todėl JAV lietuvių bendruomenėse kartais galima sutikti tradicijų, žodžių ar patiekalų, kurių sunku būtų rasti pačioje Lietuvoje.
„Yra daug „senų“ žodžių, kuriuos mes, dipukų vaikai ir anūkai, vartojame, bet žmonės Lietuvoje seniai turi jiems kitus atitikmenis. Pavyzdžiui, sakome „pirmas skyrius“, o ne „pirma klasė“, „nutraukti nuotrauką“, o ne „nufotografuoti“, „ant trečio“, o ne „desertas“, „gegužinė“, o ne „iškyla“. O pats juokingiausias turbūt yra „išvietė“, o ne „tualetas“. Seneliai tualetą pirmąkart išvydo tik atvykę į Ameriką po karo, todėl vadino šią vietą taip pat, kaip vadindavo anksčiau Lietuvoje, o tai buvo perduota ir mums“, – juokiasi Marija.
M. Čyvaitė pastebi, kad JAV lietuvių kalba yra šiek tiek pakitusi dar ir dėl to, jog dalį frazių jie verčia iš anglų kalbos. „Žinau, kad gramatine prasme tai nėra teisinga, bet mes sakome „koks laikas?“, „trumpas žmogus“, „einu gauti savo mamą“. Taip pat dažnai kirčiuojame būtent pirmąjį žodžio skiemenį, nes vis pamirštame, kad lietuvių kalboje kirčio vieta žodyje gali keistis“, – pasakoja Marija.
Nepaisant visų komiškų situacijų ar smulkių klaidų, M. Čyvaitė pastebi, kad lietuvių kalba labai poetiška ir švelni. „Lietuviškai galima labai tiksliai ir aiškiai kažką apibūdinti pasitelkiant vos kelis žodžius, o anglų kalboje tam prireiktų daug daugiau žodžių. Negaliu sakyti, kad mokėdama lietuvių kalbą esu pranašesnė, bet tikrai laimingesnė“, – apie turtingą mūsų kalbą sako ji.
Pagrindinis būdas išsaugoti kalbą – ryšys su dabartine Lietuva
M. Čyvaitė, kaip ir visa jos šeima, aktyviai veikia lietuvių bendruomenėje, 2020–2022 m. ji užėmė ir JAV lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkės pareigas, todėl iki šiol palaiko aktyvius ryšius su kitais jaunais lietuviais JAV ir visame pasaulyje. Marija pabrėžia, jog pasaulio lietuvių jaunimui išsaugoti kalbą rūpi, tačiau įdėti tiek daug pastangų stengiantis jos mokytis gali tikrai ne visi.
„Pagrindinis faktorius leidžiantis išsaugoti kalbą – ryšys su dabartine Lietuva. Tautiečiams, kurie dažnai lankosi Lietuvoje, bendrauja su draugais ar giminaičiais, esančiais tėvynėje, domisi lietuviškomis žiniomis, kalbą išlaikyti yra lengviau. Taip pat ir tiems, kurie aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, nes taip atsiranda galimybė šią kalbą vartoti nuolat. Lietuvių vasaros stovyklose yra tekę bendrauti su tautiečiais, kurie nedalyvavo lietuviškoje veikloje metus ar kelis. Jie patys pripažįsta, jog kalbos vartojimas jiems jau tampa sunkiu darbu, nes tiesiog pasimiršta žodžiai“, – aiškina Marija.
Mergina pripažįsta, jog su kiekviena karta kalbą išlaikyti darosi vis sudėtingiau ir tai reikalauja vis daugiau pastangų, bet tai tikrai įmanoma. „Mano brolio keturi vaikai yra jau ketvirtos kartos Amerikos lietuviukai ir visi labai gražiai kalba lietuviškai. Bet dėl to brolis su žmona įdeda itin daug pastangų. Natūralu, jog vienoms šeimoms kalbos išlaikymas sekasi geriau, o kiti po kurio laiko pasiduoda“, – teigia M. Čyvaitė.
Ji pabrėžia, jog mišriose šeimose išlaikyti kalbą dar sunkiau, bet nuolatinės pastangos – dalyvavimas lituanistinių mokyklų veikloje, lietuvių bendruomenių organizuojamuose renginiuose – stipriai didina šansus įžiebti vaikui norą pažinti lietuvių kalbą.
