Vilniaus rajonas, vidurys dienos. Agresyvi moteris blaškosi po namus šaukdama, kad ją apsupo „netikri“ policininkai ir nori ją nužudyti. Išsigandę giminaičiai skambina bendruoju pagalbos numeriu, atvyksta medikai. Moteris jiems žinoma, gydytis galimai nesutinka arba nenori, o prievartinio gydymo Lietuvoje, kaip žinia, nėra. Tad viskas, kas lieka – kentėti jos išpuolius ir kviestis pagalbą, kad bent laikinai ją nuramintų.
Ir jei anksčiau toks planas pavykdavo, šį kartą jis nesuveikė. Moteris čiupo kastuvą ir juo sudaužė medikų automobilį. Kastuvu užpuolė ir daužė pačius medikus, palikdama kirstines žaizdas. Žinoma, galima galvoti, kas gi tas kastuvas moteriškės rankose, bet medikai tikrai neturi galimybių ir teisių moters kažkaip fiziškai riboti ar su ja kovoti, tad kviečiama policija.
Atvykusius pareigūnus moteris pasitinka jau ne tik su kastuvu, bet ir su peiliu. Puola medikus, puola pareigūnus. Policija naudoja elektrošoką – nesuveikia. Naudoja dujas – jos taip pat nesuveikia. Įspėja, kad panaudos ginklą. Moteris įspėjimo neklauso. Paleidžiami du šūviai į kojas jos nesustabdo. Dar du į rankas – nesustabdo. Moteris ne tik nepaleidžia peilio, bet ir atkišusi jį bėga taikydamasi į pareigūną. Paskutinis policininko šūvis į pilvą pagaliau ją sustabdo – šį kartą amžiams.
Istorija, kurių užsienyje yra apstu, bet Lietuvoje tai išskirtinis atvejis, mat ginklą pareigūnai Lietuvoje panaudoja ypatingai retais atvejais, juo labiau kad dažniausiai užtenka kitų priemonių, tokių kaip dujų ir elektrošoko. Deja, šiuo atveju moters būklė lėmė tai, kad ji ne tik neturėjo baimės jausmo, nejautė skausmo, nesuvokė, kas darosi, bet ir buvo labai agresyvi bei turėjo išties daug fizinės jėgos.
Seimo narys Mindaugas Puidokas kelia klausimą – kaip du pareigūnai negali be pistoleto suvaldyti vienos moters? Ir išties galima galvoti, na, tebūnie, bėga moteris su peiliu į pareigūną, trumpam sustoja kliudoma vieno šūvio į kojas – galima buvo pribėgti iš šono, apsupti, čiupti už rankos, atimti peilį, uždėti antrankius. Daryti buvo galima daug ką ir be mirtino šūvio, tačiau čia yra daugiau dedamųjų. Ar policijos pareigūnai tikrai buvo psichologiškai tam pasirengę?
„Kaip policijos reforma sugriovė policiją, jei mūsų pareigūnų tik toks psichologinis ir kovinis pasirengimas!? Kaip visuomenei jaustis saugiai? Juk būna psichinių ligų rimtos krizės, paūmėjimai ir tikrai ne valstybės legalus sprendimas tokius žmones nušauti. Net gyvūnus užmigdo su strėlyte, kad būtų išsaugota jų gyvybė. O čia moteris, žmogus… kuriam buvo reikalinga medikų pagalba“, – sako M. Puidokas ir daugelis sutinka, kad jo žodžiuose yra labai daug tiesos.
Kiti gi sako, kad labai jau lengva yra iš šono kalbėti, ką reikėjo daryti. Nė vienas mūsų nežinome, ką patys darytume, jei į mus bėgtų haliucinacijų apimtas ir adrenalino sukeltos didelės fizinės jėgos turintis žmogus. Bėgtume? Gintumėmės su kuo pakliūva? Leistume smeigti peilį ir mirtume patys?
O kas būtų, jei pareigūnas nebūtų jos nušovęs ir ji būtų mirtinai perdūrusi jo kolegą? Vėl visuomenė pyktų: „Kas per pareigūnas, leido savo kolegai mirti“.
Visuomenė, palaikanti pareigūno veiksmus, reiškia atjautą jam ir jo kolegai, medikams, artimiesiems, kurie buvo įvykio epicentre. Kaip pareigūnas dabar pats gyvens su tuo faktu, kad nužudė žmogų? Nepaisant to, kad elgėsi pagal taisykles, nepaisant to, kad gynė save ir dar mažiausiai 5 aplink buvusius žmones…
Nejau manote, kad jis ramiai miegos naktimis? Nejau manote, kad jis sau šimtus kartų nesuks tos dienos įvykių ir neieškos, kur jis galėjo ką padaryti kitaip? Nejau manote, kad jam tai nebus našta visam gyvenimui?
Ir dar labai didelis klausimas, kaip gi toji policijos reforma suveiks šiuo atveju – kas ir ką darys, kad policijos pareigūnas pats nuo tokių minčių neišprotėtų?
Galima pamatyti ir ne vieną žmogų, komentuojantį, kad ir kaip nežmoniškai ir žiauriai tai skamba, jog gal ir gerai, kad viskas baigėsi taip. Moteris gydytis nesutinka, jos ligos įkaite yra ne tik ji, bet ir visi, absoliučiai visi aplinkui. Artimieji, kaimynai, praeiviai – vaikai, senjorai. Net ir tie, kurie nori jai padėti. O dabar, kad ir tokiu būdu, tiems žmonėms atėjo šioks toks išsilaisvinimas, kai jie pagaliau nebeturės gyventi nuolatinėje baimėje. Nors didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė – ir sunaikinta.
Ši istorija atskleidžia ne tik problemas, kurios yra policijos reformos pasekmė, bet ir tas problemas, kurios slypi kur kas giliau – žmonės, turintys psichikos sutrikimus ir ligas, dažnai yra stigmatizuojami, o apie juos kalbėti apskritai vengiama – tema yra ypatingai jautri ir sudėtinga. Vis dėlto kuo toliau, tuo aiškiau, kad leidimas pavojingam asmeniui nesigydyti, jei jis to nenori, niekur neveda.
Kiek istorijų vien Kėdainiuose turime, kur žmonės yra tiesiog terorizuojami ir gyvena nuolatinėje kančioje dėl vieno ligoto žmogaus? Kodėl to vieno ligoto žmogaus teisės būti ligotam ir nesigydyti yra aukščiau tų dešimčių žmonių, kuriems jo elgesys kenkia ir kelia nesaugumą? Ir galiausiai – kodėl reikia vieno iš tokių žmonių mirties tam, kad politikai pagaliau pamatytų dramblį kambaryje ir imtų spręsti šią įsisenėjusią problemą?
Leidimas pavojingam asmeniui nesigydyti yra akivaizdžiai pavojingas ir tam žmogui, ir aplinkiniams, ir medikams, ir pareigūnams, tai ir finansinė bei žmogiškųjų resursų našta, kai kaskart paūmėjus ligai yra kviečiamos tarnybos. Šiais laikais yra apstu humaniškų būdų, kaip daugelį tokių ligų suvaldyti. Yra būdų, kaip neprieiti iki tokių situacijų, o jei iki jų ir būtų prieinama, bent jau būtų žinoma, kad padaryta viskas, kas žmonių galioje, kad nelaimei būtų užkirstas kelias. Tačiau tą reikia daryti iš anksto, nelaukiant, kol sergantis žmogus ims mojuoti peiliais ir kastuvais.
O ką daryti policijos pareigūnams? Stambinama sistema lemia tai, kad į daugelį kaimų ir kaimelių, net mažesnių miestų policijos pareigūnai net neužsuka. Jie nežino, kokie žmonės ten gyvena, jie nežino, ko gali tikėtis, jie nežino, kas jų laukia. O kai pamato, panašu, suveikia elementarūs žmogiškieji instinktai. Gal tai policininkų profesinio paruošimo stygius, gal tai vidinės sistemos problemos, kai negebama parinkti tinkamo pareigūno reaguoti į vieną ar kitą įvykį…
Galima manyti, kad tai pirmas kruvinas policijos reformos vaisius. O ar jų bus daugiau? Jei viskas eis ta pačia kryptimi, kaip ir dabar, tikėtina, kad bus.
Autorius: Eglė KUKTIENĖ
Šaltinis: www.rinkosaikste.lt
