Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus, šį kartą pokalbis su V. Tomaševskiu.
Kur prabėgo Jūsų vaikystė? Kokia ji buvo?
Mano vaikystė prabėgo Lazdynuose, Vilniuje. Gimiau netoli Vilniaus, ten mano tėvai dirbo mokytojais, gyveno mokytojų name, todėl pirmuosius metus praleidau ten. O štai mano mama kilusi iš Lazdynų, ten jos tėviškė. Kai 1969 metais buvo pradėtas statyti Lazdynų mikrorajonas, vietoje mamos tėviškės pastatė darželį. Mes gyvenome daugiabutyje Lazdynuose, ten turėjau daug draugų.
Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
Mažas būdamas mėgau pasakas ypač – brolių Grimų pasakas, o vėliau skaičiau Arkadijaus Fedlerio nuotykių knygas. Tai buvo knygos apie berniuko Tomo nuotykius visame pasaulyje, buvo tikrai įdomu apie tai skaityti. Paauglystėje ėmiau skaityti Aleksandro Diuma knygas. Labai mėgau „Grafą Montekristą“ pirmąją knygą perskaičiau per vieną naktį. Tuo metu, kai aš skaičiau – „Grafas Montekristas“ nebuvo žinoma knyga, kitos buvo kur kas populiaresnės, bet man būtent ši knyga paliko gilų įspūdį.
Kokią išdaigą vaikystėje nuslėpėte nuo tėvų?
Buvo toks vienas atvejis, kuris vos nepasibaigė tragiškai. Mes su pusbroliais ėjome prie vieno tvenkinio, eiti ten tėvai neleido, sakydavo, kad tvenkinys gilus ir pavojingas. Mes, žinoma, neklausėme. Man tuomet buvo septyni metai. Nutariau, kad reikia įveikti tą tvenkinį, nors nemokėjau plaukti. Ėmiau ir šokau nuo tiltelio, kuris buvo gal pusantro metro. Šokau, panirau, pasiekiau dugną, bet pavyko išsikapanoti. Tėvams šio nutikimo nepasakojau, susitarėme su pusbroliais, kad niekam nesakysime, nes galėjo baigtis visaip.
Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Mano vaikystė buvo graži, skaitant nuotykius knygas svajojau keliauti. Mėgau knygas apie indėnus, plaukiojimus laivais, todėl pasvajodavau apie galimybę nukeliauti į Amazonės miškus, vietas, kuriose gyveno indėnai, paplaukioti jachta. Mėgau gamtą ir keliones, pasvarstydavau ar netapti geografu, biologu, nes tada galėčiau suderinti keliones ir kitus pomėgius.
Kas buvo Jūsų pirmoji meilė?
Pirmoji meilė mane ištiko mokykloje, bet nenorėčiau sakyti, kas ji.
Ką studijavote baigęs mokyklą?
Studijavau Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (dabartinis Vilniaus Gedimino Technikos universitetas), mechanikos fakultete. Buvo tokia specialybė pavadinta automobiliai ir autoūkis, tuomet tai buvo gana prestižinė vieta studijuoti. Gavau inžinieriaus-mechaniko diplomą. Tiesa, dideliu noru studijuoti tokią specialybę netryškau, bet, deja, didelio pasirinkimo neturėjau. Aš linkau link ekonomikos mokslų, bet įstoti ten nebuvo paprasta, todėl pasirinkau studijuoti mechanikos fakultete. Mokytis nebuvo sunku, gerai mokiausi mokykloje, matematika taip pat sekėsi puikiai, tai ir universitete sudėtinga nebuvo. Tiesa, po pirmo kurso mane „paėmė į kariuomenę“. Tai buvo naujovė, nes iki 1983 metų studentų į kariuomenę neimdavo, bet aš pakliuvau į tarpą tarp 1983 ir 1989 metų, kai pirmakursius šaukė į kariuomenę.
Taigi, 1984 metais, baigiant pirmą kursą, birželio mėnesį aš atsidūriau Borisove prie Minsko. Ten praleidau keturis mėnesius, o vėliau buvau nusiųstas į šiaurę – Murmanską. Ten praleidau dvi žiemas, per tą laiką nė karto nebuvai grįžęs namo. Iš to laiko yra likę daug prisiminimų, buvau ir būrį draugų ten susiradęs. Po poros metų grįžau iš kariuomenės ir baigiau studijas, vedžiau. Du metai šiaurėje buvo gera gyvenimo mokykla, bet mes kariuomenėje juokaudavome, kad šią mokyklą geriau pereiti neakivaizdiniu būdu. Nepridavė sveikatos ir nervų tarnavimas kariuomenėje, tie du metai buvo tušti mokslo ir pajamų prasme.
Kaip susipažinote su savo žmona, kur tai įvyko?
Su žmona susipažinau mokykloje, bet artimiau susiėjome kolūkyje ravėdami burokus. Buvo birželis, kolūkyje dirbo dvi klasės ir taip pamažu susidraugavome. Porą metų iki kariuomenės draugavome, o po to bendravome laiškais, grįžus – susituokėme. Štai dabar jau esame susituokę 30 metų.
Kaip atrodo Jūsų idealus savaitgalis? Ką veikiate?
Laisvalaikiui, žinoma, laiko trūksta, bet kai jo turiu mėgstu važiuoti į tėvo tėviškę prie Maišiagalos. Ten graži gamta, daug ežerų, raistų, mažai žmonių. Todėl smagu pasivaikščioti, pabūti gamtoje, vienumoje. Kai mirė mano močiutė ir buvo padaryta melioracija neliko senosios sodybos, sodo, bet tėčio žemė – liko. Ten mes dabar turime nedidelį vasarnamį, daržą. Ilgą laiką vasarnamyje net elektros nebuvo, tai tikrai rami vieta buvo. Dabar ten daug laiko leidžia mano mama, tėčio jau neturiu. Kai tik galiu, važiuoju ten. Vykstu kartu su sūnumis, ypatingai vyresnėliu, jis gimė su negalia, todėl noriu skirti jam daugiau laiko, jis labai laukia bendravimo.
Jei nereiktų miegoti, ką veiktumėte?
Skaityčiau knygas. Aš daug skaitau ir dabar, bet grožinei literatūrai beveik nelieka laiko, jo lieka tik rimtiems tekstams, knygoms ar žurnalams. Taip pat mėgstu žiūrėti televizorių, naktinėju. Esu tikra pelėda, kai visi užmiega aš skaitau, žiūriu televiziją, skiriu daugiau laiko sau, ruošiuosi kitai dienai.
Kas yra Jūsų geriausias draugas?
Turiu daug draugų, nemažai jų liko dar iš vaikystės, gyvenimo Lazdynuose laikų. Turiu nemažai draugų ir iš mokyklos, tiesa ne visiems ir ne visada galiu skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Bet štai praeitą vasarą organizavau draugų susitikimą, kur surinkau visus savo draugus, smagiai praleidome laiką gamtoje. Jei turiu laiko, mėgstu pabūti su bičiuliais, pasikalbėti.
Deja dabar vis dažniau tenka susitikti ir laidotuvėse. Turiu bičiulių ir iš kariuomenės laikų, kelis lietuvius, latvius, draugų iš Baltarusijos. Anksčiau bendraudavome intensyviau, dabar mažiau. Draugystėms trūksta laiko ir jėgų, kartais nenueiname su žmona į kokį gimtadienį ar vestuves, nes stinga jėgų, jas atima kasdienė sūnaus priežiūra.
Koks yra dažniausiai Jums užduodamas klausimas?
Sulaukiu daug ir įvairių klausimų, į mane kreipiasi daug žmonių, skambina, kalbina. Taip jau nutinka, kad iš žiniasklaidos klausimų, kurių atsakymai būtų pozityvūs, sulaukiu mažai. O daugiausia klausimų sulaukiu susijusių su skandalais arba skandaliukais, tada tenka įrodinėti, kad „nesi kupranugaris“.
Ar mėgstate kiną? Serialus?
Mėgtu, tikrai, bet jie labai įtraukia, todėl stengiuosi riboti. Dabar buvo priešvelykinis laikotarpis, pasnikas tai vieni žmonės pasižada nevalgyti saldumynų, kiti – negerti alkoholio, o aš per šį laikotarpį pasižadėjau nežiūrėti filmų, tik informacines laidas. Tai nežiūrėjau, laikiausi.
Kokio filmo ar knygos pavadinimas geriausiai apibūdintų Jūsų gyvenimą?
Gal ir skambiai pasakysiu ir nekukliai nuskambės, bet „Robinas Hudas“. Aš linkęs padėti paprastam žmogui, suprantu, kaip gali būti sunku gyventi, mano tėvai buvo paprasti žmonės, žinau, kaip būna. Iš tėčio paveldėjau gerus fizinius duomenis, todėl vaikystėje tekdavo apginti ir draugus.
Ar mėgstate klausyti muzikos, jei taip, tai kokios?
Taip mėgstu, be muzikos žmogus yra „kietas“. Klausau klasikinės, liaudiškos muzikos, bet jaunystėje klausiau tuo metu populiarią muziką, turėjau daug plokštelių, labai mėgau Suzy Quatro, pasiklausydavau sunkiojo roko.
Tada muzikinė scena buvo itin gyva. Dabar populiariosios muzikos klausau rečiau, bet automobilyje visada kas nors skamba. Mane labai ramina klasikinė muzika, mėgstu romansus.
Kokia didžiausia Jūsų silpnybė?
Nežinau ar tai silpnybė, bet aš esu iš tų, kurie naktinėja, niekaip negaliu nueiti laiku miegoti. Matyt esu pelėda, nors pasitaiko momentų, kai vakare esu pelėda, o ryta – vieversys ir nuolat noriu miegoti. Tai toks būdo bruožas ir tai, matyt, mano silpnybė. Man sunku atsikelti, o ir miego kokybė nėra gera, nes nuolatos su žmona būdraujame ar sūnui visas gerai, ar jis ramiai miega. Taigi, miego ir ramybės stinga, nesugebu savęs disciplinuoti. Taip pat turiu ir kitą silpnybę, kuri gal ir gera, bet kartai man trukdo – aš negaliu pasakyti ne, man sunku atsakyti, jei ko prašo. Kartais tai gali atvesti prie nemalonių situacijų.
Kokio klausimo atsakymą norėtumėte žinoti?
Aš, kaip tikintis žmogus, kuris meldžiasi už mirusius savo artimuosius, norėčiau žinoti ar jiems viskas gerai, ar jie yra danguje. Žinau, kad reikia pasitikėti Dievu, kad viskas bus, kaip bus, bet norėčiau žinoti, kur jie yra. Žinote, jei dažnai sapnuoji savo artimą mirusį žmogų, reiškia, jog jie prašo Šv. Mišių, tada reikia užsakyti mišias, jei artimieji yra tarp dangaus ir skaistyklos, reikia sielai padėti.
Kokia yra asmeninė taisyklė, kurios nesulaužote?
Laikytis žodžio, aš stengiuosi visada laikytis duoto žodžio. O jei pasikeitė aplinkybės reikia susitikti su žmogumi ir asmeniškai pranešti, kas nutiko.
Kaip šeima reagavo į norą kandidatuoti prezidento rinkimuose?
Neigiamai ir ne pirmą kartą. Pirmą kartą, kai dalyvavau, taip pat nedžiūgavo, tas pat ir dabar. Lyg ir susitaikė, bet tuo pačiu primena, kad ir sveikata jau nebe ta. Tai ne mano sprendimas, turėjau daug susitikimų su rinkėjais ir jie prašo žinią apie programą skleisti plačiau, aš esu gerai žinomas Vilniaus krašte, čia turiu didelį palaikymą, yra pavykę čia net laimėti prieš Dalią Grybauskaitę, nors kitur ji nušlavė viską. Dalyvaudamas prezidento rinkimuose aš turiu galimybę papasakoti savo politikos viziją, tai, kaip aš matau Lietuvą. Asmeniškai aš neturiu jokių pliusų, dalyvaudamas prezidento rinkimuose, matau tik minusus, o ir šeimai sunku, jie vengia žiūrėti televizorių, nes ten daug neigiamos informacijos apie mane.
Kaip norėtumėte būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera, kad žmonės sakytų „Valdemaras Tomaševskis buvo..“
Šis klausimas nekuklus, aš kuklus žmogus ir apie tai tiesiog negalvoju.
