Konservatoriai nesikeičia. Toliau reklamuoja Zemaitaitį. Jo rinkėjai buvo lyg ir supykę dėl balsavimo dėl mokesčių. Bet jau gal ir primiršo, galės vėl užjausti persekiojamą dievuką. Net jei tie pasisakymai yra kažką įžeidžiantys, jie nėra nusikalstami. Tą žino ir Žemaitaičio persekiotojai. Bet vis tiek nesustoja. Na Žemaitaitis jums dekingas už reklamą

Dievas ir tiesa Žemaitaičio pusėje.Yra ne vien žemiškas teismas yra ir Dievo teismas kurio sulauksim visi.

Ir aš sutinku už37tūkst.,- ožio ir broilerio pažastis, pauostyti, o už kokius 5mln. sugulciau ir su ono...

žinoma ne suma tokiai,, žvaigždei,,. dabar per visokius teismus susirinks padoriai. toks verslo modelis matyt.

tapinas, kaip ir rasikevičius, sugalvojo pasipelnyti teismo keliu. Gal teismas numes jam kelis eurus už ,,garbės įžeidimą" iš Žemaitaičio sąskaitos.. Kasčiūnas siūlė šaudyti kitaip manančius, ir nieko...O čia, kad žmonės pasipiktinę dėl kažkokio vaikigalio pastrapaliojimo, ir už tai sumokama dešimtys tūkstančių eurų - negalima tarti nei vieno neigiamo žodžio, būsi svarstomas ar net teisiamas

tokiu veikeju galima pigiau pamatyti zoosode

--- Jėgos, stumiančios į neapykantą, dėl savo žemos prigimties yra veržlesnės. Už jų stovi materialiniai interesai.

Gyvenome masinių jausmų, masinės isterijos epochoje.
Pasidarė neįmanomas joks protingas pašnekesys. Draugai, kuriuos pažinojau, kaip tvirtus individualistus, per naktį virto fanatiškais patriotais. “Kas nemoka nekęsti - tas nemoka mylėti”, jie net atsargiai užsimindavo, kad apie žodžius - karas esąs nusikaltimas - derėtų pranešti atitinkamoms įstaigoms.

Paskutiniais akordais skambėjo Šekspyro, Mocarto, Vagnerio, Dantės, Bethoveno uždraudimas. Dvasinės vertybės buvo rekvizuojamos, lygiai kaip javai ar rūda.

Liko viena išeitis - užsisklęsti savyje ir tylėti. Tai buvo nelengva. Net emigracijoje nėra taip bloga, kaip vienam savo tėvynėje.

Menininko pareiga - išlaikyti savo požiūrį, net jei piktintųsi visas į karą įtrauktas pasaulis. Suprasti, kad oficialios žinybos stengiasi pajungti visus moralinį, dvasinį prestižą turinčius žmones kurstytojiškai veiklai.

Buvau sau prisiekęs - niekada neparašyti nė vieno žodžio, kuris pateisintų karą arba pažemintų visą kitą tautą. Aš atpažinau priešą, su kuriuo turėjau susigrumti - netikrą didvyriškumą, kuris siunčia į mirtį kitus, pigų sąžinės neturinčių pranašų optimizmą, ir politinių, ir karinių, kurie begėdiškai žadėdami pergalę ilgina skerdynes. Tą samdytą karo chorą, “karo tarškalus”. Per visus amžius ta pati gauja apdairiuosius vadino bailiais, žmoniškuosius silpnais. Gauja.
Ar aš esu beprotis tarp išminčių, ar siaubingai blaivus jų svaigulyje.

Begėdiškas viešo kankinimo malonumas, psichologinis kamavimas, rafinuoti pažeminimai ir nesibaigiančios patyčios kitaminčiams - paliks tikruosius diktatūros veidus istorijai.

Tai buvo velniškas triumfas - nuolat didinant patyčių ir absurdo, skausmo dozę, apmarinamas bet koks teisinis veiksmas.

Hitleris dar tik savaitę valdžioje, o jau pasirodė gyvuliškas įsakymas - žydams draudžiama sėdėti ant suolelių. Draudimas piktdžiugiškais, sadistiniais kankinimo sumetimais. Ir žmonės pasidavė.”
Velnias persikūnyja. Atpažinkit, prašau, šiandien jo veidus.

Va.
Tik sakau - nesugalvokim, kad mes kažkokie ypatingi ir išskirtiniai žmonės istorijoje. Nesugalvokim, kad “šįkart viskas kitaip!”
-- Kad savo aplinkoje tiksliai atpažįstam didvyrius ir neklystam niekindami. Koks turi būti mulkis, kad XXI a. dirbtum amžinuoju bepročiu, demonstruodamas amžinąją žmogaus tamsiąją pusę?

Drąsus žmogus. Ne kiekvienas galėtų šuns šūdą valgyt. Net ir nefilmuojant kameroms.
Didvyris. Garbė su tokiu nusifotkint.
Įdomu kuo svečią vaišino? Gal cepelinais su šunšūdžiu vietoj mėsos ir spiručiais (ožkos)? Ar ir sau užsisakė,ar tradiciniais cepelinais pasitekino.

Žlugusi valstybė pinigai ištaškomi menkavertems pramogoms.O drona nėra su kuo numušti su mašina po laukus vaikosi.Pliki basi esam rusija per kelias valandas subomborduos ir dronais nušluos musu miestus.Melas pasiputimas žudo valstybe esam dugne o to pripažinti ponėkai seime nenori.

Konstitucija sako, kad teisingumą valstybėje vykdo teismas? Nieko panašaus - teismas net idealiu atveju užtikrina tik teisėtumą. Teisingumą užtikrina visa valstybės politika ir visuomenės gyvenimo visuma.
Teisėtumas yra ir to, kas teisinga, ir to, kas visiškai neteisinga, atitikimas teisės aktams. O ta teisė įvairiais laikais taip pat būna ir teisinga, ir visiškai neteisinga. Kas norit pavyzdžių - prisiminkit "pandemiją".
Kada motina, kurios vaikas miršta dėl brangių, modernių vaistų trūkumo, gauna atsakymą, kad vaistai nebus kompensuoti - tai teisėta, nes atitinka įstatymus, nes taip teisėta komisija nusprendė pagal visokias ten kilometrines tvarkas.
Teisėta, nors kasdien girdi ir mato per nacionalinį manipuliuotoją, kaip valstybė, kuri atsakė neturinti pinigų jos vaiko gyvybei, taško pinigus idiotizmams, nes taip nutarta įstatymo leidėjų.
Bet ar tai teisinga?