Apie paskirtą šitą neišsivystėlį, jis to nevertas. Visur taip kur gaujos valdo.

Kultūrininkai rodo "kultūrą". O kur buvo jūsų kultūra, kai pasaulyje garsus režisierius R.Tuminas buvo niekinamas tokio kultūrininko kairio? Viskas gerai, nes tai pagal jūsų kultūros supratimą:)

Kiek kartų išdurinėjot Žemaitiją per šimtmečius o dabar atėjo žemaičių eilė. Jie tiesmuki ir sako ką jaučia ir galvoja. Tas performansas iš dūšios ir nesušukuotas pagal vilenskų ponų poniatijas bet iš širdies...na gerai- iš nežinojimo bet paskaitys ką reikia ir rėš kalbas nes publikos nebijo o kompetensija...nejuokinkit lyg pirmas toks būtų. Paims Žemaitaitis su žemaičiams seimą ir Daukanto aikštę kitą kadenciją ir ką?

Kultūros ministerijai vadovauja visiškas atmata

Man atrodo, kad žemaitaitis tą adomavičių i ministrus siūlė norėdamas patrolinti prezidentą ir pats netikėjo, kad toks maušas bus petvirtintas! O kai kitas maušas vis dėlto patvirtino ,tai įsivaizduoju kaip net pakritęs žemaitaitis żvengė.

Gal užteks ,pageidavimų koncertas
baigėsi.Yra,kaip yra!Leiskit dirbti ,
tegul žmogus pasidžiaugia ta kėde.Ne laikas dabar kelti ,,šaršalą".
Reikia dirbti!O tokios ir tokie kaip
ponia Oželytė geriau patylėtų.
Kažin kiek partijų pakeitė.Su komunistais
Brazausko laikais neblogai sekėsi piketuoti.Lakstė po Rusiją,vaidino.

Gėda būti lietuviu.

Kaip Lietuva ministro ieškojo: nuo šventos karvės iki kompromiso be skonio“ Kai Lietuva ieško kultūros ministro, atrodo, lyg ieškotų pamesto „Čiurlionio“ paveikslo turguje: visi sako, kad svarbu, bet galiausiai nusiperka kopiją iš „Aliexpress“. Prezidentas iš pradžių norėjo, kad ministras būtų „profesionalas, išmanantis meną ir paveldą“. Bet, kaip jis pats prisipažino, „kol visi ginčijosi, kas čia turėtų būti – aktorius, dailininkas ar bent jau žmogus, kuris moka su grotelėm kepti šašlyką, – aš pavargau ir sutikau su bet kuo“. Premjerė buvo dar atviresnė: – Žiūrėkit, man nesvarbu, kas ten tas ministras. Svarbiausia, kad nebandytų groti gitara per posėdžius, – sakė ji, gurkšnodama kavą. – O jei kultūra užlūš? Nu, žinot, bus dar vienas „Restartas“. Naujasis ministras pats labiausiai nustebo. „Aš galvojau, kad čia bajeris – parašiau CV per „ChatGPT“, įdėjau nuotrauką su „selfie stick“, ir žiūriu – paskirtas! Sakau: arba Lietuvoje stebuklai, arba jie tiesiog nebeturėjo kam skirti.“ Kai jį paklausė, kokią viziją turi kultūrai, atsakymas buvo aiškus: – Nu, reikia, kad visi būtų kultūringi. Kad prie „Maximos“ mažiau rėktų ir troleibusuose duonos nekramtytų. O muziejuose… ai, padarysim „happy hour“. Prezidentas ir premjerė tik linkčiojo, nes ginčytis jau buvo per vėlu. „Svarbiausia, kad žmogus pats moka pasirašyti dokumentus, o ar jis kultūros ministras, ar kultūringas kaimynas – čia jau detalių klausimas,“ – su filosofine ramybe pridūrė prezidentas. Ir štai – turime kultūros ministrą. Ne Picasso, ne Čiurlionį, bet bent jau žmogų, kuris, tikėtina, pažįsta žodį „kultūra“. Ar bent jau moka jį ištarti.

Kažkokie cirkai prasidėjo. Ten visi vienas kitam kiša ir maišo kortas, vienas ant kito varo, meta kažkokias nesamonės. Išvis nebekelia pasitikėjimo vyriausybė. Atrodom labai silpnai. Tuoj rusai trins rankom ir palauks kol subirėsim tarpusavyje. Kaip Čingiskanas nusilpnink prieša iš vidaus, o tada naikink. Karoč gal baigiam?

Skystas dviejų neva politologų vėmimas ir viduriavimas vienu metu. Abu žmogeliai visai neturi ką pasakti ir rankioja kitų tokių pat marksistinių politologų sakinukus.