Kiek kūnų per dieną tenka ištirti Vilniaus teismo medicinos ekspertams? Kodėl savaitgaliai tampa tikru iššūkiu pirmadieniais? Ir kaip atpažįstama žmogžudystė, kai išoriškai jokių žymių nematyti? Apie visa tai – atviras interviu su Ovidijumi Petkeliu, Vilniaus skyriaus vadovu, jau 11 metų tiriančiu tiek gyvuosius, tiek mirusiuosius.
Kaip atrodo teismo medicinos eksperto darbo diena?
Ateina ekspertas į darbą ir tą dieną, priklausomai pagal grafiką, jis tiria mirusiuosius, arba apžiūri gyvuosius. Jau būna susikaupęs mirusiųjų koks nors kiekis, tai jis eina į autopsines atlieka tyrimą ir paskui rašo specialisto išvadas.
Apžiūrint gyvuosius, pas mus pagal užsirašymą būna užsirašę nukentėję asmenys, jie ateina, ekspertas apžiūri ir surašo išvadą. Tai tokia ir būtų ta rutininė darbo diena.
Jūs darbe dažniau tikriausiai dirbate su mirusiaisiais?
Tikrai ne. Didesnė dalis yra vis tiek apžiūrima gyvų asmenų, nes nukentėjusiųjų būna, be abejo, kad daugiau. Kitas dalykas, ekspertai ne tik, kad apžiūri gyvuosius ir tiria mirusiuosius, bet dar ir rašo specialisto išvadas pagal medicininę dokumentaciją.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus patyrė smurtą, kreipėsi į gydymo įstaigą, kreipėsi į policiją, bet dėl kokių nors priežasčių negalėjo arba nenorėjo atvykti į teismo medicininę apžiūrą, tai po kurio laiko policijos pareigūnas skiria užduotį, pateikia asmens medicininius dokumentus ir pagal juos jau mes nustatome, kokius sužalojimus ir sveikatos sutrikimus asmuo patyrė.
Kiek per dieną tenka ištirti gyvų ir mirusių asmenų?
Įvairiai, be abejo, pirmadienis, antradienis būna pačios sudėtingiausios dienos, nes savaitgaliais, mes nedirbame. tai po savaitgalio, aišku, kad būna didesnis kiekis mirusiųjų. Tai vidutiniškai apie 12-15 autopsijų padarome per dieną pirmadienį, antradienį, kitomis dienomis jau mažiau. Būna dienų, kada išvis nėra atvežama mirusiųjų. O su gyvais asmenimis priklauso nuo užsirašančiųjų kiekio. Dažniausiai nuo 6 iki 12 asmenų apžiūrime per dieną Vilniaus skyriuje.
Kas yra autopsija, kaip ji vyksta?
Tai yra mirusiojo tyrimas. Jis prasideda susipažinimu su medicinine ir kita dokumentacija. Didžioji dalis mirusiųjų tyrimų pas mus atliekama pagal policijos paskirtas užduotis. Pavyzdžiui, asmuo randamas namuose, viešoje vietoje miręs ir neaiški jo mirties priežastis. Policija paskiria užduotį – kūnas atkeliauja pas mus.
Susipažįstame su užduotimi, su medicinine dokumentacija, jeigu yra kartu pateikta, ir tada jau keliaujame į autopsinę. Autopsinėje darbas prasideda nuo mirusiojo išorinės apžiūros. Apžiūrime su kokiais rūbais jis yra aprengtas, su kokiais pašaliniais daiktais, viską fiksuojame. Tada kūnas yra nurengiamas, apžiūrimas išoriškai ar yra kokių nors sužalojimų, jeigu yra, fotografuojame, aprašome ir toliau prasideda vidinis tyrimas.
Vidinio tyrimo metu yra atveriamos visos kūno ertmės – galvos, krūtinės ląstos, pilvo. Žiūrime ar nėra kraujo išsiliejimo, kitų patologinių pakitimų ir tada išimami vidaus organai. Taip pat apžiūrimi skeleto kaulai, kurie matosi, ar nėra kokių nors lūžių. Jeigu ką nors įtariame, darome papildomus pjūvius rankose, kojose, nugaroje, atskiriame raumenis nuo kaulų, žiūrime, ar yra kokių nors lūžių. Jeigu yra, fotografuojame, apsirašome ir toliau tiriame vidaus organus. Ištyrę vidaus organus, viską grąžiname atgal į kūną, visi pjūviai yra užsiuvami ir kūnas atiduodamas atsiėmimui.
Ar iš atliekamų tyrimų galėtumėte pasakyti, kokios mirtys būna dažnesnės?
Pas mus mirtys skirstomos į smurtines ir nesmurtines. Nesmurtinės – tai visos ligos, susirgimai, dėl kurių žmogus miršta. Smurtinėmis mes laikome nužudymus, savižudybes, autoįvykių metu patirtas traumas, kitus trauminius sužalojimus, sukėlusius mirtis, apsinuodijimus. Apie 65 proc. atvejų būna nesmurtinės mirtys, o apie 30-35 proc., priklausomai nuo mėnesio, būna smurtinės mirtys.
Kai tiriate mirusiuosius, į ką atkreipiate dėmesį, kad galėtumėte ištirti ar tai buvo savižudybė, ar nužudymas?
Pirmiausia yra žiūrima, kokie yra sužalojimai, kokiose kūno vietose, kaip jie atrodo, kokiu daiktu jie galėjo būt padaryti. Tada su policija papildomai aiškinamės aplinkybes, ką jie žino apžiūrėję įvykio vietą, kokius duomenis surinko. Mes parodome, kokie sužalojimai buvo nustatyti, koki daiktu jie galėjo būt padaryti. Tada jau policija daro išvadą ar čia yra nužudymas, ar ne.
Mes tokių sprendimų nepriiminėjame, mūsų darbas yra nustatyti, ar žmogus mirė nuo sužalojimo, ar nuo ligos. Jeigu nuo sužalojimo, tai kokiu daiktu jis galėjo būti padarytas, tai yra, ar galėjo jis pats pasidaryti tuos sužalojimus, ar juos kas nors sukėlė.
O ar jūsų praktikoje yra buvę taip, jog iš pradžių manyta, jog tai galėjo būti savižudybė, tačiau vėliau pasirodė, kad tai iš tikrųjų buvo nužudymas?
Taip, yra tokių atvejų buvę ir tiesiog, kadangi policija nėra medikai, jie tų specialiųjų žinių neturi. Apžiūrėjus įvykio vietą, jiems atrodo, kad smurto požymių nemato ir išoriškai jų nėra. Taip ir būna, netgi mes apžiūrime atvežtą kūną – išoriškai sužalojimų nėra. Bet vidinio tyrimo metu paaiškėja, kad yra vidaus organų sužalojimai, kaulų lūžiai, dėl kurių įvyko mirtis. Tokiu atveju mes pranešame policijai apie radinius ir informuojame, kad gali būti smurtinė mirties priežastis ir neatmetama žmogžudystės versijos.
Tada policija aiškinasi, tikslinasi aplinkybes, apklausinėja liudininkus, nuodugniai tyrinėja įvykio vietą. Tai, be abejo, būna tokių atvejų, tai jeigu matome, iškart pranešame policijai.
Kiek laiko dirbate teismo medicinos ekspertu ir kas per visą šį laikotarpį jums yra labiausiai įsiminę šioje profesijoje?
Teismo medicinos ekspertu dirbu nuo 2014 metų. Rudenį jau bus 11 metų, kai esu ekspertas. Tų įvykių per tuos 11 metų buvo labai daug ir įvairių. Tokie, kad labai įsimintų... dažniausiai tai kokios nors žmogžudystės su nestandartiniais, daugybiniais sužalojimais. Buvo vienas toks atvejis, kurį tyriau, kada atsimenu, buvo virš 70 durtinių, pjautinių sužalojimų. Tai vienas iš tokių atvejų, kuris labiau įsiminė. O daugiau kitų nelabai ir galiu pasakoti, nes pas mus kiekvienas tyrimas yra ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tie išskirtiniai atvejai, jie rezonansiniai ir apie juos skleisti informacijos nelabai galima.
Tikriausiai būna situacijų, kada kūnai būna atvežti po kurio laiko. Kada dar galima nustatyti, kokia galėjo būti žmogaus mirties priežastis, kokie yra tie kintamieji, nuo ko tai priklauso?
Tai vadinamieji lavoniniai reiškiniai. Po mirties iš karto prasideda kūno irimas mikroskopiniame lygyje ir kuo ilgesnis laiko tarpas, tuo tie kūno irimo reiškiniai labiau pasireiškia. Jau po kokios paros pradeda žaliuoti pilvas, matosi, kad kūnas pradeda pūti. Tai, kuo labiau vidaus organai ir pats kūnas yra supuvęs, tuo mums sunkiau yra nustatyti mirties priežastį.
Nes mes jau nebegalime matyti kokių nors patologinių pakitimų, visokių ligų organuose. Ir, jeigu nėra kokių nors aiškių, grubių sužalojimų, matomų plika akimi, pavyzdžiui, kaulų lūžių, kurie nepūva, kaulų lūžiai ir liks, kol kūnas skeletu pavirs arba tie kaulai sudūlės.
O kas liečia vidaus organus, tai jeigu jie pradeda pūti ir kuo labiau supuvę, tuo mums sunkiau nustatyti mirties priežastį. Tokiais atvejais būna, kad tiesiog lieka ir nenustatyta mirties priežastis.
Kokių didžiausių mitų yra apie jūsų darbą? Galbūt yra tekę per filmus matyti rodomą jūsų darbą, kas yra nupaišoma, kas nėra tiesa?
Yra tokių mitų, kad gydytojas ekspertas autopsinėje valgo. Nu atsiprašau, bet tikrai tokių dalykų nebūna ir nevyksta. Daug kas įsivaizduoja, kad ekspertai kokios nors bejausmės asmenybės, psichopatai, kurie neturi nei jausmų, nei nieko, iš tikrųjų taip nėra.
Mes viską suprantame, esam tokie patys žmonės, taip pat jaučiame, taip pat išgyvename, jeigu yra artimojo, draugo, pažįstamo mirtis, esame visiškai tokie patys žmonės. Tiesiog į mirusiojo kūną žiūrime, kaip į tyrimo objektą, nesusitapatiname, atliekame tyrimą ir viskas.
Kokiu žmogumi turėtų būti teismo medicinos ekspertas? Kaip darbo metu pavyksta atsiriboti, kad nepaveiktų emocijos, kūnas nesureaguotų fiziškai?
Pirmiausia, kad taptum teismo medicinos ekspertu, turi baigti bendrąją mediciną ir toliau stoti į medicinos gydytojo rezidentūrą. Rezidentūros metu įstojęs gydytojas rezidentas, jeigu mato, kad negali dirbti tokio darbo, jis tiesiog persikvalifikuoja, stoja kitur ir viskas.
O tiesiog žmogus mato ar jam mirusiojo, autopsijos atlikimo vaizdas kelia kokias nors emocijas, ar jis susitvarko su kylančiais jausmais, išgyvenimais, ar ne. Ir tie, kas jau tampa teismo medicinos ekspertais, jie nesusitapatina su tyrimo objektu, dirba normaliai ir jokių psichologinių problemų dėl to neturi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
