Trijų teisėjų kolegija 94 metų D. Jazovui už akių skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorai siūlė jį ir dar penkis kaltinamuosius bausti griežčiausia bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Buvusį sovietų armijos Vilniaus garnizono vadą Vladimirą Uschopčiką teismas nuteisė 14 metų laisvės atėmimo bausme, buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui skirta 12 metų nelaisvės.
Nuosprendis paskelbtas 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų.
Kaip žurnalistams po posėdžio sakė vienas iš kolegijos teisėjų Artūras Šumskas, skiriant bausmes atsižvelgta į tai, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjo 28-eri metai ir tai, kad neįmanoma nustatyti, kurie konkrečiai asmenys atliko kokius veiksmus.
„Atsižvelgėme į tas aplinklybes, kad dabar sunku nustatyti ir dabar iš esmės negalima nustatyti, kas iš tiesų padarė konkrečius nusikalstamus veiksmus būtent sunkiausius: nužudymus žmonių, sunkius kūno sužalojimus kas padarė. Mes kaip bendrininkus visus patraukėme atsakomybėn, bet sunku invidualizuoti, todėl skaitėme, kad į tai turi būti atsižvelgiama kaip ir bet kada, kai yra abejonės dėl atsakomybės“, – sakė teisėjas.
Tačiau kolegija, pasak teisėjo, atsižvelgė į kaltinamųjų vaidmenį: ar jie vadovavo veiksmams, ar vairavo tankus, ir panašiai.
Dauguma kaltinamųjų nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.
Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Arūnas Budrys atkreipė dėmesį, jog dėl šių aplinkybių byloje gerokai prailgėja apeliacinio skundo padavimo terminai.
„Daugelio kaltinamųjų šiuo metu nuteistų atžvilgiu byla buvo nagrinėjama už akių, o tai reiškia, kad apeliacinio skundo padavimo terminai yra kitokie: jie bet kada gali jį paduoti. Jeigu vykdant nuosprendį jie bus sulaikyti, ir po kelerių metų, po dešimties metų gali paduoti apeliacinį skundą ir privalėsime jį išnagrinėti“, – paaiškino A. Budrys.
Prieš teismą stojo tik du buvę sovietų karininkai Rusijos piliečiai – nuo 2014 metų Lietuvoje suimtas sovietų karininkas Jurijus Melis ir Vilniuje gyvenantis Genadijus Ivanovas.
J. Meliui skirta septynerių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmę įskaičiuotas jo kalinimas suėmimo metu, tad jei nuosprendis nebus pakeistas, jis į laisvę galės išeiti už dvejų metų.
G. Ivanovas nuteistas ketverių metų bausme. Jis galės būti laisvėje, kol nuosprendis įsigalios, – jam teismas neskyrė suėmimo.
G. Ivanovas sakė su nuosprendžiu nesutinkantis, advokatė žadėjo jį apskųsti. Nuosprendį jau paskelbė skųsiantys ir keli kiti advokatai.
Vilniaus apygardos teismas skirtas bausmes grindė tarptautine teise, Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos baudžiamuoju kodeksu.
„Tokios teisminės praktikos nebuvo, tai yra sudėtinga ne tik savo apimtimi, bet ir teisės taikymo prasme. Teismas turėjo išnagrinėti Europos žmogaus teisių teismo sprendimus, negausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir priimti tam tikras įžvalgas dėl įstatymų taikymo“, – spaudos konferencijoje sakė teismo pirmininkė Loreta Braždienė.
Anot teismo, 1991 metų įvykiai buvo Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą.
„Tarptautinės teisės požiūriu 1940–1990 metais Lietuvos Respublika buvo okupuota valstybė, (...) nurodytas laikotarpis apibūdintinas kaip tęstinė TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką. (...) 1990 – 1991 metais TSRS Lietuvoje tęsė 1940 metais pradėtą agresiją“, – nurodė teismas.
Anot jo, sovietų karių veiksmai 1991 metų sausį atitinka tarptautinėje teisėje numatytus nusikaltimus žmogiškumui.
„Kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos jų padarymo metu buvo laikomos nusikaltimais pagal bendruosius teisės principus, kuriuos visuotinai pripažįsta civilizuotos tautos, todėl nepagrįstais laikytini kaltinimų gynėjų argumentai, kad nusikaltimo padarymo metu nacionalinėje teisėje nebuvo numatyta atsakomybė už nusikaltimų žmogiškumui padarymą“, – pareiškė Vilniaus apygardos teismas.
Anot jo, 1991 metų sausį rengiantis Vilniuje užimti civilinius objektus planuotos žmonių aukos.
„(...) prieš operaciją objektai buvo žvalgomi, karinės technikos skaičius ir rūšis. Operacijoje dalyvaujančių karių skaičius ir junginių sudėtis buvo sudaromos atsižvelgiant į objektus ginančių civilių skaičių. Akivaizdu, kad pasirinktų svarbių objektų šturmui pasitelkiant karinę techniką, tai yra tankus, BRT, priešlėktuvinę gynybos sistemą ir pan., apginkluojant karius koviniais šoviniais, tarp jų ir su išcentruotomis kulkomis, išduodant jiems sprogstamuosius užtaisus ir kitas žmonėms žaloti skirtas priemones, buvo numatomos civilių aukos ir jų buvo siekiama“, – teigia nuosprendyje.
Teismas pabrėžė, kad civilių nužudymai karinės operacijos metu buvo „ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekliai, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, vykdant Sovietų Sąjungos bei jos partinės organizacijos komunistų partijos politiką, kurios tikslas – išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos“ sudėtyje.
Teismas paskelbė, kad atmetė dviejų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Toks sprendimas priimtas, nes tuo metu, kai vyko sausio 13-osios įvykiai, neturtinė žala nebuvo numatyta įstatymuose.
„Aukščiausiojo Teismo yra priimtos nutartys, kuriose nurodyta, kad jeigu veiksmai padaryti iki numatymo neturtinės atsakomybės, ji negali būti priteisiama“, – sakė teisėjas A. Šumskas.
Generalinės prokuratūros ieškinį dėl daugiau kaip 11 mln. eurų žalos Lietuvos valstybei teismas paliko nenagrinėtą.
Priimdami tokį sprendimą teisėjai vadovavusi Mykolo Burokevičiaus byloje suformuota praktika.
„Jame pasakyta, kad turi atsakyti valstybė – Rusijos Federacija, tačiau tai yra tarpvalstybinių derybų reikalas, todėl mes į šį dalyką nesikišome“, – paaiškino teisėjas.
Nuosprendis gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Teisėjas A. Šumskas sakė neabejojantis, jog ši byla pasieks ir Apeliacinį, ir Aukščiausiąjį Teismą bei galbūt Europos žmogaus teisių teismą.
Nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti beveik 700 asmenų, liudytojais apklausti maždaug tūkstantis žmonių.
Rusija atmetė Lietuvos prašymą byloje apklausti buvusį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
