Ieškiniu G. Gochinas siekia pripažinti neteisėtomis ir panaikinti kelias centro publikuotas pažymas apie J. Noreiką.
Jungtinėse Valstijose gyvenančio Lietuvos piliečio ieškinį pirmą kartą priimti atsisakė Vilniaus miesto apylinkės teismas birželio 8 dieną. Jo teigimu, G. Gochinas ieškinyje nenurodė, kokios konkrečiai jo teisės šiomis pažymomis yra pažeistos.
Anot teismo, „asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas nereiškia gintino teisme suinteresuotumo“.
„Civilinis procesas nėra skirtas mokslinei istorinei diskusijai palaikyti ar jos rezultatams įtvirtinti“, – birželį priimtoje nutartyje pažymėjo teismas.
Šį sprendimą G. Gochinas apskundė Vilniaus apygardos teismui ir prašė ieškinio priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinį skundą išnagrinėjęs teisėjas Dainius Rinkevičius nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog „ieškovo prašomi pripažinti neteisėtais atsakovo dokumentai neturi įtakos ieškovo materialiosioms teisėms ir pareigoms“.
„Asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Ieškovo deklaruojamas suinteresuotumas, jog atsakovo publikacijos jį žeidžia, yra abstraktaus pobūdžio ir nėra gintinas teisme“, – rašoma praėjusią savaitę paskelbtoje teismo nutartyje.
Joje pabrėžiama, kad asmenys neturi teisės kreiptis į teismą su prašymais apginti kito asmens teises.
„Šiuo atveju ieškovas negina jokių savo subjektinių teisių, jis kvestionuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymų teisingumą, siekia, jog Jono Noreikos veikla būtų įvertinta kitaip, nei tai padarė atsakovas“, – pažymima sprendime.
Į teismą G. Gochinas kreipėsi dėl 2015 metais publikuotos pažymos „Jono Noreikos veikla nacių okupuotoje Lietuvoje“, pernai pavasarį paskelbto paaiškinimo „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“ ir pernai gruodį publikuotos pažymos apie J. Noreikos veiklą antinaciniame pogrindyje.
Ginčytoje 2015 metų pažymoje rašoma, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“, tačiau jį „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Balandžio mėnesį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atmetė G. Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais.
Pastaruosius metus daug diskusijų kelia J. Noreikai skirta atminimo lenta ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato sostinės centre.
Kritikai teigia, kad toks garbingas įamžinimas nedera su tuo, kad Šiaulių apskrities viršininku dirbęs J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad jis pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, veikė antisovietiniame pogrindyje.
Karininkas buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.
