Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas viešoje erdvėje užsiminė, kad dėl tam tikrų vaistų turėjimo ar jų perdavimo kitam asmeniui gali grėsti realus laisvės atėmimas. Tam tikrais atvejais – net iki 8 metų.
„Gali būti, kad pas kažką namų vaistinėlėje mėtosi kelios nežinia kada įgytos pakankamai populiarių migdomųjų „Stilnox“ tabletės. Atsikratykite jų, kol neatėjo prokuroras ir nepasodino jūsų 2 metams už neteisėtą psichotropinių medžiagų laikymą.
Ir ne... bloga mintis atiduoti šias tabletes jūsų nemigos kamuojamai močiutei, nes tada gausite už psichotropinių medžiagų platinimą nuo 2 iki 8 (metų – aut. past.), jau nekalbant, kad močiutė gaus iki 2 metų.
Jei jau tikrai norite rizikuoti savo ir močiutės laisve, tai pasiūlykite senolei ko nors geresnio nei migdomieji už tuos pačius metus... grybukų?“ – asmeninėje „Facebook“ paskyroje rašė teisėjas A. Cininas.
Suklysta iš nežinojimo
Naujienų portalui tv3.lt teisėjas A. Cininas pateikė daugiau pavyzdžių, kai žmonės užsitraukia teisėsaugos nemalonę kartais net neįtardami, kad elgiasi ne pagal įstatymo raidę:
„Pavyzdys su nemigos kamuojama močiute nebuvo realus, tai labiau mintis apjungta iš kelių bylų. Viena tokių – žmogus sirgo depresija, tačiau gydytoja atsisakė išrašyti tam tikrų vaistų. Žinodamas, kad gydytoja neišrašys recepto, žmogus tų vaistų gaudavo nelegaliais būdais. Jis padirbinėjo receptus. Už tokius veiksmus numatyta didelė atsakomybė.
Kita byla buvo narpliojama Panevėžio apygardos teisme. Pora buvo išsiskyrusi. Buvusi žmona su dukra gyveno užsienyje. Moteris sirgo depresija. Ji paprašė buvusio vyro atsiųsti vaistų, kuriuos vartojo Lietuvoje. Vyras gavo tų vaistų ir išsiuntė žmonai. Tačiau siuntinys buvo sulaikytas, o vyras patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.“
A. Cininas teigia, kad tokiose bylose teismas dažniausia neskiria laisvės atėmimo bausmių, bet pati praktika yra itin ydinga. Teisėjas pateikė dar keletą pavyzdžių:
„Dažniausia žmonės įkliūva siųsdami vaistus, net nežinodami, kad tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Vyras sugrįžo į Lietuvą iš Anglijos, kur tam tikras vaistas buvo legalus ir ten jį vartojo. Todėl siuntėsi tą vaistą į Lietuvą ir pakliuvo į įstatymų pinkles.
Kitas pavyzdys, motina depresija sergančiam sūnui į Angliją siuntė maisto ir tam tikrų vaistų, kurių veiklioji medžiaga bromazepamas. Taip moteris atsidūrė teisėsaugos nemalonėje dėl narkotinių medžiagų platinimo. Moteris dirbo ligoninėje, medicinos sesele.
Taip nieko neįtardami žmonės patenka po tuo pačiu presu kaip ir tie, kurie veikia sistemingai ir kuriuos tikrai reikėtų bausti.“
Reikia atskirti pelus nuo grūdų
A. Cininas pasakoja, kad paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta Baudžiamajame kodekse galima tik išimtiniais atvejais:
„Yra tam tikros išimtys, kurios leidžia paskirti mažesnę bausmę nei numato įstatymas. Tačiau šiai dienai turime situaciją, kai vienai rimtai bylai (susijusiai su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis – aut. past) tenka 4-5 bylos, kai negali taikyti to, kas parašyta sankcijoje.
Įstatymas yra neprotingas. Keista, kad motyvuojama tuo, jog negalima nieko geriau pasiūlyti žmonėms, kurie yra priklausomi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų kaip tik bausmes.“
Teisėjo teigimu, Baudžiamajame kodekse atskiri straipsniai yra dažnai keičiami, tad įstatymas nėra sustingęs, tačiau tai, kas liečia atsakomybę susijusią su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis – nesikeičia daugybę metų.
„Reikia atskirti pelus nuo grūdų. Sukonstruoti įstatymą taip, kad būtų aiškiai atskirta atsakomybė tiems, kurie tyčia sąmoningai prekiauja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir tiems, kurie suklysta iš nežinojimo.
Būtų galima kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės panaikinimą tais atvejais, kai disponavimas tam tikromis medžiagomis nekelia didelio pavojaus, todėl nereikėtų taikyti tokių drakoniškų bausmių.“
