Vilnius ir Kaunas dalijasi ne tik sostinės titulą, bet ir atsargų požiūrį į vienas kitą, kuris pastaraisiais metais jau draugiškesnis nei būdavo anksčiau. Miestų priešprieša arba tam tikras nepasitikėjimas vienas kitu atsirado gerokai anksčiau, nei galime pagalvoti. Ir tai lėmė skirtinga didžiausių šalies miestų istorija.
Vilniuj istorinės dramos teko daugiau, daugeliui lietuviu tarpukariu tai buvo svetimas, nors ir romantizuotas miestas. Kaunas gi buvo laikinoji sostinė, o sovietmečiu ir antisovietinių judėjimų centras. Sovietiniais laikais Vilnius laikytas administraciniu sovietų Lietuvos centru, bet patyliukais manyta, kad tai – lenkų ir rusų dominuojamas miestas.
Vilniuj istorinės dramos teko daugiau, daugeliui lietuviu tarpukariu tai buvo svetimas, nors ir romantizuotas miestas
Situacija, žinoma, ėmė keistis atgavus nepriklausomybę, kai Vilnius tapo politiniu ir kultūriniu šalies centru, o Kaunui teko skaudi bankrotų, finansinių sunkumų ir iš dalies prarastos tapatybės dalia. Bandymų politiškai artinti miestus būta ir ne vieno, bet didelės sėkmės – nesulaukta.
Situacija kito organiškai, Kaunas pamažu atgavo savo vietą dviejų miestų tandeme ir šiuo metu, priešprieša kyla nebent dėl krepšinio komandų, geresnių renginių ar greičiau ir geriau įvykdytų projektų. Tiesa, pasišpilkavimo būna iki šiol, o politikai ir rinkėjai rinkimų metu Vilniaus-Kauno tarpusavio santykius į dienos šviesą ištraukia dar kartą.
Pasak portalo tv3.lt kalbintų politologų, šiuo metu matomiausia Vilniaus-Kauno takoskyra yra skirtingas merų vadovavimo stilius ir, dalinai, skirtingos deklaruojamos vertybės, kuriomis mėginama žaisti rinkimų kontekste. Tiesa, visi kalbinti ekspertai sutinka, kad vien priešprieša ir pašaipa kitam miestui rinkimų nelaimėsi, reikia kur kas daugiau.
Kandidatai spalvingi, bet Vilnius vis tiek geresnis?
Politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius, kalbėdamas apie Vilniaus ir Kauno priešpriešą bei artėjančius merų rinkimus, sako, kad ypatingų siurprizų nėra. Partijos ką turėjo geriausiai, matyt, tą ir pasiūlė.
„Klausimas, kas paveldės Remigijaus Šimašiaus poziciją Vilniuje ir kas pasipriešins Visvaldui Matijošaičiui Kaune. Ne tik Šimašius, bet galimai ir Laisvės partija, praras mero pozicijas Vilniuje. Ją užimti, manau, gali arba Artūras Zuokas, arba Valdas Benkunskas.
Nors negalima visiškai atmesti ir Tomo Vytauto Raskevičiaus, Mykolo Majausko apklausos darytos „ant karščio“, todėl iki rinkimų viskas gali gerokai atvėsti. <...> Atrodo, kad A. Zuokas išeis į antrą turą, bet greičiausiai vėliau praloš. Čia bus pasirinkimas tarp žinomo ir abejotinos reputacijos politiko ir mažiau žinomų, bet potencialiai sąžiningesnių ir paprasčiausiai jaunesnių kandidatų“, – sakė politikos apžvalgininkas.
Anot jo, Kaunas yra kur kas labiau nuspėjamas, nei Vilnius. Ten, matyt, laimės V. Matijošaitis, tik ne 80 proc. rinkėjų balsų dauguma. Galimai bus net antras balsavimo turas.
„Jei bus antras balsavimo turas tikėtiniausi du variantai: Vytautas Juozapaitis arba Aurelijus Veryga. Konservatorių kandidato šansus didina geras partijos pasirodymas Kaune buvusiuose Seimo rinkimuose. Dar svarbi detalė yra miesto tarybos sudėtis, kiek konservatoriams pavyks atsilošti, kiek vietų jie gaus. <...> V. Matijošaičio „akcijos“ silpsta.
Ne tiek, kad pralaimėtų rinkimuose, bet jo komiteto sėkmė taip pat eina žemyn. Kyla klausimas, kiek vietų taryboje laimės opozicija, ar bus ženklus pokytis. Jei viskas pavyks, per dar kitus rinkimus jie galės tikėtis atsilošti miesto mero poziciją“, – svarstė V. Valentinavičius.
Valstiečių pozicijos Kaune silpnokos, bet yra A. Verygos asmeninio žinomumo faktorius. „Kaune nėra tiek daug kandidatų, kurie būtų tokie žinomi, kaip A. Veryga. Tai jam gali padėti stipriai pakonkuruoti rinkimuose. O visi kiti – antraeiliai kandidatai. V. Matijošaitis jį padarė prognozuojamu miestu“, – sakė apžvalgininkas.
Pasak jo, priešpriešų, tarp didžiųjų miestų pasitaiko dažnai ir užsienyje. Bet Lietuvoje ta priešprieša galimai, pasak apžvalgininko, egzistuoja tik iš Kauno pusės.
Man nepasitaikė sutikti daug vilniečių, kurie galvotų apie Kauną. Visos aistros kyla Kaune.
„Man nepasitaikė sutikti daug vilniečių, kurie galvotų apie Kauną. Visos aistros kyla Kaune, tai galimo nepilnavertiškumo išraiška. Akivaizdu, kad visko Vilniuje yra daugiau. Finansine ir liberalumo prasme Vilnius yra daug toliau pažengęs. Tai tiesiog modernesnis ir šiuolaikiškesnis miestas. Kaunui tikrai nėra ko pavydėti, na gal išskyrus to, kad Kaune šiuo metu klesti geri, maži muziejai. Vilniuje to nėra. Yra ekonominės nuoskaudos iš Kauno pusės“, – sakė politikos apžvalgininkas, pasvarstęs, kad rinkimų kampanijoje priešpriešos tarp miestų nereiktų naudoti, bent jau ne Vilniaus kandidatams, nes tai nepadės jų laimėti.
Dirbtinai kuriama drama
Komunikacijos specialistas Linas Kontrimas sako, kad priešpriešos korta tarp dviejų miestų – ne kas kitas, kaip nepilnavertiškumo komplekso demonstravimas. Lietuva turi gilią kultūrą, reikia tik domėtis. Todėl dirbtinai kuriama Vilniaus ir Kauno priešprieša yra viena iš pseudo temų, kuri naudojama tada, kai nelieka originalių idėjų.
„Lietuvoje, kuri yra per porą valandų pervažiuojama, daryti priešpriešas tarp miestų – neprotinga. Galima pajuokauti, tai žmogiška, bet šia tema grįsti programinius dalykus (rinkimuose) būtų nelogiška“, – sakė jis.
Kaunas su V. Matijošaičio atėjimu, pasak L. Kontrimo, padarė nemenką proveržį, o Vilnius nuėjo į smulkius darbelius ir jie ne visada pasiteisino.
„O Kaunas su dideliais projektais patempė miestą į kitą lygį. Kaunui su Europos kultūros sostinės projektais pavyko šauniau nei Vilniuj. Bet rinkimuose naudojama priešprieša yra stereotipo iškėlimas, viliuosi, kad tai metoforinis iškėlimas, o ne programa.
Nes jei Vilniuj reikėtų konkuruoti su Kaunu, kur mes nukeliautume? Ir taip atrodo, kad mūsų valstybė įsikandusi sau į uodegą sukasi ratu. <...> Miestų konkuravimas turėtų būti statomas ant visiškai kitokio, idėjinio akcento. Jei miestai konkuruotų pozityviais darbais, mes visi jaustume naudą. Bet paklauskime savęs ar dabar mes jaučiame, kad Lietuva, didmiesčiai kyla viršun? Ne, mes liekame apačioje, numelioruotoje pelkėje“, – svarstė L. Kontrimas.
Kalbėdamas apie kandidatus į merus jis pabrėžė, kad Vilnius šiemet tikrai turi spalvingą kandidatų puokštę. Jie gali tarpusavyje konkuruoti. O štai Kaune nei viena partija ar judėjimas nesukūrė konkurencijos dabartiniam merui.
„Jei Vilniuje matysime įdomias kovas, nereikia susitelkti tik į žinomas pavardes. Pažiūrėkime, ką kiti kalba. O Kaunas, na nesakau, kad rinkimų kampanija ten pasibaigė neprasidėjusi, nes, manau, kad bus debatų. Bet kažin ar kas per porą mėnesių įtikins kauniečius, kad gali geriau, nei dabartinis meras. Nes bėgant laukui jis užėmė tą brazauskišką įvaizdį, o Lietuvos politikoje yra keli stiprūs įvaizdžiais. Tai pastarasis – labai stiprus ir veikia ne tik Kauno rinkėjus“, – sakė komunikacijos specialistas.
Kaune Brazauskas gyvas
Politologas Bernaras Ivanovas, kalbėdamas apie Vilniaus ir Kauno priešpriešą ir tai, kaip tokie tikri ar tariami nesutarimai bus išnaudoti rinkimuose, sakė, kad tam tikra priešprieša tarp miestų buvo dar nuo gilaus sovietmečio ir gimė ji ne kur kitur, o inteligentų virtuvių pokalbiuose.
„Sovietmečiu lenktyniavimas tarp Vilniaus ir Kauno buvo ne tik tarp krepšinio komandų, tai buvo ir sovietinių intelektualų pokalbių tema. Vėliau ji persikėlė į politinius naratyvus, nes tie žmonės atėjo (į valdžią) iš mokslo įstaigų Kaune ir Vilniuje. Bet tai nebuvo rimta, tai galima pavadinti daugiau intelektualiniais žaidimais. Viskas įdomiau susiklostė tada, kai Kaunui ėmė vadovauti V. Matijošaitis, o Vilniuj – R. Šimašius.
Tai visiškai skirtingi naratyvai ir diskursai. Čia matome dvi skirtingų Lietuvų versijos, viena – brazauskinė, kur yra miestą tvarkantis ūkininkas, kuris nieko nepaiso. Veikia ryžtingai, be plepalų, taryboje pasako porą žodžių ir gana. O Vilniuje dominuoja šimašinis-liberalinis progresyvus, nors kartais apsimestinis naratyvas. Bandoma apsimesti europiečiu, nors ne visada pavyksta. Dar Vilniuje yra nebaigtų projektų, tokių, kaip stadionas, kuris jau tapo Lietuvos legenda.
Taigi, susidaro dvi skirtingos pusės: vienoje dabartiniai valdantieji, paremiantys R. Šimašių, kitoje – buvę valdantieji, tokie, kaip Saulius Skvernelis ar Ramūnas Karbauskis, kurie remia V. Matijošaitį. Jie tarsi bando tarpusavyje kovoti, nors racionalių argumentų tam nėra.
Tai, kad Kaunas visada iki Matijošaičio „priklausė“ konservatoriams yra mitas.
Mūsų politika paskutiniu metu yra apie jausmus, ne apie argumentus. Tai ir kyla tokia priešprieša, nors galimai ji yra dirbtina“, – sakė politologas.
Anot jo, tai, kad Kaunas visada iki V. Matijošaičio „priklausė“ konservatoriams – mitas. Kauną yra valdę visokie veikėjai, būta ir egzotiškų.
„Kaunas išties išgyveno sunkių laikų, buvo nuosmukio, katastrofos metų. Kaune būta daug bankrotų, jis buvo tapęs Vytauto Šustausko ir jo žygių simboliu. Beje, V. Šustauskas gal ir toliau būtų turėjęs šansų Kaune, jei nebūtų patraukęs į Seimą. Tai buvo degradacija. Tiesa, paskui atėjo konservatorius Andrius Kupčinskas, kuris šaunus žmogus, bet jo valdymas nepasiteisino.
O po jo Kaunui ėmė vadovauti nagingas ūkininkas, turintis savo įmonę, nors jo darbuotojai cypia. Jis atėjo į tarybą, kalbėjo protingai ir tada žmonėms kilo nostalgija Algirdo Brazausko laikams. Taip pat nemažai elektorato atstovų buvo nusivylę buvusia padėtimi mieste, savo padėtimi, todėl jiems V. Matijošaičio kalbėjimas, atėjimas tiko ir patiko.
Jį suprato, o A. Kupčinskas taip ir liko nesuprastas. O V. Matijošaičiui pavydo dar ir todėl, kad jis norėjo. Pas mus verslininkai juk nenori į politiką, jie siekia veikti per įtakos grupes, kitus žmones. O čia V. Matijošaitis nusprendė, kodėl gi ne, aš pats noriu. Mūsų politinė sistema neturi saugiklių nuo tokių reiškinių. Stinga stiprios bendruomenės, o tada atsiveria manipuliacijų iš viršaus galimybės“, – svarstė politologas.
Anot jo, priešpriešos korta ateinančiuose rinkimuose tikrai bus išnaudota, nes tam yra palankios ir aplinkybės, ir politinė kultūra.
