Koronaviruso protrūkio įtaka pirmo ketvirčio darbo rinkai dar buvo minimali, nes karantinas apėmė tik kiek mažiau negu penktadalį šio laikotarpio – pirmo ketvirčio darbo rinkos duomenys labiau rodo ankstesnių ketvirčių tendenciją. Galima priminti, kad nedarbas šalyje dugną pasiekė dar 2019 metų pradžioje ir vėlesniais ketvirčiais po truputį augo. Tikrą neigiamą pandemijos įtaką darbo rinkai parodys antro ir trečio ketvirčio darbo rinkos rezultatai.
Statistikos departamento pateikiami darbo rinkos duomenys yra skelbiami praėjus penkioms savaitėms po ketvirčio, todėl esamai padėčiai rinkoje stebėti geriausia naudoti Užimtumo tarnybos ir „Sodros“ operatyvinius duomenis. Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotų bedarbių skaičius nuo vasario pabaigos iki gegužės pradžios Lietuvoje ūgtelėjo 36 tūkstančiais – iki 197 tūkstančių. Nors netekusių darbo žmonių pokytis yra nemažas, jis būtų buvęs gerokai didesnis, jeigu ne valdžios sprendimai, dėl kurių prastovų darbuotojams sistema tapo patrauklesnė ir sustabdė darbdavius nuo skuboto darbuotojų atleidimo kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje.
Panašių priemonių, padedančių išsaugoti daugiau darbo vietų, ėmėsi ir kitos Baltijos šalys (šalių priemonių įgyvendinimo sąlygos šiek tiek skiriasi), todėl registruotas nedarbas padidėjo visose šalyse panašiai. Lietuvoje jis nuo vasario pabaigos išaugo 2,1 proc., Latvijoje 1,7 proc., Estijoje – 1,8 proc. punkto. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir kito Užimtumo tarnybos skelbiamo rodiklio – registruotų darbo ieškančių žmonių skaičiaus, kuris nuo vasario pabaigos padidėjo beveik 170 tūkstančių ir perspėja apie neigiamas tendencijas artimiausiu metu.
Lietuvoje švelninami apribojimai verslui ir valdžios patvirtintos darbdavių rėmimo priemonės po karantino pabaigos darys teigiamą įtaką darbo rinkai, tačiau nedarbas Lietuvoje artimiausiais mėnesiais dar augs. Šis koronaviruso sukeltas chaosas pasaulyje yra kitoks negu 2008 metų finansų krizė, ir valdžios taikomos priemonės užkardyti krizę visame pasaulyje yra konstruktyvesnės, todėl viliamės, kad nepasikartos 2008 metų scenarijus, kai nedarbas šoktelėjo aukštyn ne iš karto, o tik praėjus keliems mėnesiams po pirmojo smūgio ekonomikai. Pavyzdžiui, nuo 2008 metų rugsėjo iki gruodžio pabaigos registruotas nedarbas ūgtelėjo vos 1,5 proc. punkto, tačiau per visus 2009 metus jis padidėjo net 8,7 proc. punkto.
To meto pamokas išmoko ne tik Lietuvos valdžia, bet ir verslas, tačiau akivaizdu, kad net vasarą atšaukus karantiną ir ekonominė, ir darbo rinkos padėtis mūsų šalyje priklausys nuo to, kaip seksis mums patiems gyventi su nuolat sugrįžtančiais koronaviruso proveržiais ir kaip gyvuos mūsų eksporto rinkos. Labai neramu, kad Lietuvoje pramonė, kuri yra didžiausias pagal darbuotojų skaičių ekonomikos sektorius mūsų šalyje ir kuri gana sėkmingai atlaikė kovo ir balandžio ekonominę sumaištį, kaip tik gali turėti daugiau problemų metų viduryje, kai gamybos užsakymai jai grįš ne tokiu tempu, kokiu dabar tikimasi.
Atsargiai reikėtų vertinti ir dirbančių statybų sektoriuje darbuotojų perspektyvą – nors infrastruktūros objektų statybos darbų šiemet bus dar daugiau negu pernai, antrą pusmetį smarkiau trauksis komercinio ir gyvenamojo nekilnojamojo turto statybos darbų užsakymai.
Daugelio mažmeninės prekybos ir įvairias paslaugas teikiančių įmonių pajamos artimiausius keletą mėnesių negrįš į siekiamą lygį, todėl daugelis darbdavių bus priversti mažinti darbuotojų sąnaudas arba kirpdami darbo užmokestį, arba mažindami dirbančiųjų skaičių. Valdžios patvirtinta darbdavių rėmimo po karantino pabaigos tvarka padės gerokai sušvelninti nedarbo augimą, tačiau darbuotojų darbo užmokesčio smukimo labiausiai nukentėjusiuose sektoriuose sustabdyti beveik neįmanoma, kol įmonių pajamos negrįš į lygį, kuris užtikrintų įmonėms pelningą veiklą.
Beje, pastarųjų savaičių Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad nedarbas labiau augo didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Labiausiai tokią tendenciją lemia tai, kad miestuose gyventojų, dirbančių nuo viruso protrūkio labiau nukentėjusiuose sektoriuose, yra daugiau negu mažesniuose miestuose ar kaimiškuose regionuose, kur didžiausi darbdaviai yra pramonės ir žemės ūkio bendrovės, švietimo, sveikatos ar kitos viešojo sektoriaus įstaigos.
Nepamirškime, kad dabartinių ekonominių problemų šaltinis yra pandemija ir, kad virusas yra pavojingesnis vyresnio amžiaus gyventojams, kurie dažniau serga lėtinėmis ligomis, todėl vyresnio amžiaus gyventojų (ne tik pensinį amžių pasiekusių, bet ir priešpensinio amžiaus) užimtumas, apie kurį anksčiau kalbėdavome kaip potencialų darbo jėgos šaltinį Lietuvoje, artimiausiu metu gali smukti patiems gyventojams save saugant labiau ir jiems visai pasitraukiant iš darbo rinkos.
Labai tikėtina, kad atskirtis tarp jaunesnio ir vyresnio amžiaus gyventojų pajamų dėl tokių pokyčiu Lietuvoje išaugs dar labiau. Dažnai per sunkmečius kartojama Vinstono Čerčilio citata, kad didelės krizės nereikia iššvaistyti veltui, labai aktuali ir dabar – tokie priverstiniai darbo rinkos sukrėtimai turėtų paskatinti ir verslą, ir valdžią dar daugiau skirti lėšų darbuotojų kvalifikacijai kelti, nes matome, kad kvalifikuotą darbą dirbantys gyventojai per šį sunkmetį nukentės mažiau.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas
