Penktadienį Vilniuje vyksta iškilmingo valstybinės 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, laidotuvės.
Naujas caras sužadino viltis
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lekt. dr., istorikas Ryšard Gaidis portalui tv3.lt tvirtino, kad sukilimo priežasčių buvo ne viena.
„Po nesėkmingo Rusijos imperijai Krymo karo 1853–1855 m., atėjus į sostą naujam valdovui Aleksandrui II prasidėjo vadinamasis politinis atšilimas. Tai pažadino tiek Lenkijos karalystės, tiek istorinės Lietuvos visuomenių lūkesčius dėl politikos liberalizacijos“, – pasakojo R. Gaidis.
Istoriko teigimu, optimistiškiausiai nusiteikę Lietuvos elito, dvarininkijos atstovai tikėjosi aiškių nuolaidų iš naujo valdovo.
„Vilniaus universiteto atidarymo, lenkų kalbos grąžinimo į mokyklas, galiausiai gal net Lietuvos ir Baltarusijos kraštų sujungimo su Lenkijos karalyste, tuo metu taip pat vyko baudžiavos panaikinimo parengiamieji darbai. Tačiau valdovas nepateisino lūkesčių, asmeniškai pareiškęs Vilniuje, kad jokių svajonių negali būti“, – sakė istorikas.
Jaunimas ėmė galvoti apie laisvę
Tuo metu, pasak R. Gaidžio, bajoriškas jaunimas, puoselėjantis sukilimo idėjas, pradėjo galvoti apie visišką laisvę ir nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Visuomenės patriotinis aktyvumas pasireiškė manifestacijų judėjime, kuris 1861 m. prasidėjo Varšuvoje, o netrukus pasklido ir Lietuvoje.
Istoriko teigimu, sukilimo šalininkai iš pradžių būrėsi Varšuvoje ir Sankt Peterburge, pastarajame veikė karininkų ir studentų kilusių iš Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos slaptosios organizacijos.
1862 m. įkuriamos vadinamųjų raudonųjų organizacijos Varšuvoje ir Vilniuje: Centrinis tautinis komitetas Varšuvoje ir Judėjimo komitetas Vilniuje, kuriose vyravo kairiųjų pažiūrų sukilėliai. Šios organizacijos pradeda ruoštis ginkluotam sukilimui, vykdo agitacinį darbą, bando į sukilimą įtraukti ir valstiečius.
Tuo metu, vadinamajame Šiaurės vakarų krašte, kuris apėmė Lietuvos ir Baltarusijos generalgubernacijas, po patriotinių manifestacijų buvo įvesta karo padėtis, imperinė valdžia ėmėsi represijų. Pasak R. Gaidžio, už raudonuosius nuosaikesnė baltųjų grupuotė, kuri dar tikėjosi susitarti su imperine valdžia, taip pat prarado viltį.
Sukilimo pradžioje – dalgiais ginkluoti valstiečiai
Istoriko teigimu, sukilimas prasidėjo staiga, 1863 m. sausio 22 d. Lenkijos karalystėje, nes imperinė valdžia ėmėsi prevencinių priemonių ir paskelbė ketinanti pašaukti į kariuomenę naujus rekrutus.
„Šiame sąraše atsidūrė dauguma raudonosios organizacijos Lenkijos karalystėje narių. Todėl delsimas grėsė sukilimo organizacijos žlugimu“, – pasakojo R. Gaidis.
Pasak istoriko, sprendimas dėl sukilimo pradžios datos buvo priimtas vienašališkai Varšuvoje. Lietuvos sukilimo vadovybė nedelsdama prie jo prisijungė, nors pirmieji kariniai veiksmai prasidėjo mėnesiu vėliau.
R. Gaidis teigė, kad raudonųjų tarpe, kurie buvo demokratinių pažiūrų ir siekė, kad sukilimas būtų visuotinis tautos judėjimas, ypač reikšmingu laikytas kuo aktyvesnis valstiečių įtraukimas.
„Tai daugiausia buvo bajoriškos kilmės jaunimas, taip pat Vilniuje ir didesniuose miestuose prisijungė dalis miestiečių, inteligentijos, katalikų dvasininkų“, – apibūdino istorikas.
Kita sukilimo grupė – baltieji, kurie prieš sukilimą puoselėjo vilti susitarti su caro valdžia. Pasak R. Gaidžio, jų pagrindą sudarė dvarininkai, pasitaikė vienas kitas aristokratas.
Sukilėliai pirmiausia ėmė doroti vietinės Rusijos imperijos administracijos atstovus, žandarus, užgrobė ginklų sandėlius.
Pastarasis veiksmas buvo labai svarbus, nes sukilėliai buvo prastai ginkluoti, dalį jų sudarė vadinamieji dalgininkai – valstiečiai, prieš caro kareivius kovoję su ištiesintais dalgiais. Jie ir buvo vieni pirmųjų stoję į mūšį, tačiau buvo sutriuškinti caro husarų prie Čystos Būdos kaimo.
Sukilėlis iš kartos į kartą
1863 m. pavasarį prie sukilimo prisijungė Zigmantas Sierakauskas. R. Gaidis pasakoja, kad Z. Sierakauskas Sankt Peterburge dalyvavo slaptoje karininkų organizacijoje, tapo jos lyderiu.
„Sierakauskas studijavo Generalinio štabo akademijoje, <...> buvo labai gabus karininkas, dalyvavęs Rusijos imperijos kariuomenės reformos paruošimo darbuose, apie jį, kaip apie talentingą štabo karininką, atsiliepdavo jo vadai“, – kalbėjo istorikas.
Sukilimo dvasia buvo Z. Sierakausko kraujyje. Jo senelis dalyvavo Tado Kosčiuškos sukilime, kuriame buvo bandoma išsaugoti aptrupėjusią Abiejų Tautų Respubliką. Z. Sierakausko tėvas Ignotas žuvo 1831 m. sukilime, kai būsimajam sukilimo vadui buvo vos penkeri metukai.
Tad nieko keisto, kad Z. Sierakauskas apsisprendė prisijungti prie sukilimo ir savavališkai paliko karinę tarnybą. 1863 m. pavasarį jis atvyko į Vilnių, kur iš karto politinės sukilimo vadovybės buvo paskirtas karo vadu.
„Būtent nuo jo karinių veiksmų sėkmės priklausė sukilimo likimas“, – pasakojo R. Gaidis.
Pajuto Koriko jėgą
Z. Sierakauskas pabandė sukurti reguliariąją sukilėlių kariuomenę ir išplėsti sukilimą už Lietuvos ribų. Jis lankėsi sukilėlių stovyklose, bandė į kovas įtraukti kuo daugiau jaunimo ir kelti sukilėlių dvasią. Z. Sierakausko pastangos nenuėjo veltui, nes jam pavyko sutelkti apie 2,5 tūkst. sukilėlių.
Tačiau ilgai kovoje Z. Sierakauskas neišsilaikė. Dar tą patį pavasarį, kai jis grįžo į Lietuvą, gegužės 7–9 dienomis vykusiose Biržų kautynės imperinės pajėgos nugalėjo Z. Sierakausko vadovaujamus sukilėlius. Z. Sierakauskas buvo suimtas, iš jo karių atimta amunicija.
Po kelių dienų pasikeitė vadovybė Vilniaus generalgubernatorijoje. Į istorinę Lietuvos sostinę atvyko itin žiauriu elgesiu pasižymėjęs Michailas Muravjovas. Stotingo ūsuočiaus žiaurumas netruko jam užsidirbti Koriko pravardę. Tą greitai pajuto ir Z. Sierakauskas, kuris birželio 27 d., M. Muravjovo įsakymu, buvo pakartas Lukiškių aikštėje.
Praradę savo vadą, sukilėliai ėmėsi naujos taktikos ir patraukė miškus. Buvo pereita prie partizaninio karo taktikos.
Radikalus autoritetas
Tačiau sukilėliai be vado ilgai nebuvo. 1863 m. liepą sukilėliams ėmė vadovauti Konstantinas Kalinauskas. Mastaulėnuose, Gardino srityje gimęs būsimas sukilimo vadas kilo iš bajorų šeimos. Kaip ir Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas dalyvavo slaptoje karininkų organizacijoje Sankt Peterburge, šio miesto universitete krimto teisės mokslus.
Sukilimo dvasia K. Kalinauską įkvėpė mesti mokslus ir grįžti į gimtąją Gardino sritį, kurioje jis ėmė telkti sukilėlių būrius, leido laikraštį gudų kalba.
K. Kalinauskas priklausė vadinamiesiems raudoniesiems, buvo vienas iš šios organizacijos kūrėjų Vilniuje. Jis viešai kalbėjo apie lietuvių ir baltarusių tautų apsisprendimo teisę, skeptiškai žiūrėjo į sukilimo organizatorius Lenkijos karalystėje.
„Negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“, – yra sakęs K. Kalinauskas.
Istorikas R. Gaidis K. Kalinauską apibūdina kaip aktyvų sukilimo dalyvį, turėjusį didelį autoritetą tarp kitų sukilėlių, tačiau pasižymėjusį radikaliomis pažiūromis. Ne veltui K. Kalinauskas kartais vadinamas Lietuvos diktatoriumi.
K. Kalinauskas vis tikėjosi, kad sukilimas pagaus naują pagreitį, nors sukilėlių būriai buvo pabirę. Sukilimo vadas vylėsi, kad 1894 m. pavasarį pavyks sukilimą atgaivinti, tačiau jo svajonės subliuško. Tų pačių metų vasarį K. Kalinauskas buvo išduotas ir suimtas.
Pavasario K. Kalinauskas sulaukė, tačiau jau nebe kaip laisvas sukilimo vadas, o kaip Rusijos imperijos kalinys ir nusikaltėlis. Kovo 22 d. jis atsidūrė toje pačioje vietoje, kur prieš mažiau nei metus buvo Z. Sierakauskas. Lukiškių aikštėje K. Kalinauskui ant kaklo buvo uždėta kilpa ir dar vienas sukilimo vadas pajuto Koriko galią.
Kalinauskas – lietuvis, lenkas ar baltarusis?
K. Kalinauskas yra viena iš tų istorinių asmenybių, kurią sava laiko ir lietuviai, ir lenkai, ir baltarusiai.
„Kas dėl klausimo, kieno Kalinauskas nacionalinis herojus, tai viskas labai paprasta ir tuo pačiu sudėtinga“, – tvirtina R. Gaidis.
Pasak istoriko, paprasta, nes herojumi jį gali laikyti ir lenkai, ir lietuviai ir baltarusiai, kurie tapatinasi su sukilimo skelbiamomis laisvės ir nepriklausomybės idėjomis. Radus sukilimo vadų palaikus, buvo pasigirdę svarstymų, kad K. Kalinauskas galėtų būti palaidotas ne Vilniuje, o Minske, tačiau Baltarusija su tokiu prašymu į Lietuvą nesikreipė.
R. Gaidžio teigimu, K. Kalinausko priskyrimo kažkuriai tautai klausimas yra sudėtingas, jeigu primygtinai pradėsime ieškoti ir įrodinėti jo priklausomybę kažkuriai vienai tautybei.
„Reikėtų jį prikelti ir tiesiai paklausti, kuo jis save laikė. Kiti kriterijai yra diskutuotini. Kilmė, atrodo gali būti baltarusiška, o gal turėjo ir lietuviškų šaknų, gal koks protėvis iš Lenkijos buvo. Namuose ir su bendražygiais kalbėjo lenkiškai, mokėjo baltarusių, rusų, greičiausiai nemokėjo lietuvių. Ar tai ką nors sako apie jo tautinę savimonę? Sunku pasakyti“, – svarstė R. Gaidis.
Ir nors didelė dalis baltarusių K. Kalinauską laiko nacionaliniu herojumi (kalbama, kad keli tūkstančiai kaimynų atvyks į laidotuves), svarbiausias žmogus Baltarusijoje, atrodo, nėra net girdėjęs sukilėlių vado pavardės.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, paklaustas apie 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuves, pripažino, kad nežino K. Kalinausko. Ir, nors kai kurie Baltarusijos intelektualai ragino valdžią sukilėlių vado palaikus atgabenti į Baltarusiją, A. Lukašenka patarė istorikams nesivelti į politiką.
Po tamsos atėjo aušra
K. Kalinausko mirtis buvo viena iš paskutinių vinių į sukilimo karstą. Nors 1864 m. vasarą atskiri sukilėlių būriai dar priešinosi caro valdžiai, tų metų rudenį sukilimas buvo galutinai numalšintas.
Pasak R. Gaidžio, manoma, kad sukilėlių daliniuose Lietuvos ir Baltarusijos žemėse galėjo kovoti 50–70 tūkst. žmonių.
„Aišku, vienu metu miškuose buvo apie 12–15 tūkst. sukilėlių. Tikslių skaičių nėra. Įvairūs istorikai pateikia skirtingus skaičius. Aktyviausiai sukilimas vyko Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose. Kauno gubernijoje išskirtinai daug, lyginant su kitomis gubernijomis, dalyvavo valstiečių“, – pasakojo istorikas.
Rusijos imperija tuo metu Lietuvos teritorijoje turėjo apie 145 tūkst. karių.
R. Gaidžio teigimu, sukilimas nepasisekė dėl kelių priežasčių: menko pasiruošimo ir laiko stokos, akivaizdžios Rusijos imperijos kariuomenės taktinės ir strateginės persvaros. Sukilėliai tikėjosi ir Vakarų valstybių pagalbos, tačiau jos apsiribojimo tik diplomatiniais pareiškimais Sankt Peterburge, kurie nedavė jokių rezultatų.
Po sukilimo imperinė valdžia nebenorėjo, kad laisvės vėjai dar pūstų virš Šiaurės vakarų krašto. Caro valdžia ėmėsi aktyvios rusinimo politikos ir pradėjo „rusų pradų atkūrimo“ programos, kuri skelbė, kad Šiaurės vakarų kraštas – senosios rusų žemės.
1864 m. buvo uždrausta lietuviška spauda, o lotynišką abėcėlę pakeitė kirilica, iš mokyklų pašalinta lietuvių kalba. Lietuviškos mokyklos buvo uždarinėjamos, jų vietoje steigiamos rusiškos.
Represijų patyrė ir katalikų bažnyčia, buvo uždarinėjami maldos namai. Į Lietuvą buvo atkelta nemažai rusų kolonistų, skiriant į valstybės tarnybą pirmenybė buvo teikiama rusų stačiatikiams.
Tokie imperijos veiksmai paskatino knygnešių veiklą, slaptąsias daraktorines mokyklas ir tautinį judėjimą. Vėliau sekė „Aušra“, „Varpas“, Didysis Vilniaus Seimas, o visa kita, kaip sakoma, jau istorija.
Iškilmingos sukilėlių laidotuvės
Ilgą laiką Z. Sierakausko, K. Kalinausko ir kitų sukilimo dalyvių palaidojimo vieta buvo nežinoma.
Tačiau 2017 metų pradžioje vykdant Gedimino kalno avarinių šlaitų tvirtinimo darbus, atsitiktinai buvo rasti 20 asmenų palaikai. Ekspertai patvirtino, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikai. Tarp jų buvo identifikuoti ir svarbiausių sukilimo vadų – Z. Sierakausko ir K. Kalinausko – kūnai.
Buvo nuspręsta, bendradarbiaujant su Lenkija, surengti valstybines laidotuves, kurios vyks penktadienį, lapkričio 22 d. Sukilėliai iškilmingai bus palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
1863–1864 M. SUKILIMO VADŲ IR DALYVIŲ VALSTYBINIŲ LAIDOTUVIŲ PROGRAMA:
8.30 val.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstų išnešimas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidinio kiemo.
Iškilminga rikiuotė Katedros aikštėje.
Karstų įnešimas į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką.
9.00–11.30 val.
Visuomenės atsisveikinimas.
11.45 val.
Oficialių asmenų ir užsienio delegacijų atvykimas į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką.
12.00 val.
Šventosios Mišios Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje.
Mišias aukoja J. E. arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dalyvauja Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
Pasibaigus šventosioms Mišioms – atsisveikinimo kalbos:
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda
J. E. Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzej Duda
13.25 val.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstų išnešimas iš Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos.
13.35 val.
Laidotuvių procesijos išvykimas į Senąsias Rasų kapines, sustojimas prie Aušros Vartų.
14.55 val.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstų įnešimas į Senųjų Rasų kapinių koplyčią.
Baigiamoji atsisveikinimo kalba. Religinės apeigos.
Karstų padėjimas į koplyčios nišas.
Atminimo salvės 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių bei visų kovojusių ir žuvusių už Laisvę garbei.
Nuo 16 val.
Senųjų Rasų kapinių koplyčia atvira visuomenės lankymui.
