Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus jau nuo gegužės 19d. o ugdymą tęsia ne tik nuotoliniu būdu namuose, bet ir klasėse. Šiuo metu ugdymo įstaigą lanko apie 70 proc. visų mokinių.
„Švelnėjant karantino sąlygoms mokinių tėvams buvo leista rinktis, kaip vaikai užbaigs šiuos mokslo metus – nuotoliniu būdu iš namų ar mokyklos suole. Didžioji dalis tėvų pasirinko vėl pradėti vaikus vesti į mokyklą, tačiau buvo ir tokių, kurie pageidavo ugdymą toliau tęsti iš namų, tad šiuo metu mokykla dirba dvigubu režimu – mokome ir klasėse, ir nuotoliniu būdu“, – sako mokytoja M. Survilienė.
Pedagogė pažymi, kad pamokos į klases grįžusiems vaikams vyksta tokiu pat intensyvumu, kaip ir iki karantino, o skirtumas tik tas, jog klasės yra padalintos į kelias grupes, po tam tikrą vaikų skaičių. Tokiu būdu mokiniai bei mokytojai gali paisyti visų rekomenduojamų atstumo laikymosi reikalavimų. Tuo pačiu metu, dalis mokytojų toliau tęsia darbą namuose besimokantiems vaikams, tad pamokos vyksta realiu laiku visiems mokyklos mokiniams.
„Šiuo metu mokytojai savo darbus yra pasiskirstę taip, kad ugdymas pilnu pajėgumu vyktų tiek gyvai klasėse, tiek virtualiai. Namuose besimokantiems vaikams yra dėstomos tos pačios temos, taip pat užduodami namų darbai, vaikai turi diskusijas su mokytojais, kurių metu aiškinasi, kaip atlikti užduotis ar sprendžia kilusius klausimus. Pedagogai užtikrina savo darbo kokybę viso mokymo procese ir stengiasi, kad namuose likę vaikai gautų tokį patį žinių bagažą, kaip ir tie, kurie jau grįžo į mokyklą“, – aiškina M. Survilienė.
Psichologė E. Sokolovskaitė sako, kad daugumos tėvų pasirinkimas vėl leisti vaikus į mokyklą yra lengvai paaiškinamas. Pasak jos, paskutiniu laikotarpiu dauguma konsultuojamų klientų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikus, guodėsi, jog namuose mokytis ir dirbti yra pernelyg sunku. Iki karantino tėvai ir vaikai buvo įpratę didžiąją dienos laiko dalį leisti atskirai – tėvai darbe, vaikai – mokykloje.
„Šiuo atveju karantinas priminė realybės šou, kai grupė žmonių yra uždaroma ilgesniam laikui ribotoje erdvėje. Su laiku kyla daug įtampos, nesutarimų ar net atvirų konfliktų. Susimaišo asmeninės erdvės, interesai, išryškėja skirtingos nuomonės ir poreikiai, net jei tai vienos šeimos nariai, itin artimi žmonės, tačiau šis reiškinys yra visiškai normalus“, – aiškina psichologė.
E. Sokolovskaitė akcentuoja ir tai, jog kai kuriems vaikams namuose susikaupti įprastai sekasi kiek sunkiau, kadangi mokslas namuose nuo mokslo ugdymo įstaigoje skiriasi savo modeliu – mokykloje vaikus supa labai aiški struktūra ir apibrėžtumas, o namuose ši aplinka yra visiška kitokia – joje „pagundų“ daugiau nei taisyklių.
„Namuose vaikas pats turi struktūruoti savo veiklą ir mokytis beveik savarankiškai. Čia yra daugiau pagundų: lova – prigulti, virtuvė – užkąsti, kompiuteris – pramogauti. Su šiomis pagundomis tenka pakovoti ir suaugusiems, o ką jau kalbėti apie vaikus, kurių savireguliacijos įgūdžiai dar tik formuojasi“, – aiškina psichologė.
Licėjaus mokytoja M. Survilienė pastebi, kad grįžus į klases mokinių imlumas žinioms ne tik nesumažėjo, bet ir dar labiau išaugo.
„Šiuo metu jaučiamas kaip niekad išaugęs vaikų susidomėjimas ir noras papildyti savo žinių bagažą nauja informacija. Pastebime, jog net ir tiems vaikams, kuriems sunkiau sekėsi sukoncentruoti dėmesį ir atlikti užduotis, grįžus į mokyklos suolą viskas pasikeitė – jie patys imasi iniciatyvos ir su dideliu noriu atlieka paskirtas užduotis“, – pasakoja licėjaus atstovė.
M. Survilienė taip pat priduria, kad priverstinis nuotolinis mokymasis nors ir įnešė nemažai sumaišties, tačiau sustiprino lig šiol mažiau brangintas vertybes – mokytojai, mokiniai ir tėvai tapo bendruomeniškesniais, šeimos pradėjo iš naujo vertinti vienas kito draugiją ir pagalbą: „Mokinių tėvai išmoko būti organizuoti derindami savo darbus ir besimokančių vaikų pamokas. Nuotolinis mokymas mus visus sujungė į vieningą bei draugišką komandą. Tikimės, jog ir pamažu keičiantis situacijai ši komandos bendrystė ir toliau išliks stipri.“
