Tiesa, šios taisyklės galiojo ne visoms. Buvo grupė privilegijuotų, bet itin suvaržytų moterų, kurios privalėjo laikytis kitokių taisyklių, nes gyvenimą dalijosi su revoliucijos ir partijos vedliais. Šie savo moterims nebuvo gailestingi ir Kremliaus bei vyriausybinių vilų sienos matė daug daugiau, nei norėtų papasakoti oficialūs sovietinių vadų biografai. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Leninas ir dvi jo mūzos
Revoliucijos lyderio Lenino gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nebuvo jis ir toks tyras, kaip vėliau piešė sovietinė propaganda. Aršiu revoliucionieriumi buvęs Leninas už savo karjerą turėtų būti dėkingas jį supusioms moterims. Pirmiausiai motinai ir seseriai, kurios jį, besiblaškantį po carinės Rusijos ir priešrevoliucinės Europos platumas, rėmė maistu, pinigais ir patarimais, o vėliau – žmonai ir meilužei, kurios pamiršusios save kovojo Lenino ir revoliucijos frontuose.
Lenino žmona Nadežda Krupskaja sovietinės propagandos buvo išaukštinta ir parodyta, kaip kantri, ištikima, bet pilka moteris. Būtent tokia turėjo būti dora komunistinio lyderio antroji pusė. N. Krupskaja čia Lenino niekada nenuvylė. Ji ištikimai gelbėjo vyrą ištikus nesėkmėms ir net tada, kai šis susipykdavo su visais bendražygiais, ji priversdavo Leniną išlipti iš psichologinės ir fizinės duobės. Revoliucijos vado moteris pati buvo ne mažesnė revoliucionierė: ji šifravo pranešimus, slapta perdavinėjo laiškus, keliavo su slaptais pavedimais ir rašė atsišaukimus. Visgi šis darbas liko užmarštyje, nes viską užgožė Lenino šlovė.
Tiesa, garsusis revoliucionierius nebuvo ištikimas vyras. Daug metų jis turėjo meilužę, ši jį ne tik mylėjo, bet ir tarnavo revoliucijai. Inesa Armand, būsima Lenino meilužė, gimė Prancūzijoje, bet augo Rusijoje, kur būdama 19 metų ištekėjo už Aleksandro Armando, turtingo verslininko ir buržua. Bet ramus gyvenimas jos nedomino.
Su teisėtu vyru ji susilaukė keturių vaikų ir gyveno atviroje santuokoje, nors kiek vėliau ir paliko vyrą dėl jo brolio – radikalaus komunisto. Moteris taip pat buvo radikali ir veikli komunistė, užsikrėtusi revoliucinėmis idėjomis. Šios idėjos 1908 metais ją suvedė su Leninu, jie tapo meilužiais.
Inesa Armand ne kartą rizikavo gyvybe, mėnesių mėnesius nematydavo vaikų tam, kad atliktų juodą darbą dėl Lenino ir revoliucijos. Kartu su N. Krupskaja jos dalijosi ir revoliucijos vadu – Leninas skirtis nenorėjo, o N. Krupskaja neprieštaravo gyvenimui trise. Ji su Inesa net tapo neblogomis draugėmis, o šiai netikėtai mirus 1920 metais, rūpinosi būriu jos vaikų.
Šios moterys, matyt, nebuvo vienintelės Lenino palydovės, nes revoliucijos vadas 1924 metais mirė, manoma, nuo sifilio. Iki paskutinės dienos jį slaugė ir nuo aktyvėjančio Stalino gynė N. Krupskaja, kurios privengė net pats būsimas sovietų diktatorius.
Mylėjo ir nekentė
Tiesa, paties Stalino santykiai su moterimis taip pat nebuvo paprasti. Dalį jaunystės diktatorius praleido dvasininkų seminarijoje, tremtyje ir besislapstydamas, todėl rasti žmoną nebuvo lengva. Pirmoji Stalino žmona buvo Ekaterina Svanidze, visų vadinama Kato.
Ji su Stalinu, kuris tuomet tik svajojo apie revoliuciją ir griausmingą Stalino vardą, susipažino per savo brolį, kuris kartu su Stalinu krimto mokslus Tiflisio (iki 1936 m. taip vadintas Tbilisis – aut. past.) dvasininkų akademijoje. Kato buvo vos 16 metų, kai ji sutiko tekėti už 24-erių sulaukusio Stalino.
Iš neturtingos šeimos kilusi kukli moteris turėjo tik vieną prašymą – vestuves norėjo kelti bažnyčioje. Stalinas ir Kato susituokė 1906 metais, o netrukus jiems gimė sūnus Yakovas. Tiesa, šeimyninė laimė truko trumpai – vos po metų jaunoji žmona mirė nuo tuberkuliozės, o Stalinui taip pašlijo nervai, kad jis iš paskos šoko į kapo duobę.
Po Kato mirties revoliucionieriaus gyvenimas Stalinui klostėsi sunkiai, jis penkis kartus buvo ištremtas į Sibirą. Tiesa, ten neliūdėjo. Jis ėmė rodyti palankumą jaunai našlei, kurios namuose nuomojosi kambarį. Moteris pastojo, bet Stalinas nelaukė, kol gims sūnus Kostia, ir spruko atgal į Kaukazą.
Kitos tremties metu 37 metų Stalinas, kalbama, suviliojo 14 metų mergaitę. Paauglė pagimdė du vaikus, bet pirmasis mirė. Kaimo, kuriame buvo apsistojęs Stalinas, žmonės ėmė piktintis šiais santykiais ir pareikalavo vesti. Jis vėl paspruko. Daug vėliau, kai Stalinas karaliavo Maskvoje, moterys, auginusios jo vaikus, ieškojo pagalbos ir teisybės, bet buvo nutildytos, nors gyvybes išsaugojo.
Antroji Stalino santuoka buvo ilgesnė nei pirmoji, bet baigėsi taip pat tragiškai. Nadežda Alilujeva už Staliną buvo jaunesnė 21 metais, pažinojo jį visą savo gyvenimą, bet ištekėjo tik tada, kai jis grįžo iš tremties Sibire. Nuotakai buvo 16 metų, o jaunikiui – 37-eri.
Jie susilaukė dviejų vaikų, bet nepakėlusi Stalino žiaurumo jauna moteris po 12 metų bendro gyvenimo nusišovė. Kalbama, kad santuoka buvo sukurta iš meilės, bet ši greitai išgaravo, o vėliau liko tik despotas vyras ir abortus verčiama darytis moteris.
Savo valdžios apogėjuje Stalinas mėgo balerinas ir dainininkes. Dvi buvo ypač kritusios į sovietų lyderio akį. Balerina Olga Lepešinskaja per kiekvieną savo pasirodymą sulaukdavo gėlių ir dėmesio, nors visą gyvenimą neigė turėjusi romaną su Stalinu. O štai dainininkė Vera Davydova neslėpė, kad net 19 metų mėgavosi Stalino draugija, tai jai padėjo gauti didelį butą Maskvoje ir Stalino vardo ordiną.
Paskutinė diktatoriaus moteris išgyveno žiauriausią dramą. Namų tvarkytoją Valią Istominą buvo nusižiūrėję daug vyrų, tarp jų ir Lavrentijus Berija su generolu Nikolajumi Vlasiku, bet Stalinas turėjo pirmenybę. Ji tapo jo namų ekonome, o kartu ir meiluže.
Tiesa, nelaimė į šios moters namus atėjo nusenus ir pasiligojus vadui. Ją, pasinaudoję proga, išprievartavo Berija ir Vlasikas, o Stalinas apie tai sužinojęs nutarė moterį ištremti į Kolymą. Kartu su ja važiavo ir generolas Vlasikas, o štai L. Berijai nusikaltimas buvo dovanotas.
Tiesa, Kolymoje moteris neužtruko. Vos atvykus, jai buvo pranešta, kad Stalinas be jos negali, todėl ši privalo grįžti.
Gera, bet negraži babuška
Mirus Stalinui ir jo vietą užėmus Nikitai Chruščiovui, pirmosios sovietų damos vaidmuo taip pat pasikeitė. Tiesa, tuo N. Chruščiovo gyvenimo palydovė Nina nebuvo itin patenkinta. N. Chruščiovas daug keliavo, jai teko keliauti kartu. Stovėti šalia gražių užsienio prezidentų žmonų jai niekada nebuvo lengva, nors atvirai to ir neparodė.
Partinis aktyvistas ir ukrainiečio valstiečio duktė susipažino 1924 metais Juzuvkoje ir visą gyvenimą praleido kartu, nors taip ir nesusituokė. Pora turėjo tris vaikus ir daug bendrų išgyvenimų.
N. Chruščiovui būnant valdžioje ir intensyviai keliaujant po pasaulį daug dėmesio kliuvo ir Ninai. JAV žiniasklaida ne kartą išjuokė apvalių formų ir kukliai apsirengusią pirmąją Sovietų Sąjungos ponią. Ji taip liūdnai atrodė greta kitų valstybių vadovų žmonų, kad žurnalistai straipsniuose stebėdavosi, kodėl pakeliui į vieną ar kitą vizitą sovietų delegacija negalėtų sustoti Paryžiuje ir padoriai aprengti ponią Niną.
Tiesa, net plakama aštrių žurnalistų liežuvių Nina nenusileido, rinkosi pilkus nemadingus drabužius ir reprezentavo apkūnią, pagyvenusią tarybinę moterį, kokia save ir laikė. N. Chruščiovo gyvenimo moterį tarybiniai piliečiai mėgo, nors matė ir retai. Buvo manoma, kad ji – dora šeimos matrona, linksma, bet negraži tarybinė moteris.
Kolekcionavo automobilius ir moteris
Sovietams nutarus, kad Ninos gyvenimo vyras – blogas vadovas, atėjo eilė kitai pirmajai poniai. Viktorija Brežneva savo išvaizda ir nenoru rodytis viešumoje itin priminė N. Chruščiovo gyvenimo palydovę. Jos net buvo draugės, kol V. Brežnevos sutuoktinis neužėmė Ninos vyro vietos Kremliaus centre.
Moterys buvo tarsi klonai: abi rengėsi pilkai, nuobodžiai ir taip, kaip rengdavosi dar jaunystėje, abi buvo apkūnios ir priminė tradicines rusiškas babuškas, arba šeimos matronas, kurių įvaizdis vis dar buvo gyvas ir itin mėgstamas net vėlyvojo socializmo laikais.
V. Brežneva retai rodydavosi kartu su vyru, bet, kalbama, ne kas kitas, o ji užkrėtė vyrą pomėgiu gražiai ir turtingai gyventi. Tiesa, sovietiniais laikais to niekas neviešino. Neviešino ir Leonido Brežnevo meilės moterims, net senatvėje Sovietų Sąjungos lyderis nepraleisdavo progos pasidairyti į dailias moteris, o ir šios jį laikė seksualiu vyru.
Istorikai ir dabar nesutaria, ar L. Brežnevas mylėjo savo žmoną. Susituokė jie 1927 metais, o vos prasidėjus karui būsimas Sovietų Sąjungos lyderis jau buvo nusižiūrėjęs medicinos seselę. „Fronto žmona“ vadinta Tamara buvo taip kritusi L. Brežnevui į akį ir širdį, kad pasibaigus karui jis norėjo skirtis su savo žmona. Kalbama, kad nuo skyrybų sulaikė tik vaikai ir karjeros troškulys, aukštiems partijos pareigūnams skirtis buvo nevalia.
Tiesa, neištikimas L. Brežnevas savo antrai pusei buvo dažnai ir su vis kitomis moterimis. Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis garsėjo meile automobiliams ir moterims. Pirmąją jo aistrą žinojo ir matė visi, o antroji buvo slepiama.
Žinoma tik tiek, kad moterų kolekciją pradėjo ir pabaigė medicinos seserys – paskutinioji L. Brežnevo meilužė buvo jį prieš mirtį prižiūrėjusi medicinos sesuo Nina, kurios senstantis lyderis nepaleido nė per žingsnį. V. Brežneva apie savo vyro nuotykius puikiai žinojo, bet juos ignoravo. Pasak istorikų, tai buvo vyriško charakterio moteris, kuriai tokios smulkmenos gyvenimo neapkartindavo.
Meilė iki mirties
O štai paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas savo žmoną Raisą, kalbama, labai mylėjo. Mėgo ją ir sovietiniai piliečiai, kuriems pirmą kartą nebuvo gėda dėl savo „pirmosios ledi“ ir kurie ją televizijos ekranuose matydavo daug dažniau nei visas kitas sovietinių lyderių žmonas kartu paėmus.
Raisa Titarenko su Michailu Gorbačiovu susipažino studijuodama Maskvoje. Jų romanas buvo sutvirtintas jos protu, stipria valia ir būsimo vyro ambicijomis. Ji paaukojo karjerą dėl vyro, kuriam troško padėti. Būtent ši moteris padėjo jam daryti karjerą, apsiginti nuo priešų, papildydavo tuo, ko jis neturėjo – žavesiu, komunikabilumu ir pasitikėjimu.
Pora susituokė 1953 metais ir nuo to laiko tikslingai „lipo“ karjeros laiptaia. Ji dėstė ir rašė knygas, jis darė politinę karjerą ir klausė jos patarimų. M. Gorbačiovui tapus Sovietų Sąjungos lyderiu, išmušė ir jo žmonos žvaigždžių valanda.
Tik Raisai elegantiškai žengus ant tarptautinės politikos podiumo sovietų piliečiai pagaliau suprato, ką reiškia turėti pirmąją ledi. Visos iki tol buvusių lyderių žmonos apsiribojo namų matronų vaidmeniu ir retai bei nenoriai išlįsdavo į dienos šviesą. Tik tada, kai to būtinai reikalavo protokolas, Nina Chruščiova ir Viktorija Brežneva pasirodydavo blyksčių šviesoje ir tik tam, kad pasaulio žiniasklaida vėl jas pakrikštytų rusiškomis babuškomis.
O štai Raisa buvo kitokia, ji mėgo ir mokėjo gražiai rengtis, nevengė užsienio dizainerių drabužių, nors net vėlyvuoju sovietmečiu tai buvo didelis tabu, mokėjo kelias kalbas, drąsiai bendravo su užsienio lyderiais ir jų žmonomis.
Teigiama, kad kartą Ronaldo Reigano žmona Nancy, su kuria Raisai teko ne kartą susitikti, piktai sušnypštė, „kas ši dama mano esanti“. M. Gorbačiovas naudodamasis žmona ne tik sušvelnino ir sužmogino savo įvaizdį Vakaruose, bet ir kiek pakenkė sau tėvynėje.
Pripažindamas, kad visus reikalus, politinius taip pat, jis aptaria su žmona, sovietų lyderis tėvynainių akyse pasirodė silpnas. Tiesa, vakariečiai tai suprato visiškai kitaip.
Kiekvienas Gobačiovų poros vizitas į užsienį buvo plačiai aprašomas ir išdiskutuojamas, kalbėta apie tai, kaip atrodė, ką valgė, su kuo bendravo sovietų lyderis ir jo žmona. Vakarų žiniasklaidai pro akis neprasprūdo ir Raisos meilė prancūzų dizaineriams, jos noras vizitų metu išsprūsti į parduotuves, elegancija, kurios pavydėjo ne viena pasaulio moteris.
Net M. Gorbačiovui praradus valdžią, jo žmona užsienyje ir Rusijoje liko populiari, o šiai pralaimėjus kovą su vėžiu, kartu su Michailu liūdėjo daug buvusių sovietinių piliečių, prisimenančių pirmąją ponią su gilia nostalgija laikmečiui ir istorijai.
