„Nėra taip, kaip šiandien papasakojo V. Pranckietis, kad Seime išnyko pozicija ir opozicija, ir visi staiga susivienijo mistiniame vieningame vienyje. Yra kitaip. Šiandienos opoziciją didžiąja dalimi sudaro tos partijos, kurios prieš dešimt metų nežinia ką būtų atidavusios, jeigu būtų sulaukusios bent menko tuometinės opozicijos įsiklausymo į realias problemas, kurias teko spręsti“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė I. Šimonytė.
Jos teigimu, situacija 2008–2009 metų krizės metu buvo labai panaši kaip dabar.
„Situacija buvo panaši – koja bandėme čiuopti dugną dumble ir vis negalėjome pastatyti pėdos. Vietoje to turėjome „naktinę reformą“, kuri naktinė buvo ne todėl, kad kažkas būtų norėjęs naktį posėdžiauti, o todėl, kad buvo norinčių kalbėti (kas nebūtų problema parlamente) ir kažkodėl neigti realybę (kas yra problema). Todėl kaip niekas kitas suprantu, kaip jaučiasi dabar atskiri Vyriausybės nariai.
Todėl visiškai natūraliai vakar palaikėme sprendimus, kurie buvo neatidėliotinai reikalingi, teikėme siūlymus dėl didesnio lankstumo, kurio neabejotinai prireiks. Nes galime turėti nesutarimų dėl detalių, bet bent jau veikimo kryptis tuo požiūriu ginčų nekelia. Esame aiškiai pasakę – esame pasirengę pasiūlyti ir savo patirtį, bei žinias, jeigu kažkam jų prireiktų. Be to, buvo pamokų, kurių būtume norėję išvengti – jų turėjimas mintyje irgi būtų vertingas. Lipti ant to paties grėblio, ant kurio jau lipo kiti, nėra išmintingas sprendimas“, – rašė Seimo narė.
Tačiau, anot parlamentarės, tai tik viena istorijos dalis.
„Net krizės atveju Seimas nėra Vyriausybės priedėlis, kurio užduotis – dėti antspaudus ant Vyriausybės siūlomų sprendimų automatiškai. Kaip žmogus, kažkada valandų valandas stovėjęs Seimo tribūnoje, prakaitavęs ir atsakinėjęs į kartais net beviltiškais man skambančius klausimus, labai gerai žinau, kad tokia yra demokratija, o Lietuva yra parlamentinė valstybė.
Seime yra Tautos rinkti žmonės – Tautos su savo nerimu, problemomis, baimėmis, rizikomis. Tautos, su žmonėmis, kurių darbo vietos ir verslai dabar staiga įšalo, medikais, kurie stovi priešakinėje fronto linijoje. Fronto, kuris driekiasi neva kažkur visos Europos priešakyje, bet ant kortos pastatyta kiekvieno ten stovinčio sveikata. Tėvų, kurie nežino, kaip bus mokomi jų vaikai. Vaikų, kurie nežino, kaip apsaugoti savo pagyvenusius ir sergančius tėvus.
Todėl labai svarbu turėti ne tik valią daryti. Labai svarbu galvoti apie tą darymą, kuris kiek įmanoma labiau net tokiomis sąlygomis suderins skirtingus interesus visuomenėje. Kuris sumažins įtampas ir rizikas. Kuris įsiklausys į tai, ką tau sako žmonės, kurių dėl kažkokios priežasties labai nemėgsti. Tiesiog tam, kad išgirstum jog net ir krizės atveju galimas kitas matymas, kurį dažnai lemia niuansai, nes interesas visų vienas – išsaugoti kuo daugiau to, ką turime. Visom prasmėm.
Valstybės yra tiek, kiek mes patys esame Valstybė. Kiek ne šiaip tikime, kad kažkas padarys, sutvarkys, išspręs, bet pasitikime, kad padarysime, sutvarkysime, išspręsime. Ir čia net nesimpatiško žmogaus pagalbą verta priimti kaip pagalbą. Asmeniškumams laiko dar bus“, – rašė I. Šimonytė.
