Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Anksciau prostitutes uz pinigus imituodavo orgazmus, o dabar politikai uz pinigus imituoja patriotus!
Negali sugriūti griuvėsiai.
Supratau, juk tvarte tikra pilnatis, kliedi ne tik seimininkai , bet ir ju gyvuliai.
Antanina Strumiliene
2 val. ·
Lenkija pasirinko - lytinio švietimo Lenkijos mokyklose nebus.
Lenkijos Seimas priėmė tai draudžiančius įstatymus.
Lytiškumo ir "socialinės lyties" ugdymo programai skinantis kelią pas Lietuvos vaikus, lenkai tarė griežtą "STOP".
Patvirtinto teksto preambulėje teigiama, kad "naujas įstatymas apsaugos vaikus ir paauglius nuo dorovės iškraipymo ir iškrypimo, kuris grėsmingai plinta per vadinamąjį "seksualinį švietimą".
Seksualinėmis temomis kalbančioms nevyriausybinėms organizacijoms draudžiama artintis prie mokymo įstaigų, pažeidėjams numatoma iki 5 metų kalėjimo.
Įstatymą Seimui pasiūlė patys lenkai, surinkę virš 100 tūkstančio savo šalies piliečių parašų.
O kaip yra Lietuvoje?
Kodėl Marijos žemė dabartinių vadų verčiama tapti belyčia, betaute gentimi, nes prie šios valdžios - perėjimas iš genties į valstybę paprasčiausiai sustojo?
Kodėl lietuviai verčiami prisitaikyti prie genderinės "genties" vadų diktuojamų beprotiškų taisyklių?
Kodėl mes jau esame nebe valstybė, o gentis?
Genčiai - primetamos vadų taisyklės, atimtos teisės, taikomi amžini suvaržymai, nuolat tęsiama nepaprastoji padėtis, tuo tarpu genties vadams - nuimama apsauga, tenkinami visi jų norai ir kaprizai, genderiniai įstatymai stumiami buldozeriu.
Lietuviškos valdžios "mužikai" - apako nuo savo galių. Jie šaiposi ir tyčiojasi.
Genties vadai greitai priprato prie nebaudžiamumo. Jie kitaip nepratę, kitaip jie nemoka. Tautos valia jiems - DZIN.
@fu
Anksčiau jiems reikdavo žemių ir vergų, dabar - gėrybių, malonumų, vaivorykštinės "tvarkos" ir "teisių".
Jie išsikėlė savo simbolius prie atskirų ministerijų, su savo genderine ideologija ir simboliais įkėlė koją į mokyklas, netrukus jie, kaip virusas, nusės ir visą valstybės kūną, šaipysis į akis ir tyčiosis: "Jūs privalote".
Nors mes neprivalome jiems NIEKO.
Kodėl niekas negali pakeisti lietuviškos genties tvarkos? Kas suteikė teisę įsakinėti "genties vadams"?
Gyvenimas tokioje gentyje - lyg pavojinga kelionė rūke. Ji - nesaugi, nes niekada nežinai, ką sugalvos koks apsinarkošinęs genties vadas ir negali įtarti, kada koks žvėris išbėgs Tau į kelią.
Bet lietuviai neturi paklysti genderiniame rūke, kaip nepaklydo lenkai.
Nes ir pametus kelią savo žemėje juk nebaisu - nes visai šalia - Tavo namai.
Nesikėsinkite į vaikų sielas, genderiniai valdžios bepročiai.
Nes nesustabdoma tėvų neapykantos srovė gali pakilti į nematytą aukštį.
Jūs, genderiniai valdžios bukapročiai, atslinkote pas mus naktį, iš pasalų, kaip žvėrys.
Dabar mumyse gyvos tik dvi obcijos: baimė ir neapykanta.
Ne. Baimė neįmanoma.
Mes nekenčiame jūsų. Atslinkę į mūsų žemę jūs pavogėte iš mūsų vaikų vaikystę, iš tėvų - senatvę.
Jūs pavogėte mūsų pavasarius, kurie ateina, tik mes jų jau nepastebime.
Mes nekenčiame jūsų ir visų tų, kurie jums pritaria ir tyli.
Bet mes matysime dar ne vieną savo vaikų pavasarį, o jūs, genderiniai žvėrys, amžiams nuskęsite tamsoje su savo 72 lytimis, lyties keitimais ir kitomis beprotybėmis.
Per tris jūsų valdymo metus mes pasenome dešimtmečiu, bet tapome išmintingesni šimtu gyvenimų. Ir visus tuos šimtą gyvenimų mes neapkęsime jūsų.
Už pražudytas vaikų ir anūkų svajones, už pražilusius savo tėvus, kurie šiandien galėtų meškerioti prie upės, bet priversti imti nematomą ginklą ir gintis nuo jūsų beprotybių savo gimtų namų griuvėsiuose, nors karas pas mus nevyksta ir bombos nesproginėja.
Net patys labiausiai tikintys ir besišaukiantys Dievo atpildo dėsnio šiandien pamiršo atgailą ir susitaikymą ir pasiruošę jums atkeršyti. Už viską: ką išdavėtė, ką išpardavėte, ką ištaškėte, iš ko išsityčiojote per savo valdymo metus.
Mūsų "Amen" reiškia tik viena: "Kad valdžioje jūsų neliktų". Amžiams.
Jūs manote, kad esame maža nacija ir mūsų iš viso nėra?
Ateis diena, kai kiekvienas lietuvis bet kuriame žemės kampelyje išgirs širdies, kraujo ir Tėvynės šauksmą ir plonytės širdies gijos pavers mus dideliu skruzdėlynu, kur kiekviena skruzdėlytė suneš po šalelį, supils aukštą kauburį ir mes ant jo parašysim: "Čia jums už tai, ką padarėte. Žemiau kristi nebuvo kur."
Mūsų neapykanta peraugs į vienybę. Ji dauginsis ir mutuos.
Ji išvirs į tai, kas nenusakoma žodžiais. Ir tą jausmą mes perduosime pasauliui kaip estafetę.
Nes mes - ne prastesni už lenkus.
Jie išsikėlė savo simbolius prie atskirų ministerijų, su savo genderine ideologija ir simboliais įkėlė koją į mokyklas, netrukus jie, kaip virusas, nusės ir visą valstybės kūną, šaipysis į akis ir tyčiosis: "Jūs privalote".
Nors mes neprivalome jiems NIEKO.
Kodėl niekas negali pakeisti lietuviškos genties tvarkos? Kas suteikė teisę įsakinėti "genties vadams"?
Gyvenimas tokioje gentyje - lyg pavojinga kelionė rūke. Ji - nesaugi, nes niekada nežinai, ką sugalvos koks apsinarkošinęs genties vadas ir negali įtarti, kada koks žvėris išbėgs Tau į kelią.
Bet lietuviai neturi paklysti genderiniame rūke, kaip nepaklydo lenkai.
Nes ir pametus kelią savo žemėje juk nebaisu - nes visai šalia - Tavo namai.
Nesikėsinkite į vaikų sielas, genderiniai valdžios bepročiai.
Nes nesustabdoma tėvų neapykantos srovė gali pakilti į nematytą aukštį.
Jūs, genderiniai valdžios bukapročiai, atslinkote pas mus naktį, iš pasalų, kaip žvėrys.
Dabar mumyse gyvos tik dvi obcijos: baimė ir neapykanta.
Ne. Baimė neįmanoma.
Mes nekenčiame jūsų. Atslinkę į mūsų žemę jūs pavogėte iš mūsų vaikų vaikystę, iš tėvų - senatvę.
Jūs pavogėte mūsų pavasarius, kurie ateina, tik mes jų jau nepastebime.
Mes nekenčiame jūsų ir visų tų, kurie jums pritaria ir tyli.
Bet mes matysime dar ne vieną savo vaikų pavasarį, o jūs, genderiniai žvėrys, amžiams nuskęsite tamsoje su savo 72 lytimis, lyties keitimais ir kitomis beprotybėmis.
Per tris jūsų valdymo metus mes pasenome dešimtmečiu, bet tapome išmintingesni šimtu gyvenimų. Ir visus tuos šimtą gyvenimų mes neapkęsime jūsų.
Už pražudytas vaikų ir anūkų svajones, už pražilusius savo tėvus, kurie šiandien galėtų meškerioti prie upės, bet priversti imti nematomą ginklą ir gintis nuo jūsų beprotybių savo gimtų namų griuvėsiuose, nors karas pas mus nevyksta ir bombos nesproginėja.
Net patys labiausiai tikintys ir besišaukiantys Dievo atpildo dėsnio šiandien pamiršo atgailą ir susitaikymą ir pasiruošę jums atkeršyti. Už viską: ką išdavėtė, ką išpardavėte, ką ištaškėte, iš ko išsityčiojote per savo valdymo metus.
Mūsų "Amen" reiškia tik viena: "Kad valdžioje jūsų neliktų". Amžiams.
Jūs manote, kad esame maža nacija ir mūsų iš viso nėra?
Ateis diena, kai kiekvienas lietuvis bet kuriame žemės kampelyje išgirs širdies, kraujo ir Tėvynės šauksmą ir plonytės širdies gijos pavers mus dideliu skruzdėlynu, kur kiekviena skruzdėlytė suneš po šalelį, supils aukštą kauburį ir mes ant jo parašysim: "Čia jums už tai, ką padarėte. Žemiau kristi nebuvo kur."
Mūsų neapykanta peraugs į vienybę. Ji dauginsis ir mutuos.
Ji išvirs į tai, kas nenusakoma žodžiais. Ir tą jausmą mes perduosime pasauliui kaip estafetę.
Nes mes - ne prastesni už lenkus.
Aisku nesugrius... - tikslas tai vienas, - dar papildyti SAVO desiniasias kisenes ir kiek imanoma daugiau sugriauti LIETUVA!
l. ·
Buvo išorinis, žiaurus ir kruvinas okupantas, atėmęs netobulą, bet mūsų valstybę. Pralaimėjom - jo bijojom, bėgom, neapkentėm, slapstėmės ir visaip šaipėmės.
Buvo gėda kolaboruoti ir mažai kas norėjo tokiu būti. Bet kai jis numiro ir supuvo - padainavom, pastovėjom mitinguose, atsipirkom mažu krauju ir atsikratėm.
Dabar atėjo vidinis, savas okupantas, niekas nebeveža - patys išvažiuojam, ir emigracija ne tik išorinė, bet ir vidinė. Pabėgam į šeimas, į mažas grupes, į feisbukų burbulus.
Ir kolaboruoti nebegėda, ir daugelis nori tokiais būti, nes gali susilieti su biomase, gauti ramybės ir naudos galimybę. O toliau jau priklauso nuo tavo lojalumo ir sugebėjimų parsiduoti.
Vidiniai okupantai nebesidrovi kaip anie, kurie slėpėsi savo apgailėtinose pirtelėse, turi visiems žinomus ir matomus vardus. Gali juos kasdien pravažiuojant blizgiose mašinose pamatyti.
Viešai, išdidžiai skelbiasi - turtingiausių šimtukai, įtakingiausių septyniasdešimtukai, reitingų dvidešimtukai. Jų nedaug - vos keletas tūkstančių plius aptarnaujantys liokajai.
Dabar nebešaudo ir beveik nesodina. O kam - pakanka tavęs nematyti ir tavęs nebėra, tūnai savo kambarėlyje, o miestui ir pasauliui esi numiręs.
Niekas tavęs nemato, negirdi, niekam tu nerūpi, nors kas vakarą deklamuoja atvirkščiai - tave tiesiog iš viešumos išjungia. Ir sau vienas dainuok kiek tik nori ir stovėk su vėliava kiek tik nori - tik pasijuoks.
Tačiau yra dar vienas, dar baisesnis - asmeninis okupantas. Pro mažą tavo gerumo, noro visus suprasti ir atvirumo skylutę jie įžengia vidun, palaipsniui užvaldo. Ir nejučia tampa tavimi.
Ir štai, tu jau zombis - galvoji, junti, matai ir girdi taip, kaip reikia. Ir esi toks, kokio reikia tiems, kuriems taip reikia.
Būti mankurtu labai gera ir tai jų jėga, nes viskas gyvenime ir pasaulyje staiga pasidaro aišku, ir jokių problemų nebelieka. Po oda viskas iš plastmasės, spalvoti laidai, mikroschemos.
Ir viskam turi įtikinamus paaiškinimus iš penkių sakinių, kuriuos gali skanduoti. Visata telpa į mašinraščio puslapį, o jei kas ne taip, nueini į savo burbulą arba įsijungi dėžę - ir tau paaiškina.
Galima atgimti ir išsivaduoti nuo išorinio okupanto. Nors tam progų būna nedaug, valstybės gyvenime per žmogaus amžių paprastai viena.
Nuo vidinio išsivaduoti sunkiau. Tam reikia žygdarbio - drąsos nepatikti durniams.
Nuo asmeninio okupanto neišsivaduosi beveik niekada, nes tai esi tu pats.
l. ·
Buvo išorinis, žiaurus ir kruvinas okupantas, atėmęs netobulą, bet mūsų valstybę. Pralaimėjom - jo bijojom, bėgom, neapkentėm, slapstėmės ir visaip šaipėmės.
Buvo gėda kolaboruoti ir mažai kas norėjo tokiu būti. Bet kai jis numiro ir supuvo - padainavom, pastovėjom mitinguose, atsipirkom mažu krauju ir atsikratėm.
Dabar atėjo vidinis, savas okupantas, niekas nebeveža - patys išvažiuojam, ir emigracija ne tik išorinė, bet ir vidinė. Pabėgam į šeimas, į mažas grupes, į feisbukų burbulus.
Ir kolaboruoti nebegėda, ir daugelis nori tokiais būti, nes gali susilieti su biomase, gauti ramybės ir naudos galimybę. O toliau jau priklauso nuo tavo lojalumo ir sugebėjimų parsiduoti.
Vidiniai okupantai nebesidrovi kaip anie, kurie slėpėsi savo apgailėtinose pirtelėse, turi visiems žinomus ir matomus vardus. Gali juos kasdien pravažiuojant blizgiose mašinose pamatyti.
Viešai, išdidžiai skelbiasi - turtingiausių šimtukai, įtakingiausių septyniasdešimtukai, reitingų dvidešimtukai. Jų nedaug - vos keletas tūkstančių plius aptarnaujantys liokajai.
Dabar nebešaudo ir beveik nesodina. O kam - pakanka tavęs nematyti ir tavęs nebėra, tūnai savo kambarėlyje, o miestui ir pasauliui esi numiręs.
Niekas tavęs nemato, negirdi, niekam tu nerūpi, nors kas vakarą deklamuoja atvirkščiai - tave tiesiog iš viešumos išjungia. Ir sau vienas dainuok kiek tik nori ir stovėk su vėliava kiek tik nori - tik pasijuoks.
Tačiau yra dar vienas, dar baisesnis - asmeninis okupantas. Pro mažą tavo gerumo, noro visus suprasti ir atvirumo skylutę jie įžengia vidun, palaipsniui užvaldo. Ir nejučia tampa tavimi.
Ir štai, tu jau zombis - galvoji, junti, matai ir girdi taip, kaip reikia. Ir esi toks, kokio reikia tiems, kuriems taip reikia.
Būti mankurtu labai gera ir tai jų jėga, nes viskas gyvenime ir pasaulyje staiga pasidaro aišku, ir jokių problemų nebelieka. Po oda viskas iš plastmasės, spalvoti laidai, mikroschemos.
Ir viskam turi įtikinamus paaiškinimus iš penkių sakinių, kuriuos gali skanduoti. Visata telpa į mašinraščio puslapį, o jei kas ne taip, nueini į savo burbulą arba įsijungi dėžę - ir tau paaiškina.
Galima atgimti ir išsivaduoti nuo išorinio okupanto. Nors tam progų būna nedaug, valstybės gyvenime per žmogaus amžių paprastai viena.
Nuo vidinio išsivaduoti sunkiau. Tam reikia žygdarbio - drąsos nepatikti durniams.
Nuo asmeninio okupanto neišsivaduosi beveik niekada, nes tai esi tu pats.
tegul klesti ta jūsų valdančioji koalicija iki pergalingos pabaigos
(kitų metų spalio - naujų Seimo rinkimų).
Tada jūs visi - eisite į politikos istorijos sąvartyną, kur jums ir vieta, o jus pakeis naujos politinės partijos, pasiruošusios, galinčios ir dirbančios Lietuvai ir jos piliečiams, o be sau ir savoms verslo struktūroms...
Kiek jau galėjote, tiek Lietuvą sugriovėte, ištisų 33 atkurtos nepriklausomybės metų eigoje.
Labiau - ir nebėra ką griauti... Deja...
Tik bukit
(kitų metų spalio - naujų Seimo rinkimų).
Tada jūs visi - eisite į politikos istorijos sąvartyną, kur jums ir vieta, o jus pakeis naujos politinės partijos, pasiruošusios, galinčios ir dirbančios Lietuvai ir jos piliečiams, o be sau ir savoms verslo struktūroms...
Kiek jau galėjote, tiek Lietuvą sugriovėte, ištisų 33 atkurtos nepriklausomybės metų eigoje.
Labiau - ir nebėra ką griauti... Deja...
Tik bukit
@Gediminas Šiauliai
Geriau butu kalejimuose!
REKLAMA
REKLAMA
Saudargas: nesutarimai dėl mokesčių reformos valdančiosios koalicijos nesugriaus