Psichologai aiškina, kad sprendimas bėgti iš namų gali būti tiek spontaniškas, tiek suplanuotas. Vaikai ir paaugliai, kuriems stinga brandos ir patirties, dažniausiai nusprendžia „bėgti“ nuo sunkumų – paprasčiausiai neranda kito būdo, kaip bėdas išspręsti. Visus atvejus, kai vaikas savavališkai pasišalina iš namų, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba traktuoja kaip vaiko teisių pažeidimą.
Per pandemiją dalis vaiko teisių pažeidimų lieka už uždarų durų
Pandemija išryškino naują tendenciją – pakitęs, uždaresnis gyvenimo būdas, apribotos veiklos lėmė suprastėjusią visos visuomenės psichikos sveikatą. Ši tendencija neaplenkė ir šeimų su vaikais: už uždarų durų plieskėsi barniams, vyko skyrybos, o vaikai išgyveno stresą ir kai kurie iš jų sprukdavo iš namų.
Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos teigimu, daugiausiai vaiko teisių pažeidimų fiksuojama, kai tėvai nusprendžia skirtis. Apskritai pandemijos laikotarpiu sumažėjo gaunamų pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, nes vaikai karantino metu nėjo į mokyklas ir kai kurie pažeidimai taip ir likdavo nepastebėti už uždarų durų.
Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų atliktas tyrimas „Vaikų psichikos sveikata pandemijos dėl COVID-19 metu“ parodė, kad pandemija darė neigiamą įtaką vaikų elgesiui ir emocinei savijautai.
Kaip pranešė VU Psichologijos instituto profesorė dr. Roma Jusienė, karantino režimas paveikė vaikų nuo 1 iki 8 klasės emocinę būklę: vaikų emocinė savijauta blogėjo 40 proc. atvejų, o elgesys keitėsi į blogąją pusę 26 proc. atvejų.
Tėvų ir mokinių teigimu, lygiai trečdalis (33 proc.) visų emocijų ir elgesio sunkumų atsirado pandemijos metu, rodo tyrimas.
Dažniausias pabėgimo motyvas – prasta psichologinė savijauta
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė neslėpė, kad kiekvienas vaiko pabėgimas iš namų visuomet skaudina, baugina ir kelia nerimą tiek šeimai, tiek visuomenei.
Portalas tv3.lt teiravosi, kokio amžiaus vaikams gali šauti mintis bėgti iš namų ir neatsigręžti. Psichologė N. Jankauskaitė atsakė: „Dažniausiai iš namų bėga vaikai, kurie jau patys bent kiek gali pasirūpinti savimi, tai vaikai nuo 9 metų amžiaus, paaugliai.“
Bėgimo iš namų priežasčių, pasak jos, spektras itin platus. Tačiau dažniausiai vaikus, ketinančius bėgti iš namų, kamuoja psichologiniai sunkumai.
„Priežastys dažniausiai psichologinės, kai vaikui trūksta dėmesio, jis jaučiasi nesaugus ar nesuprastas, pasikeičia aplinkybės šeimoje, vaikas patiria patyčias ar atstūmimą mokykloje, ar net iš šeimos narių. Kartais tai gali būti aplinkinių įtaka – netinkamai pasirinkti draugai. Kartais priežastys gali būti dar rimtesnės – alkoholis, narkotikai ar smurtas. Kiekviena situacija yra labai individuali ir reikalaujanti specialistų pagalbos“, – dalijosi specialistė.
„Paramos vaikams centro“ psichologė Vaida Gabė minėjo, kad toks vaiko elgesys pirmiausia siunčia žinią tėvams, kad jo poreikiai yra nepatenkinti.
Būna atvejų, kai vaikai sprunka iš namų dėl patiriamo įvairių rūšių smurto, nepriežiūros. Kitas motyvas bėgti – ilgą laiką nesprendžiamos elgesio, emocinės problemos: nesutarimai su tėvais, pedagogais, bendraamžiais.
„Galbūt bėgdamas toks vaikas ar paauglys bando pasitraukti iš žalojančios aplinkos arba nuslėpti savo netinkamą elgesį, išsigąsta numanomos bausmės už savo netinkamą elgesį ar panašiai. <...> Jei kalbėsime apie paauglius – jų pagrindinis poreikis yra tapatumo ir savarankiškumo paieškos, atsiskyrimas nuo tėvų, tad pabėgimas iš namų gali būti nekonstruktyvus paauglio pasirinkimas šiems poreikiams patenkinti“, – paaiškino psichologė.
Vaikams arba paaugliams, kurių niekas neišklauso, pozityviai nepaskatina, iš tiesų trūksta galimybių pajusti savo vertę, todėl jie ieško iššūkių. Taigi, pabėgimas iš namų gali būti jų siekis patirti tai, ko trūksta. Jiems šis žingsnis atrodo patrauklus, nes jie galės savarankiškai kažką suplanuoti ir įgyvendinti, patirti nuotykių, išbandyti naujus dalykus ir panašiai, papildė V. Gabė.
Pabėgusio iš namų vaiko tyko pavojai
V. Gabė įvardijo, kad situacijos, kai vaikas pasitraukia iš namų be suaugusiųjų žinios, gali būti labai skirtingos.
„Priklauso nuo to, ką vertinsime kaip pabėgimą iš namų. Ar jei vaikas nepranešęs tėvams po mokyklos išėjo pasivaikščioti su draugais ir tėvai nieko nežinojo apie jo buvimo vietą kelias valandas – tai jau yra pabėgimas, ar tiesiog taisyklių ir susitarimų nesilaikymas? Arba, kaip vertinsime keturmečio–šešiamečio sprendimą pareiti vienam iš darželio ar nueiti pas močiutę į svečius nieko apie tai nepasakius suaugusiesiems? O gal pabėgimu vadintumėme situaciją, kai nepilnamečio namie nėra ilgiau nei kelias valandas, kai jo buvimo vieta nėra žinoma?
Apibendrintai galima sakyti, kad tai yra taisykles laužantis ir labai nepageidaujamas vaikų ar paauglių elgesys, keliantis daug nerimo ir rūpesčių suaugusiems bei sukeliantis pavojų pačiam vaikui arba paaugliui“, – komentavo V. Gabė.
Ne paslaptis, kad be priežiūros likę vaikai yra itin pažeidžiami. Jie gali patirti traumų, susižeisti, tapti įvairių nusikaltimų aukomis, teigia Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė N. Jankauskaitė.
Jai pritaria ir V. Gabė, teigdama, kad išėjusio iš namų vaiko tyko įvairūs pavojai, kurie vėliau atsiliepia tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.
„Vaikas arba paauglys gali papulti į nesaugias, gąsdinančias, jam nepažįstamas ir nesuprantamas situacijas. Taip pat čia galima kalbėti ir apie svarbiausių fiziologinių poreikių patenkinimo (maistas, miegas, higiena) sunkumus, pavojų susižeisti ar patirti kitokią žalą fizinei sveikatai, o grėsmė fizinei sveikatai tuo pat metu yra ir psichologiškai traumuojantis veiksnys“, – minėjo V. Gabė.
Atsakė, kokie pavojaus signalai išduoda vaiko planus bėgti
Psichologės pažėrė patarimų, kada tėvams metas suklusti dėl vaiko elgesio. Esama ženklų, kurie išduoda vaiko ketinimus bėgti iš namų.
Pirmiausia, N. Jankauskaitė rekomendavo stebėti ir atliepti vaiko psichologinius poreikius – taip būtų galima užkirsti kelią sudėtingoms situacijoms, kai vaikas apsisprendžia palikti namus.
„Apie vaiko blogėjančią psichologinę būklę signalizuoja užsisklendimas, bėgimas iš mokyklos, prastėjantys pažymiai, melavimas. Dar vienas signalas – slapstymasis, su kuo bendrauja internete, bei staiga atsiradę nauji draugai, kurių jis šeimai nepristato. Jeigu šeimoje tvyro įtampa, vaikas gali įspėti priekaištais šeimai, mokytojams, taip išsakydamas planus bėgti: ,,su jumis nebeįmanoma“, ,,aš čia niekam nereikalingas“ ir panašiai“, – dalinosi pašnekovė.
Specialistės teigimu, vaikas aiškiai signalizuoja, kad jam namie negerai, jei kuo ilgiau užsibūna pas gimines, draugus, mokykloje – daro viską, kad tik nereikėtų grįžti neitų namo. Pastebėjus taip besikeičiantį vaiko elgesį tėveliams reikėtų su juo kalbėti, bandyti išsiaiškinti priežastis, o reikalui esant kreiptis pagalbos į specialistus, tikino N. Jankauskaitė.
V. Gabė pridūrė, kad svarbu nepraleisti pro pirštus ir reaguoti rimtai, jei vaikas arba paauglys grasina pabėgti iš namų.
„Net jei kyla minčių, kad vaikas ar paauglys bando išgąsdinti tėvus ar kitus suaugusiuosius, tai yra ženklas, kad jis patiria sunkumų, su kuriais nesusitvarko. Svarbu kalbėtis, skirti laiko išsiaiškinti, kad vyksta vaiko, paauglio ar visos šeimos gyvenime. Kalbantis su vaiku, paaugliu svarbu jį išklausyti“, – teigė psichologė.
Tėvai turėtų žinoti kelias taisykles, kaip tinkamai kalbėtis su vaiku ar paaugliu. Pirma, nereikia jam sakyti, kaip jis turėtų jaustis arba elgtis, svarbu vengti moralizavimo.
„Kalbėtis su vaiku, paaugliu reiškia išklausyti jo nuomonę, bandant suprasti jo pasaulį ir jame kylančius rūpesčius. Pabėgimas iš namų gali būti įvardijamas kaip netinkamas problemų sprendimo būdas, todėl svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikui, paaugliui mokytis konstruktyvių konfliktų sprendimo būdų. Vaikui/paaugliui svarbu žinoti, kad suaugę palaikys jį ir padės bet kokioje situacijoje“, – sakė V. Gabė.
Vaikui prapuolus, svarbu tinkamai reaguoti
Vis dėlto jei šeima pasigenda vaiko, svarbu nedelsti ir kuo greičiau pradėti atžalos paiešką. Pirmiausia tėvai turėtų ieškoti savo jėgomis, o jei tokia paieška neduoda vaisių, reikėtų kreiptis pagalbos.
„Laiku namie nesulaukus vaiko ir šiam neatsiliepiant telefonu, reikėtų skubiai susisiekti su artimaisiais ar draugais, kur galėtų būti vaikas. Radus vaiką pas juos, vertėtų vykti patiems jo pasiimti.
Neradus vaiko, apie dingimą visada reikia pranešti pagalbos telefonu 112. Kreiptis galima ir į vaiko teisių gynėjus – reaguojame į visus pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus bet kuriuo paros metu. Svarbiausia, kilus nerimui, kad vaikas per ilgai nepareina, nereikia laukti, kad pats atsiras, o kuo greičiau kreiptis pagalbos“, – įspėja N. Jankauskaitė.
Gyventojai, sunerimę dėl vaiko elgesio, gali kreiptis į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Visus vaiko teisių apsaugos specialistų kontaktus galima rasti svetainėje www.vaikoteises.lt.
Jei tėvams nepavyksta rasti sprendimų, galima kreiptis specialistus (psichologus, psichiatrus, priklausomybių ligų specialistus, socialinius darbuotojus). Nemokamai su psichologu galima pasitarti telefonu „Tėvų linijoje“ (8 800 900 12).
Policija taip pat rekomenduoja kreiptis į „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ specialistus linija 116000.
Pareigūnai ieškojo vaikų atsiraitoję rankoves
Portalas tv3.lt primena, kad šiemet vyko ne viena visuotinė dingusių vaikų paieška. Spalio pabaigoje iš namų Kaune pasišalino dvi klasiokės, kurios, prokuratūros žiniomis, buvo sumaniusios traukti į užsienį. Paauglės su savimi turėjo mantos: pasiėmė palapinę, peilį, vaistų, drabužių ir taip toliau.
Gruodžio viduryje sunerimę penkiolikmečio tėvai feisbuke dalijosi, kad namo negrįžo jų sūnus. Kiek žinoma, po dviejų parų vaikinas buvo rastas Vilniaus „Akropolio“ prekybos centre.
Neilgai trukus Vilniuje šeima pasigedo dviejų mažamečių: 6-erių brolio ir 10-metės sesers. Vaikai taip pat buvo rasti.
Galiausiai, gyventojus pasiekė žinia apie dingusį 9-metį berniuką. Šį vaiką atsitiktinai rado Vilniaus apskrities policijos vadovas Saulius Gagas, važiuodamas pro šalį. Jis ir pristatė vaiką tėvams.
Policijos duomenimis, šiemet per praėjusius 11 mėnesių fiksuota 1367 vaikų dingimo atvejų, kai 1341 iš jų galiausiai buvo rasti. Tuo tarpu 2020 m. tokių atvejų fiksuota 1877, atsirado 1945 vaikai.
