Tai vyksta jau penkias savaites. Kai rugsėjo 16-ąją mirė dėl tariamai neislamiškos aprangos Irano dorovės policijos sulaikyta 22-ejų Jina Mahsa Amini, moterys visoje šalyje, kartu su kai kuriais vyrais, pradėjo sukilimą prieš islamišką diktatūrą, rašo „Der Spiegel“.
Viena iš šių moterų yra trečiąją savo gyvenimo dešimtį įpusėjusi Anuša. Ji nusprendė naudoti šį slapyvardį, norėdama apsaugoti savo giminaičius. Anuša prisijungė prie sukilimo, kuris prirėmė islamistinį režimą prie sienos – tokio pasipriešinimo nebuvo nuo tada, kai 1979 m. mulos perėmė šalies valdžią. Tai moterų pradėtas sukilimas. Valstybėje, kuri sistemiškai engia moteris, jos kovoja už savo laisvę ir prieš teokratinį režimą, kurio nepalaiko didžioji dalis gyventojų.
Anuša yra kilusi iš šiaurinio Irano ir augo vidurinės klasės šeimoje. Moteris pasakojo, kad jos tėvai yra konservatyvūs musulmonai. Jie atkakliai bandė atkalbėti ją nuo bet kokio aktyvizmo ir maldavo jos neprisijungti prie protestų. Anuša dirba mokytoja, o laisvalaikiu mėgsta keliauti: ji buvo nuvykusi į Prahą, Pietų Vokietiją ir Stambulą. Jos socialinių tinklų paskyrų nuotraukose galima išvysti jauną moterį, kurios plaukai kartais būna spalvoti, o kartais juodi, vienoje nuotraukoje ilgi, o kitoje – trumpi. Vietoje hidžabo ji ant savo galvos rišasi spalvotas skaras, kurios vos dengia jos plaukus. Ant jos kūno daugybė tatuiruočių, kurių ji negali rodyti grįžusi pas tėvus.
Kai veikia internetas, ją galima pasiekti per „WhatsApp“. Šį rudenį režimas bando visiškai blokuoti internetą arba bent jau apriboti prieigą prie jo. Anuša savo istoriją mums papasakojo sklandžia anglų kalba. Vėliau, naktį, gavome ilgą žinutę, kurioje ji atsiprašė už savo emocionalumą.
Anuša pasakojo, kad pirmą kartą ji buvo sulaikyta, kai jai buvo 18 metų. Tai įvyko per pirmuosius jos studijų Teherano universitete metus. Ją gatvėje sustabdė Irano dorovės policijos pareigūnai dėl netinkamo hidžabo. Jai buvo paaiškinta, kad matėsi per daug jos plaukų ir jos hidžabas nebuvo pakankamai dengiantis.
Dvi moterys su juodais galvos apdangalais sugriebė ją už pečių ir įstūmė į autobusiuką, pilną kitų moterų. Anuša pasakojo, kad dorovės pareigūnai apkaltino ją gaunant užmokestį iš Vakarų, kad rengtųsi kaip kekšė ir taip kenktų Iranui. „Negalėjau liautis verkusi“, – prisimena moteris.
Tą kartą nuovadoje ji buvo laikoma penkias valandas. Policija pateikė baudžiamąjį skundą ir nufotografavo ją, į rankas prievarta įbrukę ženklą, ant kurio parašyta: „Netinkamas hidžabas.“ Galiausiai jai buvo leista pasirinkti: arba ji pasirašys dokumentą, pasižadėdama daugiau niekada to nebedaryti ir paskambins savo tėvams, kad jie atvežtų jai ilgus, islamiškus drabužius, arba ji keliaus į kalėjimą.
Šis sulaikymas Anušai buvo tik viena iš daugybės skausmingų patirčių, kurias ji patyrė Irane tik todėl, kad yra moteris. Ji prisimena, kaip buvo mušama mokykloje, nes ateidavo pasidažiusi arba pasimatydavo jos plaukai. Ji papasakojo istoriją apie vestuves, pasibaigusias jaunosios ašaromis, nes policija įsiveržė į jų šventę ir sulaikė jaunikį, kadangi vestuvių metu buvo vartojamas alkoholis. Ji užsiminė ir apie atvejį, kai policija neleido jai įeiti į universitetą, kadangi matėsi jos kulkšnys. Arba kai jai buvo liepta nusivalyti lūpdažį, nes jis gali provokuoti vyrus. Tokias istorijas telefonu ji mums pasakojo ištisas valandas.
Ji sakė, kad pastaruosius šešis mėnesius ji dažnai viešumoje nusiima savo hidžabą: „Aš nebeesu ta pati lengvai įbauginama aštuoniolikmetė mergaitė.“ Po Amini mirties moteris tiesiog nebegalėjo taikstytis su tokia situacija: „Kai Irano moterys nusprendė išeiti į gatves, protestuodamos prieš šią distopiją, kaip aš negalėjau neprisijungti?“
Nuo to laiko ji dalyvavo jau šešiose demonstracijose. Iš pradžių ji ant veido užsidėdavo nardymo kaukę, kad apsisaugotų nuo ašarinių dujų, tačiau dabar to nebedaro. Iki šiol Anuša sugebėjo išvengti policijos protestuose, kuriuose dalyvavo: ji pasislepia parduotuvėse arba vyresnių iraniečių butuose, kur protestuotojai yra šiltai priimami. „Mes labiau bijome būti sulaikyti nei nužudyti, – teigė Anuša. – Kai jie tave sulaiko, tu nežinai, kas tau nutiks. Kartais gali melu išsisukti iš šių situacijų, o kartais jie tave nukankina iki mirties.“
Tačiau nepaisant baimės, Anuša jaučia, kad dalykai keičiasi. „Dabar išėjus į gatvę be hidžabų, niekas nebegali mūsų sustabdyti. Mūsų yra per daug“, – sako ji. Prieš prasidedant protestams, Anuša norėjo palikti Iraną. Bet moteris teigia, kad dabar suprato, kad ji nekenčia ne šalies, bet islamo respublikos: „Pirmą kartą jaučiu, kad ši šalis priklauso mums.“
Protestai ir toliau nenumaldomai auga. Į juos įsitraukė ne tik moksleivės bei studentės, bet ir daugybė vyrų ir net turgaus prekeivių. Demonstracijos vyksta visuose šalies regionuose, daugelyje didžiųjų Irano miestų ir net šventajame Komo mieste. Tai judėjimas, į kurį įsitraukė žmonės iš visų visuomenės sluoksnių, o net tik aukštesnioji klasė iš sostinės, kaip būdavo ankstesniuose protestuose.
Teherane jaunos moterys protestuodamos gatvėje nusiima savo hidžabus ir nusikerpa plaukus. Mašhade studentai skandavo: „Mes kovosim! Mes liksime čia! Mes atsiimsime savo valstybę!“ Karadže moksleivės iš mokyklos kiemo išvijo pareigūną, o viename vaizdo įraše matyti grupė mergaičių rodančių savo vidurinius pirštus aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei nuotraukai.
Po suklastotų prezidento rinkimų 2009 m. milijonai iraniečių išėjo į gatves pasipriešinti režimui. Šis judėjimas gana greitai buvo pradėtas vadinti Žaliąja revoliucija, tačiau jis buvo greitai ir žiauriai numalšintas. Protestai kilo ir 2017–2018 m. Tąkart gyventojai reiškė savo pasipiktinimą dėl augančių maisto kainų.
Tačiau šįkart pyktis yra daug gilesnis ir kur kas labiau kategoriškas. Jis yra nutaikytas į patį islamišką režimą, į jo visuomenės modelį, į tai, kaip jame yra elgiamasi su Irano piliečiais, į ateities galimybių trūkumą, į mažumų diskriminaciją. Tai nebėra tik reformų klausimas. Protestų tikslas yra galutinai sunaikinti šį režimą.
Režimas stengiasi numalšinti protestus, tačiau iki šiol jiems vis dar nepavyksta to padaryti. Ir net jeigu jiems pavyks sustabdyti protestus brutaliais metodais arba masiniais sulaikymais, visuomenės pyktis liks.
Jau dabar moterys sugebėjo smarkiai smogti vienai žiauriausių pasaulio diktatūrų, kasmet į savo saugumo aparatą investuojančiais milijardus dolerių. Ši diktatūra yra ištobulinusi savo represijų mašiną, o pačius šviesiausius savo šalies protus įkalina nežmoniškuose kalėjimuose.
Vakariečiams dažnai atrodo, kad musulmonės yra arba aukos, arba fanatikės, tačiau sukilimas Irane parodė, kaip atkakliai jos trokšta laisvės ir galimybės laisvai apsispręsti. Tai įkvėpė milijonus moterų, kenčiančių nuo patriarchalinių struktūrų – tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek už šio regiono ribų.
Pasaulį pasiekia labai nedaug informacijos apie šį sukilimą, o tai, ką pamato pasaulis, dažniausiai būna drebančiomis rankomis ir mobiliaisiais telefonais nufilmuoti vaizdo įrašai, užfiksuoti slapčia, slepiantis už pastatų arba balkonuose. Tačiau jų nėra daug. Iš dalies todėl, kad mulos smarkiai apribojo interneto ryšį šalyje, bet labiausiai dėl to, kad patys protestuotojai supranta, jog ši vaizdo medžiaga gali kelti grėsmę. Režimas sistemingai naudojasi šiais įrašais, siekdami susekti protestuotojus ir juos sulaikyti.
Iki šiol šis judėjimas buvo be aiškios struktūros ir jokių akivaizdžių lyderių.
Pastarosiomis savaitėmis „Der Spiegel“ palaikė ryšį su maždaug dviem dešimtimis protestuotojų. Kai kurie interviu vyko raštu, naudojantis žinutes užšifruojančiomis programėlėmis, kiti balso žinutėmis, labai retai – telefonu. Išsiuntus klausimą atsakymo kartais reikėjo laukti kelias dienas. Kaip ir Anušos, tikrieji mūsų visų pašnekovų vardai nebus atskleisti saugumo sumetimais. Dauguma liudijimų yra fragmentiški, tačiau jie vis tiek leidžia įsigilinti į šio maišto esmę. Kartu jie parodo tam tikrą sukilimo anatomiją.
Moteris, kurios mirtis paskatino žmones išeiti į gatves, neturėjo jokio plano mesti iššūkį režimui. Ankstyvą rugsėjo 13 dienos vakarą Jina Mahsa Amani, 22–ejų mergina iš kurdų regiono šiaurės vakariniame Irane, išėjo iš metro Teherane. Jos motina vėliau vienam Irano žurnalistui pasakojo, kad jos dukra dėvėjo ilgą apsiaustą ir hidžabą.
Amini atvyko čia aplankyti savo giminaičių ir nusipirkti rūbų netrukus turėjusiam prasidėti semestrui universitete. Iš tiesų, ji tiesiog išėjo į miestą apsipirkti, kai patraukė dorovės policijos dėmesį. Kaip vėliau pasakojo Amini brolis Kiarašas, policija įsitempė merginą į savo automobilį. Jis sakė norėjęs įsikišti, bet policija pagriebė jo rankas ir jas užlaužė. Jis bejėgiškai stebėjo, kaip pareigūnai išsiveža jo seserį kartu su kita moterimi, kurios rūbai jiems pasirodė „neislamiški“.
Vos po kelių valandų Amini buvo ištikta komos, o po trijų dienų jos gyvybė užgeso. Užfiksuotoje nuotraukoje galima pamatyti šią jauną merginą ligoninėje, kruvina kairiąja ausimi.
Irano režimas tvirtina, kad Amini mirė nuo organų nepakankamumo, kurį sukėlė kitos šios jaunos moters ligos. Jos šeima tai neigia. Paplitusiame vaizdo įraše matyti, kaip Amini svirduliuoja policijos nuovadoje ir bando išlaikyti pusiausvyrą laikydamasi už kėdės. Tačiau daugybė ženklų rodo, kad ji tapo smurto auka: liudininkas Irano žurnalistams pasakojo, kad nuovadoje Amini teigė, jog policijos automobilyje jai buvo smogta per galvą. Programišiai nutekino moteriai atliktos kompiuterinės tomografijos nuotraukas, kuriose esą matosi lūžusi Amini kaukolė. Jos šeima taip pat tikina, kad ant jos kojų buvo žaizdų, o jos veidas buvo sutinęs. Daugumai žmonių Irane yra akivaizdu, kas nutiko Amini: ją nužudė dorovės policija.
Amini yra kilusi iš Sako, esančio netoliese sienos su Iraku. Ten ją vadina jos pirmuoju vardu – Jina. Taip ją vadina ir jos šeima. Oficialiuose identifikaciniuose dokumentuose, kuriuose yra leidžiami tik persų vardai, ji yra vadinama Mahsa.
Nuotraukose matyti švelnių veido bruožų moteris su tamsiai raudonu lūpdažiu. Jeigu ji ir nuspręsdavo prisidengti hidžabu, ji jį susirišdavo laisvai. Jos artimieji žurnalistams pasakojo, kad Amini nebuvo politiškai aktyvi ir svajojo nugyventi tylų ir laimingą gyvenimą. Jos tėvas yra valstybės tarnautojas, o motina – namų šeimininkė. Aktyvistai iš Sako tikino, kad Amini viltingai laukė laikų, kada moterys ir vyrai bus laisvi, ir kad ji didžiavosi savo kurdų kilme. Tačiau remiantis visa apie ją žinoma informacija, ji niekada nenorėjo tapti didvyre. Ir tikrai ne protestus pradėjusia kankine.
Amini laidotuvių rytą Sake susirinko šimtai įsiutusių žmonių. Kai kurios laidotuvių dalyvės mojavo savo galvų apdangalais, šaukdamos: „Mirtis diktatoriui!“ Jų žinia buvo aiški – jie omenyje turėjo ajatolą Khamenei, Irano revoliucijos lyderį.
Tai, kad protestai Irane prasidėjo kurdų regione, nėra atsitiktinumas. Pasipriešinimas režimui čia turi gilias tradicijas. „Jin! Jiyan! Azadi! Moteris! Gyvybė! Laisvė!“ Ši demonstracijose dažnai girdima skanduotė išties yra kurdų susivienijimo šauksmas, glaudžiai susijęs su kurdų laisvės judėjimu arba, tiksliau, kurdų moterų judėjimu.
Kaip ir kitose Artimųjų Rytų šalyse, Irano kurdai, sudarantys maždaug 10 proc. valstybės gyventojų, yra akylai stebimi valdžios institucijų. Vos pernai kurdų gyvenamose vietose įvyko sulaikymų banga. Jų reikalavimai turėti daugiau savivaldos ir gauti savo kultūros pripažinimą Irano valdžios yra suprantami kaip problema. Sukilimas, kurį pradėjo jaunos kurdės mirtis, taip pat yra svarbus kitose šio regiono valstybėse gyvenantiems kurdams, kur jie taip pat yra dažnai engiama mažuma. Labiausiai stebinantis sukilimo aspektas yra tai, kaip greitai jis išplito visoje šalyje.
Po Amini mirties Sanadadžo – kuris taip pat yra įsikūręs kurdų provincijoje – turgaus aikštėje iš pradžių susirinko vos keli šimtai žmonių, šaukiančių „Jin! Jiyan! Azadi!” Kita jų skanduotė buvo: „Šiandien – Jina. Rytoj – mes!“
Kavehas, neseniai 30-ies sulaukęs elektrikas, dalyvavo šiuose ankstyvuose protestuose. Jis ir jo žmona, grafikos dizainerė Mina, jautė, kad jie nebegali toliau tylėti. „Jeigu nieko nedarysime, bet kuris iš mūsų rytoj gali būti nužudytas“, – teigė vyras.
Tačiau į gatves juos išvedė ne tik Mahsos Amini atminimas. Kita svarbi priežastis yra šalies patiriami ekonominiai sunkumai. Ir apsisprendimo laisvės trūkumas. Ir dusinantis perspektyvų trūkumas. Ir ilgus metus gniaužtas įniršis.
Režimo atsakymas atėjo po 2–3 dienų. Saugumo pareigūnai motociklais važiuodavo į demonstrantų minią, kurioje buvo ir Kavehas su Mina. Pareigūnai bandė numušti visus, kuriuos jie galėjo pasiekti. Buvo mušami seni žmonės, paaugliai ir vaikai. Kavehas sakė, kad jie matė vyrą, sumuštą jo paties automobilyje: ant daiktadėžės dangčio buvo matyti jo smegenų likučių, o ant asfalto lašėjo kraujas.
Vieną vakarą, einant tiltu, šią porą užsipuolė policija – jie iš viršaus filmavo juos dronais. „Mes žinome, kas jūs esate. Mes naktį ateisime į jūsų namus ir jus išvešime“, – tokia buvo jų žinia. „Bet mes nepasidavėme, – teigia Mina. – Mes pabėgome į netoliese buvusio rajono mažas gatveles.“
Nuo to laiko protestai tapo panašesni į miesto mūšius. Jie sėlina miesto gatvėmis, kelis kartus per dieną persirengia ir nuolat ieško pabėgimo kelių, kurie paprastai vos per plauką leidžia išvengti režimo pakalikų.
Tai, kas prasidėjo kurdų regione, greitai išplito į sostinę, tada po visos šalies miestelius ir miestus, o galiausiai po visą visuomenę. Protestus palaiko moterys ir vyrai, skurdžiai gyvenantys ir pasiturintys žmonės, jaunimas ir senjorai, musulmonės, homoseksualūs asmenys.
Pavyzdžiui, Barana – jauna menininkė, kuri mėgsta domėtis istorija. Ji telefonu pasakojo, kad tokio momento laukė jau ne vienerius metus. Barana sako, kad prie protestų pirmą kartą prisijungė kartu su savo visa šeima, pirmą kartą ji pamatė, kaip vyrai palaiko moteris. Baimė persimainė: „Mes pajutome, kad režimui darosi baisu.“
Tačiau yra ir tokių žmonių, kaip namų šeimininkė iš Teherano, kuri nebedrįsta išeiti į gatvę, kai per vieną demonstraciją saugumietis peršovė jai koją. Bet ji ir toliau iš savo namų daro viską, ką gali. „Kiekvieną vakarą, 21 valandą, mes prieiname prie savo langų ar užlipame ant stogo ir dainuojame“, – kalbėdama telefonu pasakojo moteris. Ji teigia, jog visi žino, kad 21 valanda yra protestų laikas. Kai kuriuose susirašinėjimų programėlės „Telegram“ kanaluose užtenka pasidalinti vos vienu skaitmeniu – 9. Tai reiškia: „Rinkitės, dainuokite ir nepamirškite devintą valandą vakaro palinkėti mirties ajatolai Khamenei.“
Paauglę auginantis 43-ejų Mehdi su mumis kalbėjosi elektroniniu paštu. Jis protestuose dalyvauja jau nuo pačių pirmųjų raginimų rinktis. Vyras pasakojo jau daugelį metų jaučiantis neapykantą režimui dėl korupcijos ir gyventojų priespaudos: „Mums beveik kiekvieną savaitę yra primenama, kad šis diktatoriškas režimas neleidžia mums gyventi normalaus gyvenimo.“
Mehdi teigia, kad šis sukilimas kilo dėl dorovės policijos įvykdytų moterų ir mergaičių nužudymų. Tačiau jis priduria, kad ateityje Irano gyventojai turės šimtus kitų priežasčių išeiti į gatves. Vyro manymu, viskas, ką reikia padaryti, yra pasiklausyti Shervino Hajipouro dainos.
S. Hajipouras parašė dainą, kuri, iš esmės, tapo paskutiniųjų protestų himnu. Jo daina „Baraye“ (lietuviškai – „Dėl ko“) „Instagrame“ buvo peržiūrėta daugiau nei 40 mln. kartų. Dainos žodžiai yra „Twitter“ žinutės apie šiuos protestus, kuriuose iraniečiai išreiškia savo laisvės ir džiaugsmo siekį bei norą gyventi geriau. Jis dainuoja apie Irane kalinamus inteligentijos atstovus, sugriuvusius pastatus ir užterštą orą. Ši daina yra atvira ir pilna skausmo, tačiau kartu ji yra pasipiktinimo šauksmas.
Dėl šios dainos S. Hajipouras buvo įkalintas, bet už užstatą paleistas. Savo „Instagram“ paskyroje jis buvo priverstas atsiprašyti dėl jo dainos panaudojimo politiniams tikslams.
Kaip Mehdi išreiškia savo nepasitenkinimą režimu? „Socialiniuose tinkluose dalinuosi protesto įrašais. Dainuoju pro savo namų langus“, pasakoja vyras. Jis su susižavėjimu rašo, kad jaunesni žmonės yra daug drąsesni, jie eina į gatves ir reikalauja diktatoriaus mirties: „Šis protestas yra daug stipresnis už tuos, kuriuos man teko matyti per paskutiniuosius 20–30 metų.“
Jo manymu šio sukilimo sėkmei būtini trys dalykai: žmonių vilties palaikymas bei jų valios priešintis stiprinimas, laisva prieiga prie interneto ir įvairių visuomenės grupių palaikymas, įskaitant ir naftos pramonės darbuotojų, mokytojų, universitetų dėstytojų, verslininkų ir, žinoma, užsienyje gyvenančių iraniečių, kurie bendrauja su užsienio vyriausybėmis.
Irano gatvėse sukilėliai susiduria su režimu, kuris jau ne vieną dešimtmetį kuria ypač veiksmingą visuomenės kontrolės ir ribojimo sistemą. Svarbi šio aparato dalis yra Gasht e-Ershad – dorovės policija, kurios pareigūnai, kaip įtariama, nužudė Amini. Gasht e-Erhad yra specialus dalinys, prijungtas prie įprastų policijos pajėgų, kuriame tarnauja tūkstančiai pareigūnų, kurių dalis yra moterys. Jie yra laikomi režimo pakalikais ir šariato vykdytojais. Tai reiškia, kad šių pajėgų nariai užtikrina islamiškos moralės ir principų laikymąsi, sulaiko žmones, dažniausiai moteris, kurių rūbai yra laikomi netinkamais.
Dorovės policija yra svarbi režimo išgyvenimui – ji yra esminis skirtumas tarp šio ir ankstesnio šacho Mohammado Reza Pahlavi režimo. Revoliucinis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini tikėjosi, kad 1978–1979 m. islamo revoliucija kartą ir visiems laikams užbaigs sekuliarizmo laikotarpį. Iraną valdė diktatorius dar prieš valdžią perimant R. Khomeini, tačiau anuomet šalyje galiojo įstatymai, ginantys moterų teises. Tuomet buvo įprasta Teherano gatvėse pamatyti iranietes, dėvinčias mini sijonus. Vos keli mėnesiai po Islamo respublikos įkūrimo, šios teisės buvo panaikintos. R. Khomeini manė, kad hidžabo nedėvinti moteris yra „nuoga“.
Prievarta dėvėti hidžabą ir moterų kūnų kontrolė buvo ir išlieka svarbiu mulų režimo identiteto aspektu. „Jeigu atimsime tai iš jų, ką jie dar beturės?“, – klausia žydų kilmės Amerikos iranietė Roya Hakakian.
Manoma, kad nuo dorovės policijos įkūrimo 2005-aisiais, valdant ultrareligingam prezidentui Mahmoudui Ahmadinejadui, ši įstaiga pateikė kaltinimus milijonams moterų dėl neteisingai dėvimo hidžabo.
Bet nėra aišku, kiek dorovės policijoje dirbantys vyrai ir moterys yra ištikimi savo „darbui“. Žinoma, kai kurie pareigūnai karštai palaiko ideologiją, kuria yra paremtas jų darbas. Tačiau BBC neseniai pakalbino vieną dorovės policijos atstovą, kuriam šis darbas nėra priimtinas. „Jie nori, kad mes įstumtume jas į autobusiuką. Ar žinote, kiek kartų verkiau tai darydamas? – pasakojo vyras. – Noriu pasakyti, kad nesu vienas jų. Dauguma mūsų tėra įprasti kariai, atliekantys savo privalomą karinę tarnybą. Jaučiuosi labai blogai.“
Kalbant apie dorovės policiją, vertėtų paminėti ir Revoliucinę gvardiją, kartais vadinamą „Pasdaran“. Jie yra laikomi galinga šalies kariuomenės dalimi ir yra kontroliuojami paties revoliucinio lyderio. Revoliucinę gvardiją 1979 m. įkūrė ajatola R. Khomeini, kad apgintų savo naujai įkurtą islamo respubliką nuo galimo perversmo arba konvencinių pajėgų atsimetėlių. Šalies politinė sistema yra giliai paremta abipusiu nepasitikėjimu. Revoliucinės gvardijos užduotis yra bet kokia kaina išlaikyti šią sistemą bei sunaikinti nuo linijos nukrypstančius judėjimus ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje.
Kovomis užsienyje rūpinasi elitinis Revoliucinės gvardijos būrys – Kudso pajėgos, išplėtusios Irano įtaką į Iraką, Siriją, Libaną ir Jemeną. Būtent dėl šios priežasties daugybė šalių mano, kad Iranas joms kelia pavojų. Ypač Izraelis – valstybė, kurią ypač neramina iranietiškos atominės bombos kūrimas. Tai, kad Iranas saugumo riziką kelia ir Europai, paaiškėjo neseniai, kai Iranas Rusijai perdavė dronų-savižudžių, kurie dabar yra naudojami Ukrainoje.
Jungtinės Amerikos Valstijos Revoliucinę gvardiją laiko teroristine grupuote, bet Europos Sąjunga – ne. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai dabar įvedė naują sankcijų paketą Iranui, labiausiai apribojantį kai kurių Irano pareigūnų galimybes keliauti į Europą ir įšaldžiusi jų turtą. Tiesa, šios baudžiamosios priemonės daugiausia veikia dorovės policiją.
Irano gyventojai bijo maždaug 190 tūkst. Revoliucinės gvardijos narių. Jie tapo tokie įtakingi ir taip susiję su valstybės politinėmis ir ekonominėmis struktūromis, kad kai kurie ekspertai teigia, jog Iranas net nėra šiitų dvasininkų kontroliuojama teokratija, bet labiau karinė valstybė, kurią valdo Revoliucinė gvardija. Manoma, kad gvardijai priklauso dešimtys įmonių skirtinguose sektoriuose, įskaitant naftos, dujų, automobilių ir chemijos sektoriuose. Taip pat bankai, statybų bendrovės ir turizmo kompanijos. Engiamai visuomenės daliai grimztant į vis didesnį skurdą, kariuomenė kaupia visą turtą, kurį gali, išnaudodama šią šalį.
Revoliucinė gvardija purviniems darbams atlikti siunčia Basij – savotišką greito reagavimo būrį, kuris nuo 2009 m. kilusio Žaliojo sukilimo, kartu su policija malšina bet kokios formos protestus gatvėse, pasitelkdami lazdas ir šaunamuosius ginklus. Tačiau panašu, kad Basij, apimanti daugiau nei 600 tūkst. narių, nesugeba suvaldyti dabartinės protestų bangos. Dėl to Revoliucinės gvardijos nariai yra vis dažniau pastebimi Teherano ir kitų miestų gatvėse.
Mažai tikėtina, kad saugumo pajėgos prisijungs prie protestuotojų. Jų ištikimybė režimui yra aiški. Nesvarbu, ar tai dorovės policija, įprasta policija, kariuomenė, Basij ar Revoliucinė gvardija – visos jos saugo Irano režimą, o ne žmones. „Jiems rūpi apsaugoti sistemą, ne Iraną“, – sakė istorikas ir Irano ekspertas Afshonas Ostovaras. Jie taip pat pelnosi iš tokios sistemos, kokia ji yra dabar: jų galia ir turtas priklauso nuo sistemos išsaugojimo, taigi bet kas, kas kelia pavojų sistemai, kelia pavojų ir saugumo aparatui.
