Prasidėjus septintajam Rusijos prezidento sukelto karo mėnesiui, jis prarado daugybę karių bei įrangos ir pradėjo trauktis iš Rytų Ukrainos. Praeitą savaitę paskelbtas V. Putino įsakymas mobilizuoti šimtus tūkstančių vyrų sukėlė chaosą ir susilaukė net ir propagandistų bei prezidento politinių sąjungininkų priekaištų.
69-erių autokratas į valdžią atėjo 2000 m., pakeitęs silpnos sveikatos Borisą Jelciną ir išplėšęs pergalę antrajame Čečėnijos kare. Nors tikimybė, kad jis greitu metu paliks savo postą išlieka maža, tampa akivaizdu, kad V. Putino karinės nesėkmės jau turėjo neigiamos įtakos jo autoritetui.
Čia pateikiami scenarijai, kaip galėtų pasibaigti V. Putino valdymas ir kas, tuo atveju, jį pakeistų.
Scenarijus Nr. 1. Renkasi pats Putinas
V. Putinas įdėjo labai daug pastangų, kad atsikratytų savo konkurentais ir perrašytų Konstituciją taip, kad ji leistų jam kuo ilgiau likti valdžioje. Tikimybė, kad jis savo noru užleis prezidento postą naujam lyderiui, yra maža, tačiau dabar ji nebėra nereikšminga. Štai kam Rusijos lyderis galėtų užleisti savo poziciją.
Superšnipas Nikolajus Patruševas
Kremliaus stebėtojai įsitikinę, kad V. Putinui supratus, jog jis nebesugebės išlaikyti valdžios, jo įpėdiniu greičiausiai taptų Nikolajus Patruševas. Buvęs žvalgybos tarnybos FSB vadovas ir dabartinis Rusijos saugumo tarybos sekretorius turi panašią pasaulėžiūrą kaip ir V. Putinas: jis taip pat jaučia neapykantą visiems Vakarams, o ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Tačiau N. Patruševo įsitikinimai yra dar radikalesni. Dar prieš karą vykusiame Saugumo tarybos susitikime N. Patruševas apkaltino Vašingtoną sąmokslu „sužlugdyti Rusijos Federaciją“. Tai dažnai girdimas naratyvas. Prieš kelerius metus N. Patruševas apkaltino buvusią JAV valstybės sekretorę Madeleinę Albright, esą, ji pasakė, kad Sibiras ir Tolimieji Rytai neturėtų priklausyti Rusijai. Žinoma, toks kaltinimas neturėjo jokio faktinio pagrindo.
Kadangi didžiąją dalį savo laiko Putinas praleidžia Kremliuje, N. Patruševas apsiėmė kiek aktyvesnę rolę ir neseniai apsilankė Kinijoje, kur aptarė augantį kinų susirūpinimą dėl karo. Tačiau N. Patruševui koją gali pakišti jo amžius. Būdamas 71-erių, jis yra dvejais metais vyresnis už V. Putiną, todėl prezidento pareigas jis galėtų užimti tik pereinamuoju laikotarpiu.
Tarnas Dmitrijus Medvedevas
Dmitrijus Medvedas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kuriais V. Putinas gali nuoširdžiai pasikliauti. Dabartinis Rusijos lyderis jau yra apdovanojęs savo pagalbininką iš Sankt Peterburgo prezidento kėde 2008 m. Toks apsikeitimas postais leido V. Putinui išlaikyti valdžią, nepažeidžiant tuo metu galiojusių konstitucijoje apibrėžtų prezidento kadencijų taisyklių. D. Medvedevas puikiai atliko kėdės šildymo darbą ir netgi užsitarnavo šalį modernizavusio lyderio titulą: jis dažnai naudodavosi savo „iPad“ planšete ir keliavo po Silicio slėnį. Pasibaigus jo ketverių metų kadencijai, D. Medvedevas nuolankiai leido V. Putinui grįžti į Kremlių.
Po savo kadencijos D. Medvedevas dar 8-erius metus ėjo šalies ministro pirmininko pareigas, o 2020 m. tapo Saugumo tarybos pirmininko pavaduotoju (tai dar viena pozicija, tiesiogiai pavaldi V. Putinui, kuris yra Saugumo tarybos pirmininkas). Tačiau karas D. Medvedevui nebuvo malonus. Norėdamas atsikratyti savo mažiau pikto V. Putino dvynio įvaizdžio, jis socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis įrašais, kuriuose apsimeta tikru branduoliniu bepročiu. Tačiau visi šie bandymai yra palydimi jo „Telegram“ kanalo skaitytojų isteriško juoko protrūkių. Būdamas 57-erių. D. Medvedevas yra pakankamai jaunas, kad vėl galėtų perimti prezidento pareigas, tačiau jo paties likimas yra per daug susijęs su V. Putinu.
Asmens sargybinis Aleksejus Diuminas
Aleksejus Diuminas kadaise yra išgelbėjęs V. Putiną nuo rudojo lokio: šiam žvėriui grėsmingai artėjant prie kalnų namelio, kuriame V. Putinas ilsėjosi, A. Diuminas iš savo tarnybinio pistoleto paleido galybę šūvių į šio žvėries kojas. Bebaimis, ištikimas, tačiau kartu ir humaniškas (lokys išgyveno) – ar tai nėra tobulas savybių derinys V. Putinui pakeisti, kartu užtikrinant, kad vyresnieji šalies veikėjai galėtų patogiai išeiti į pensiją ir išvengti Hagos teismo už jų įvykdytus karo nusikaltimus?
Pats žymiausias Federalinės apsaugos tarnybos veteranas A. Diuminas taip pat sėkmingai išplėšė pergalę 2014 m., kai Krymo aneksijos operacijos metu vadovavo specialiosioms pajėgoms. Po dvejų metų V. Putinas paskyrė jį Tulos regiono gubernatoriumi (vėliau jis laimėjo šio posto rinkimus triuškinančia pergale). Kai kurių nuomone, A. Diuminas yra V. Putino favoritas, tačiau jo pageidautinas statusas padarytų jį per daug pažeidžiamą, jeigu Kremliuje įsipliekstų kova dėl valdžios.
Kunigaikštukas Dmitrijus Patruševas
V. Putino sąjungininkai Kremliuje tikrai nejaunėja, tačiau tai dar nereiškia, kad režimas nesieks įsitvirtinti amžiams. Kai 2000 m. Nikolajus Petruševas buvo paskirtas eiti FSB vadovo pareigas, jis Rusijos šnipų elitą pavadino „naująja bajorija“. Užaugus kitai kartai, jo sūnus Dmitrijus Patruševas tapo patikimu potencialiu režimo įpėdiniu. Šis 44-erių metų vyras 2018 m. tapo žemės ūkio ministru. Prieš tai jis dirbo FSB ir vadovavo Rusijos žemės ūkio bankui.
Kad ir kokia maža būtų ši galimybė, jaunas prezidentas galėtų nuraminti viso pasaulio baimes, kad Rusija, susidūrusi su pralaimėjimu Ukrainoje, imsis savižudiško branduolinio eskalavimo. Negana to, sostą paveldėję valdovai paprastai turi stipresnį išlikimo instinktą nei pamišę diktatoriai, besislepiantys požeminiuose bunkeriuose.
Scenarijus Nr. 2. Putinas nušalinamas arba nužudomas
Nepaisant visų kalbų apie valdžios perdavimo „paskubinimą“, istorija rodo, kad Kremliaus lyderiai paprastai valdo „iki galo“: Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas mirė dėl natūralių priežasčių, sava mirtimi mirė ir Leonidas Brežnevas bei du kiti po jo sekę SSRS vadovai. Paskutinis savo valdymo metu nužudytas Rusijos vadovas buvo caras Aleksandras II, miręs 1881 m.
Tačiau yra tikrai nemažai atvejų, kai Rusijos lyderiai buvo priversti palikti savo postus. 1964 m. iš valdžios pasitraukė Nikita Chruščiovas, o 1991 m. nuvertus Michailą Gorbačiovą, su juo žlugo ir Sovietų Sąjunga. Kova dėl vadovavimo paprastai vyksta Kremliaus viduje. Winstonas Churchillis ten verdančias intrigas yra pavadinęs „buldogų kova po kilimėliu“.
Troika
Tikriausiai artimiausia istorinė paralelė autokratui V. Putinui yra J. Stalinas, po kurio mirties 1953 m. įsipliekė kova dėl valdžios. Ji pasibaigė neilgai gyvavusios „Troikos“ žlugimu, kai vienam jos nariui, visų nekenčiamam buvusios slaptosios policijos vadui Lavrentijui Berijai buvo skirta mirties bausmė.
1955 m. įveikęs premjerą Georgijų Malenkovą N. Chruščiovas be didesnių iššūkių tapo komunistų partijos ir valstybės lyderiu. Po metų jis pasakė kalbą, kurioje pasmerkė J. Stalino asmenybės kultą. Taip po ilgų teroro metų Sovietų Sąjungoje prasidėjo atšilimo laikotarpis.
Norėtųsi daryti išvadą, kad, jeigu V. Putinas būtų nušalintas, nuverstas arba nužudytas, ir vietoje jo įsitvirtintų kolektyvinė lyderystė, Rusijos netiesioginis karas su Vakaras būtų deeskaluotas.
„Elito branduolys yra prieš karą. Jiems jis niekada nepatiko“, – teigia Nigelis Gouldas-Daviesas, buvęs Britanijos ambasadorius Baltarusijoje ir vyresnysis „International Institute for Strategic Studies“ mokslo partneris Rusijos ir Eurazijos klausimais.
Autokratijų pokyčiai paprastai kyla iš vidaus, pastebi N. Gouldas-Daviesas, kuris taikaus valdžios perdavimo galimybę įvertino „nuliu“. Putinas praleido progą suplanuoti savo valdžios perdavimą, kai prieš dvejus metus perrašė šalies Konstituciją. Ekspertas priduria: „Dabar jam iškilo daug didesnis pavojus – nėra jokių garantijų, kad jo gyvenimas po valdymo bus ramus.“
Spekuliuoti, kas įgyvendins sąmokslą prieš V. Putiną, yra kvaila, tačiau prisiminus istoriją, galima numanyti, kad jame dalyvautų Saugumo taryboje esantys „galios ministerijų“ atstovai. Ir visai nesvarbu, kad dabar jie atrodo ištikimi V. Putinui. Vertėtų akyliau stebėti vyresnįjį Patruševą, FSB vadovą Aleksandrą Bortnikovą, vidaus reikalų ministrą Vladimirą Kolokolcevą ir gynybos ministrą Sergejų Šoigu – klastingą išlikėlį, kuriam šis karas ypač sunkus.
Premjeras Michailas Mišustinas
Rusijos Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad visais atvejais, kai prezidentas negali eiti savo pareigų, jas „laikinai atlieka“ ministras pirmininkas. Taigi V. Putinui sunkiai susirgus arba jį nužudžius, valdžia būtų perduota Michailui Mišustinui.
56-erių M. Mišustinas anksčiau buvo Rusijos vyriausiasis mokesčių rinkėjas. Tačiau 2020 m., kai V. Putinas įtvirtino konstitucinius pakeitimus, kurie iš esmės atvėrė jam kelią valdyti Rusiją iki jo gyvenimo pabaigos, M. Mišustinas buvo paskirtas ministru pirmininku.
Plikas ir apkūnus M. Mišustinas yra patikimas krizių valdytojas, kuris uoliai dirba, siekdamas sumažinti Vakarų sankcijų ekonomines pasekmes. Tačiau čia atsiranda netikėtos įvykių sekos galimybė: Jeigu V. Putinas kurį laiką negalėtų valdyti, Konstitucijoje nėra aiškiai nurodoma, kad jam pasveikus, jis gali sugrįžti į savo postą. Ar taip valdžią visam laikui galėtų perimti M. Mišustinas?
Maskvietis Sergejus Sobjaninas
Vienas svarbiausių vidaus veikėjų, Maskvos meras Sergejus Sobjaninas galėtų iškilti kaip potencialus V. Putino įpėdinis, jeigu protestai sostinėje išaugtų iki tokio lygio, jog represijos nebebūtų veiksmingos, o siekiant įvykdyti tvarkingą perėjimą prireiktų konstruktyvaus įsitraukimo.
Tai tikrai nėra labai tikėtinas scenarijus: protestai prieš V. Putino mobilizaciją nė iš tolo neprilygsta Euromaidano neramumams Kyjive, dėl kurių 2014 m. pradžioje iš valdžios pasitraukė Ukrainos prezidentas Viktoras Janukokvyčius.
Per savo 12-os metų valdymo laikotarpį S. Sobjaninas parodė esąs neįtikėtinai kompetentingas režimo politikas. Jis visai sėkmingai vertė sostine malonesniu miestu: gražino Maskvos parkus, restauravo istorinius pastatus, atnaujino viešąjį transportą.
Tačiau visa jo padaryta pažanga nuėjo perniek dėl karo ir sankcijų. Šis 64-erių vyras anksčiau buvo nafta turtingos Tiumeno provincijos gubernatorius (2001–2005 m.), Kremliaus administracijos vadovas (2005–2008 m.) ir V. Putino ministro pirmininko pavaduotojas (2008–2010 m.).
Scenarijus Nr. 3. Rusai sukyla prieš Putiną
Patologinis V. Putino pasiryžimas ištrinti Ukrainą iš pasaulio žemėlapio kyla iš baimės, kad per ją į Rusiją gali ateiti tautos inicijuota „spalvotoji revoliucija“. Ukrainiečiai ne vieną, o du kartus taikiais protestais sugebėjo nuversti savo lyderius: per 2004–2005 m. Oranžinę revoliuciją ir per po dešimtmečio vykusius Euromaidano protestus. Ar toks scenarijus yra įmanomas Rusijoje?
Kalinys Aleksejus Navalnas
Kovotojas prieš korupciją Aleksejus Navalnas būtų pagrindinis kandidatas tapti spalvotosios revoliucijos Rusijoje lyderiu. Jis buvo vienas iš pagrindinių prieš dešimtmetį vykusių protestų prieš V. Putino sugrįžimą į prezidento postą organizatorių. Šios demonstracijos – didžiausios postsovietinėje Rusijoje – galiausiai nepasiekė savo tikslo. Tačiau A. Navalnas vis vien atkakliai dirbo, kad atskleistų šalį apėmusį korupcijos tinklą. Valstybė atkeršijo apnuodydama A. Navalną nervus paralyžiuojančia medžiaga ir įkalindama jį dėl kaltinimų sukčiavimu.
Rodydamas neeilinę drąsą, A. Navalnas ir toliau priešinasi karui, net ir būdamas už grotų. Tačiau šansų, kad jis taps Rusijos Nelsonu Mandela ir kalėjimo kamerą iškeis į prezidento kėdę – nedaug.
Stebėtojai gali įsivaizduoti scenarijų, kuriame V. Putinas yra nuverčiamas, o kitas Rusijos lyderis, siekdamas gauti Vakarų palaikymą, paleistų tokius politinius kalinius kaip A. Navalnas, žurnalistas Vladimiras Kara-Murza ar tinklaraštininkas Ilja Jašinas. Bet tai būtų tik pirmasis žingsnis ilgame ir varginančiame kelyje į valdžią šalyje, kurioje dar nėra įvykę laisvi ir sąžiningi rinkimai.
Tremtinys Michailas Chodorkovskis
Buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis yra dar vienas režimo kritikas, metęs iššūkį V. Putinui ir pralaimėjęs. Jis prarado savo naftos imperiją „Yukos“, buvo įkalintas 10-čiai metų ir galiausiai turėjo pasitraukti iš šalies. Jo įkurtas, bet Rusijoje uždraustas fondas „Open Russia“ ir toliau siekia reformų, bet pats M. Chodorkovskis nerodo jokių akivaizdžių ambicijų surengti pergalingą sugrįžimą ir perimti lyderio rolę Rusijoje po V. Putino.
59-erių M. Chodorkovskis remia Ukrainos pasipriešinimą Rusijai ir skatina Vakarus siųsti daugiau ginklų. Tačiau vyresnio amžiaus rusai mato jį kaip negailestingą verslininką. Senesnė karta vis dar atsimena chaotiškus B. Jelcino valdžios metus, kai oligarchai susikrovė milžiniškus turtus per korumpuotą privatizaciją, kuri iš tautos atėmė visą sovietinį pramonės paveldą.
Scenarijus Nr. 4. Putiną nuverčia kariuomenė
Nors šiuolaikinėje Rusijoje vis dar nebuvo įvykdytas nė vienas sėkmingas karinis perversmas, būtų klaidinga nepaisyti tikimybės, kad V. Putiną galėtų nuversti jo paties kariuomenė. Štai keli svarbiausi veikėjai, kurie gali perimti valdžią, jeigu naujasis Rusijos vadas bus išrinktas ginklu:
Mėsininkas Michailas Mizincevas
Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas yra patyrę per daug karinių nesėkmių, kad galėtų vadovauti bet kokiam kariuomenės bandymui perimti valdžią. Svarbu ir tai, kad Rusijoje negyvuoja nepatenkintų karininkų organizuojamo pučo tradicija. Negana to, nemaža jų dalis jau sutiko savo kūrėją mūšio lauke.
Tačiau yra vienas generolas, kurio klestėjimo laikotarpis prasidėjo jam užsitarnavus šokiruojančio žiaurumo reputaciją – Michailas Mizincevas, vadinamas „Mariupolio mėsininku“.
M. Mizincevas vadovavo tragiškai Mariupolio apgulčiai, kurios metu žuvo 20 000 civilių prieš uostamiesčiui žlungant gegužės mėnesį. Rusijai siekiant atsitiesti po paskutinio Ukrainos puolimo ir nutraukti dėl mobilizacijos kilusį chaosą, M. Mizincevas tapo gynybos viceministru, atsakingu už logistiką. Ir nors jis nėra tiesioginis pretendentas perimti valdžią, ateinančiomis dienomis ir savaitėmis jo veidą mes matysime dažnai.
Karo vadas Ramzanas Kadyrovas
Čečėnų autokratas Ramzanas Kadyrovas, vadinantis save „Putino pėstininku“, yra vienas geriausiai žinomų karo Ukrainoje šalininkų. Jis šį konfliktą apibūdina kaip gaujų susirėmimą tarp jo asmeninės „Kadyrovcų“ armijos ir priešininkų iš Ukrainos, kuriuos jis praminė velniais neonaciais. Tačiau jo kariai yra daug pranašesni vaizdo įrašų platformoje „TikTok“ nei mūšio lauke.
R. Kadyrovas yra puikus, nors kartais ir grubus, režimo propagandistas. Vien jo „Telegram“ kanalas turi daugiau nei 2,6 mln. sekėjų.
Tačiau Paryžiuje gyvenančio ekonomisto Sergejaus Gurievo teigimu, bet kokie bandymai išnaudoti V. Putino silpnybes savo politiniams tikslams siekti būtų labai pavojingas.
„Kadyrovo žmonės yra pavojingi, bet nekenčiami“, – sakė S. Gurievas, vienas iš knygos apie šiandieninę tironiją „Spin Dictators“ autorių. S. Gurievo manymu, prasidėjus Rusijos politinei suirutei, R. Kadyrovas siektų daugiau autonomijos arba visiškos Čečėnijos nepriklausomybės.
Samdinių lyderis Jevgenijus Prigožinas
Žmogus, pastaruoju metu geriausiai atliekantis Rusijos vyriausiojo vado rolę, yra Jevgenijus Prigožinas. Šiam V. Putino „virėju“ vadinamam oligarchui priklauso „Vagner“ samdinių pajėgos.
61-erių J. Prigožinas šį mėnesį buvo nufilmuotas sakantis kalbą vieno kalėjimo kieme, kurioje nuteistiesiems žada laisvę po šešių mėnesių kovos Ukrainoje, jeigu tik sugebės išgyventi. Kituose vaizdo įrašuose galima pamatyti, kaip jis sraigtasparniu atvyksta į naktinį susitikimą su patarėjais ir dalyvauja vieno iš jo kovotojų laidotuvėse.
„Vagner nariai man sako, kad jie verčiau balsuotų už jį, o ne už V. Putiną, ir man atrodo, kad jis pradeda užuosti kraują“, – „Twitter“ rašė Christo Grozev iš tyrimų portalo „Bellingcat“.
Tačiau kad tokia asmenybė kaip J. Prigožinas gautų bent menkiausią šansą perimti valdžią, mūšio lauke turi įvykti kardinalus pokytis. „Turėtų įvykti absoliučiai katastrofiškas valstybės žlugimas“, – sakė autorius Markas Galeotti, kuris yra parašęs ne vieną knygą apie Rusijos istoriją, kariuomenę, šnipinėjimą ir organizuotą nusikalstamą veiką.
Tokio atvejo nėra buvę nei vėlyvosios imperijos, nei sovietinėje, nei šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Daugiausia paralelių būtų galima įžvelgti lyginant tokią situaciją su 1905 m. ir 1917 m. įvykiais, kurie sekė karinius Rusijos pralaimėjimus.
1905 m. caras Nikolajus II išsilaikė valdžioje, nes sutiko su ribotomis demokratinėmis reformomis. O 1917 m. vasarį, po jo nuvertimo, pirmiausia buvo suformuota liberali laikinoji vyriausybė – Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikų revoliucionieriai valdžią užgrobė tik spalį.
