Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.
Dabar vieni Daškės bendražygiai tikina, kad jis norėjęs paprasčiausiai išsiperti. Kiti sako, esą šioje pirtyje jis buvęs sutaręs svarbų susitikimą su įtakingais verslininkais bei teisėsaugininkais, kad aptartų svarbų reikalą – prieš kiek laiko buvo sulaikyta kelių milijonų vertės kontrabandinių cigarečių siunta.
Dar gerokai prieš šią „verslo nesėkmę“ R. Daškevičius ir Rolandas Dromantas-Ilgas buvo nutarę galutinai atsiskirti. Vieni Daškės bičiuliai šiandien teigia, kad tuo metu Ilgas tapęs godus ir būdavęs nesukalbamas dalijantis pelną iš cigarečių kontrabandos, o kiti – kad prisilaikęs sveikos gyvensenos ir galutinai užpykęs ant Daškės, nes šis vis dažniau svaigindavosi po kelias paras.
Prieš mirtį nei R. Daškevičius, nei kiti asmenys negalėjo paaiškinti, kas kaltas dėl cigarečių krovinio sulaikymo ir kam reikės sugrąžinti investuotus pinigus.
Remigijaus Daškevičiaus konfliktu pasinaudojo veteranai?
Šio žurnalistinio tyrimo autoriaus surinkti duomenys teigia, kad į Lietuvos ir Vokietijos pareigūnų sulaikytą stambų 5 milijonų cigarečių krovinį tada buvo investavęs ir jų bendras draugas Valdas Jakutis, kiti to meto žinomi verslininkai bei pareigūnai.
O žaibiškai praturtėjęs buvęs Daškės partneris Ilgas su senais draugais nepanoro dalytis nuostoliais. Jis per vieną susitikimų tiesiai pareiškė, kad jokių pinigų negavo, ir pasiūlė atstoti visiems laikams. Tai smarkiai įsiutino savus pinigus į šį nesėkmingai pasibaigusį reikalą investavusius R. Daškevičių ir jam ištikimus Daškinių veikėjus, taip pat V. Jakutį ir jo verslo partnerius.
Tačiau kai kurie R. Daškevičiaus gyvenimą neblogai žinoję kauniečiai skeptiškai vertina versiją, kad Daškė buvo nužudytas galbūt dėl konflikto su buvusiu draugu R. Dromantu.
„Šie nesutarimai Kaune buvo daugeliui žinomi. Neatmetu versijos, kad tuo galėjo pasinaudoti ir senieji kriminalinio pasaulio autoritetai. Verta prisiminti, jog prieš mirtį Remyga buvo Nr. 1 Lietuvoje. Mėnuo iki jo žūties iš įkalinimo įstaigos į laisvę sugrįžo naujos tvarkos Kaune išsiilgęs Henrikas Daktaras, kuris savo klestėjimo laikais privengė Daškės“, – „Akistatai“ pasakojo buvęs artimas Daškinių vadeivos bičiulis.
Kad Daktarai jau seniai buvo siekę nugalabyti Daškę, apie tai žurnalistui prasitarė ir vienas buvęs įtakingas Daktarų veikėjas, šiuo metu prieš H. Daktarą liudijantis Kriminalinės policijos biuro darbuotojams.
„Neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę“, – sakė buvęs Daktarų atstovas.
Dažnas restorano svečias
Remiantis artimiausių LBF vadovo bičiulių prisiminimais, lemtingą lapkričio šeštadienio pavakarę iš pirties Stirniuose įsilinksminusi R. Daškevičiaus kompanija išvyko į Vilnių. Maždaug 20 valandą prie Vilniaus ir Trakų gatvių sankirtoje įsikūrusio prabangaus italų restorano „St. Valentino“ sustojo šarvuotas Daškės BMW aklinai užtamsintais stiklais.
Iš paskos atvažiavo kuklus, sostinės gatvėse beveik nepastebimas automobilis su ginkluota apsauga. BMW durelės atsidarė, pro jas išlipo išpuoselėtos išvaizdos Daškė. Tamsios spalvos palaidinė ir tokios pačios spalvos kostiuminės kelnės, ant rankos – brangus laikrodis, kaklą puošianti masyvi auksinė grandinė, savimi patenkinta išraiška, pabrėžtinai ryžtingi judesiai – visa tai liudijo, kad šis italų restorano klientas – neabejotinai klestintis žmogus.
Tą vakarą į „St. Valentino“ restoraną Daškę atlydėjo jo draugai Redas Ivanauskas-Lūpdažis, Giedrius Polita ir dvi simpatiškos išvaizdos merginos.
Restorano personalui Daškė buvo gerai žinomas svečias, nes šioje vietoje jis paskutinius 5 metus paskirdavo beveik visus svarbesnius susitikimus su draugais, verslo partneriais, bokso pasaulio žmonėmis.
Dažniausiai Daškė savo šarvuotą BMW pastatydavo prieš įėjimą į restoraną. Vienas iš asmens sargybinių neretai likdavo automobilyje, o kiti įsikurdavo picerijoje arba lauke.
Paskutinį vakarą R. Daškevičių lydėjo trys apsaugininkai.
Kulka Daškę perskrodė kiaurai
Kompanija linksmai vakarojo, šnekučiavosi bendromis temomis. Maždaug 23 valandos 8 minutės R. Daškevičius su palyda išėjo iš restorano. Tą vakarą su Daške buvę draugai, kaip vėliau jie pasakojo „Akistatos“ šaltiniui, apmokėjo sąskaitą ir iš restorano į lauką neskubėdami išėjo vienas greta kito.
Kai iki šarvuoto BMW buvo likę keli metrai, netikėtai pasigirdo šūvis...
Net asmens sargybiniai negalėjo apsaugoti LBF vadovo nuo profesionalaus snaiperio kulkos. Vienintelis mirtinas šūvis buvo toks galingas, kad kulka kiaurai perėjo Daškės kūną ir net įstrigo restorano kasos aparate. Po šio įvykio nusikaltimo vietą apžiūrėję policininkai išsivežė ir daiktiniu įrodymu tapusį kasos aparatą. Daškė suklupo greta restorano įėjimo.
Niekas iš jo aplinkos nesuprato, iš kurios pusės pasigirdo šūvis. „Kai kas iš šalia Remygos buvusių vyrų šiandien mano, kad žudikas galėjo šauti net iš pravažiuojančios mašinos“, – svarstė buvęs Daškės verslo partneris. Tačiau tokia Daškinių pateikta versija teisėsaugininkams sukelia kreivą šypseną.
„Įdomu tai, kad reanimobilis su medikais prie restorano atskubėjo praėjus vos daugiau nei minutei po įvykio. Paguldytas į jį Remyga dar kurį laiką buvo sąmoningas, vėliau užgeso. Toks stebėtinai greitas medikų pasirodymas vėliau daugeliui Remygą pažinojusių žmonių sukėlė tam tikrų pamąstymų, kad jo žmogžudystę galėjo kruopščiai suplanuoti ir įtakingi asmenys su antpečiais“, – netikėčiausias Daškės žūties versijas pateikė vienas jo buvusių bendražygių, primygtinai reikalavęs neminėti pavardės.
Iškart po šios žmogžudystės kartu su Daške buvę R. Ivanauskas, G. Polita ir abi merginos sėdo į mašiną ir spruko nuo policijos į greitkelį Vilnius–Kaunas, bet vėliau buvo sugrąžinti į sostinę ir apklausti.
Viena šį įvykį išgyvenusi kaunietė vėliau šių eilučių autoriui prasitarė, kad viskas įvyko taip greitai, kad ji net nesuspėjusi sureaguoti. Simpatiškai merginai, ne sykį triumfavusiai ant pramoginių šokių parketo, ši netikėta R. Daškevičiaus žūtis ir vėliau automagistralėje juos besivejančių policininkų sirenų kauksmas priminė klasikinių Holivudo filmų apie mafiją scenas.
„Viskas vyko kaip filme – aš net nespėjau išsigąsti“, – prisimindama to nelemto vakaro įvykius „Akistatai“ kalbėjo kaunietė.
Snaiperis paliko nužudymo įrankį
Tą pačią naktį teisėsaugininkai nustatė, kad profesionalus žudikas, greičiausiai pasamdytas iš Rusijos, buvo įsitaisęs priešais piceriją esančiame viename iš Vokiečių gatvės 15-ojo namo trečio aukšto butų.
Bute, iš kurio snaiperis šovė į Daškę, buvo aptiktas tvarkingai padėtas (kaip vėliau paaiškėjo, iš vienos pakaunės sodybos pavogtas) medžioklinis graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu. Šalia jo – atidarytas plastikinis ginklo dėklas, o ant grindų mėtėsi tūtelė. Atlikęs savo juodą darbą snaiperis paspruko palikęs ne tik ginklą, bet ir neužrakintas buto duris.
„Po kriminalistų atliktos apžiūros buvo akivaizdu, kad nevaržomą gyvenimą mėgęs žudikas šiame bute kurį laiką gyveno be jokių rūpesčių“, – kalbėjo pirmosiomis Daškės žūties tyrimo dienomis dirbę operatyvininkai. Jie taip pat išaiškino, kad šis būstas kone mėnesiui buvo išsinuomotas pasinaudojus suklastotu asmens dokumentu, savininkams skambinta iš vogtų mobiliųjų telefonų.
„Profesionalų darbas“, – iki šiol tokiais žodžiais R. Daškevičiaus nužudymą vienbalsiai komentuoja aukščiausios kvalifikacijos kriminalistai, ypatingas bylas narpliojantys prokurorai.
Kelios versijos be įrodymų
Kas užsakė R. Daškevičiaus žmogžudystę Vilniaus centre? Tai, žinoma, pats svarbiausias klausimas, kurį mėginama atsakyti praėjus 9 metams po Daškės mirties. Tačiau ir be šio klausimo lieka daugybė neatskleistų dalykų.
2001-ųjų gruodžio 11-ąją, praėjus keletui savaičių po Daškės mirties, Kaune buvo sulaikytas Interpolo kelerius metus ieškotas kaliningradietis Leonidas Paršukovas. Kriminalistų teigimu, šis Afganistano karo veteranas, pravarde Lionia Piterskis, yra prisidėjęs prie verslininkų bei teisėsaugininkų užsakomųjų žmogžudysčių įvairiose šalyse.
Kriminalistų dėmesį šio vyriškio biografija ypač patraukė po Daškės žūties. Pasakojama, kad 4 metams už neteisėtą sienos perėjimą bei ginklo laikymą bausmę Marijampolėje atlikęs L. Paršukovas prieš keletą metų buvo išleistas anksčiau laiko ir tarsi ištirpo neaprėpiamose Rusijos platybėse.
Anot šaltinių, L. Piterskis apie nužudytą R. Daškevičių atsiliepė gana skeptiškai – esą šis buvęs pasipūtęs, vaizdavęs įtakingą bosą, tačiau iš tiesų toks nebuvęs.
Daškės artimieji mano, kad šis veikėjas be kitų asmenų pagalbos negalėjo prisidėti prie LBF vadovo nužudymo. Giminaičiai žurnalistui pateikė iki šiol nežinomą faktą. Pasirodo, tuo metu, be L. Piterskio, Lietuvoje buvo sulaikytas dar vienas Rusijos pilietis, siejamas su užsakomosiomis žmogžudystėmis.
Netrukus pasklido gandai, esą šio asmens pargabenimas iki Lietuvos ir Baltarusijos sienos pasibaigęs itin keistai. Pasakojama, esą ruso pėdsakai tarytum išnykę šiam kertant valstybinę sieną. Manoma, kad jį galėjo tyliai likviduoti mūsiškiai pareigūnai iš specialiųjų tarnybų.
Prieš kiek laiko ne ką mažiau paslaptingomis aplinkybėmis mirė ir pakaunės ūkininkas Vaclovas Tarasevičius, iš kurio ginklo buvo nušautas R. Daškevičius.
