Portalas tv3.lt tęsia interviu ciklą su kandidatais į prezidentus. Šįkart savo nuomonę svarbiausias šalies klausimais pristato prezidento posto siekiantis Seimo narys Naglis Puteikis.
Sėkmę prezidento rinkimuose bandėte ir 2014 metais. Tąkart surinkote kiek daugiau nei 9 proc. balsų. Kaip manote, kas tąkart pakišo jums koją?
Aš sakyčiau, atvirkščiai – kas suteikė 9 proc. Nes būnant nepartiniu kandidatu, neturint resursų, komandos, organizacijos, surinkti tokį skaičių ir tokį procentą balsų yra milžiniška sėkmė. Tą visi apžvalgininkai pažymėjo ir aš pats nesitikėjau, kad aš gausiu 9 proc.
Norint laimėti prieš Grybauskaitę, reikėjo neįsivaizduojamo kandidato ir iš esmės jis tada ir neegzistavo. Jis ir dabar neegzistuotų, nes nė vienos partijos kandidatas nei tada, nei dabar nesugebėtų mesti jai iššūkio, jei Konstitucija leistų Grybauskaitei trečią kartą kandidatuoti.
Įvertinkite Dalios Grybauskaitės prezidentavimą per 10 metų.
Konstitucijoje ir įstatymuose yra dvi svarbiausios funkcijos prezidento – įtaka ekonomikai per Konkurencijos tarybą, per Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir per Lietuvos banką, nes šių institucijų vadovus skiria arba teikia prezidentė. Tai šitų trijų institucijų pirma misija yra reguliuoti kainas, sutvarkyti gyvenimą valstybėje taip, kad žmonės neskurstų ir neemigruotų.
Tai šitos misijos prezidentė visiškai neatliko. Ji niekuo nesiskiria nuo kitų prezidentų, kurie visiškai nekreipė dėmesio į šitų vadovų darbus, nereikalavo kad jie nedidintų kainų, mažintų infliaciją ir neleistų bankams atimti butus ir įmokas.
Užsienio politika – antroji prezidentui svarbi sritis. Prezidentė blaškėsi, iš pradžių bandė draugauti su Lukašenka, su Putinu. Net kai prasidėjo Maidanas Ukrainoje, pirmas jos pareiškimas buvo labai aiškus, kad abi pusės yra neteisios. Po to tiktai vis dėlto ji pakeitė savo retoriką, nusprendė eiti pagal Briuselio politinę liniją.
D. Grybauskaitė pirmosios kadencijos pradžioje pagarsėjo „galvų kapojimu“. Turint omenyje, kad prezidentas skiria teisėjus, STT vadą, generalinį prokurorą ir kt., ar ketinate šiose institucijose imtis vadovybės pokyčių?
Konstitucija Lietuvoje sukonstruota taip, kad prezidentas negali kapoti galvų, kadangi visur yra arba prezidento teikimu Seimas tvirtina, arba Seimo teikimu prezidentas tvirtina. Jai pasisekdavo pakeisti vadovus tik todėl, kad buvo pasikeitusios jų kadencijos arba ji sugebėdavo tam klausimo sprendimui suformuoti Seimo daugumą.
Prezidentas turi pakankamai galių, jis gali kreiptis į tautą, gali gėdinti pareigūnus, juos spausti, reikalauti vykdyti savo misiją, jis gali keisti dalies institucijų sudėtis. Bet kokiu atveju jis gali teikti įstatymų projektus arba kreiptis į tautą ir sakyti, kad jie įvertintų institucijų vadovus.
Kvieti vadovą, su juo kalbi, rašai, kreipiesi, bandai pakeisti sudėtį, jų politiką. Jei ne, kreipiesi, kad vadovas pats atsistatydintų, kad jį Seimas atstatydintų. Jeigu ne, kreipiesi į tautą ir sakai, gerbiami piliečiai, padėkite suvaldyti žmones, kurie dirba ne tautai, o keliasdešimčiai turtingiausių Lietuvos žmonių ar pasaulio korporacijų.
Kokį savo vaidmenį matote formuojant šalies vidaus politiką?
Nesutinku su koncepcija, kad prezidentas yra daugiausiai užsienio reikalai. Tai, mano galva, kainų nereguliavimas, mažų algų politika, kurią leidžia sau visos ligšiolinės Seimo daugumos ir prezidentai ir sukėlė tą migracijos bangą.
Galų gale, tas pats PVM visame pasaulyje yra nelygybės mažinimo instrumentas. Jeigu maistui, vaistams, būtiniems pragyvenimui dalykams PVM yra mažesnis – 5–9 proc. – taip yra beveik visoje Europoje, išskyrus Lietuvą. Tai Lietuvoje PVM naudojamas dar didesniam turtingesnių klasių turtinimui. Tai aš tuos dalykus kritikuosiu, atakuosiu, sakysiu darome ne taip, kaip Lietuvoje išrasta, o taip, kaip Europoje.
Užsiminėte, kad emigracijos klausimą laikote reikšminga Lietuvos problema. Kokiomis konkrečiomis priemonėmis siūlote ją spręsti?
Turi susilyginti algos pradžiai bent jau su kaimynais, su latviais ir lenkais. BVP vienam gyventojui pas latvius ir lenkus yra lygiai toks pat, ekonominė galia valstybės yra tokia pati, kaip ir Lietuvoje. Bet skirtumas algų ir pensijų yra keli šimtai eurų.
Tai ir yra emigracijos priežastis. Tai prezidentas turi tautai tai paaiškinti, prasibrauti pro oligopolijos, turtingiausių Lietuvos žmonių ir didžiausių partijų politiką, kad visa nauda nukreipiama turtingiausiųjų grupei, ir nacionalinis produktas per biudžetą turi būti paskirstytas visiems, kad algos susilygintų bent su kaimynais.
Lietuvos šiuo metu vykdomas eksperimentas vadinasi išvarykime Lietuvos gyventojus iš Lietuvos. Tai prezidento misija yra šita pirmoji, ne užsienio reikalai, o nelygybės sumažinimas. Prezidento misija šitą skurdą sumažinti, emigraciją sustabdyti.
Kaip manote, kokie santykiai klostys su valdančiąja partija? Kokį bendradarbiavimą įsivaizduojate?
Grybauskaitė šita prasme turbūt yra geriausias pavyzdys, kai ji, neturėdama savo partijos, sugeba laviruoti kiekvienam klausimui, bandydama mobilizuoti daugumą. Savo minėtiems sprendimams aš telkčiau daugumą Seime, aišku, bandyčiau tartis su esama valdančiąją dauguma.
Kokie dar būtų pirmieji jūsų, kaip prezidento, darbai?
Minimalios algos kėlimas, minimalios pensijos kėlimas, progresinių turto mokesčių įvedimas nuo visų pajamų, viešųjų pirkimų mastų mažinimas, nes perkame daug nereikalingų dalykų ir per brangiai. Prezidentas tai gali padaryti teikdamas biudžeto ir mokesčių įstatymų pataisas. Jeigu Seimas tas pataisas atmeta, yra kreipsimasis į tautą, prašau palaikyti prezidento iniciatyvą ir surinkti parašus, ir teikti dar kartą Seimui.
Kokias permainas tikitės išvysti Lietuvoje po savo kadencijos?
Norėčiau matyti kaip Lenkijos ir Latvijos tam tikrą hibridą. Latvijoje yra progresiniai mokesčiai nuo visų pajamų, yra turto mokestis, kuris išlygina pajamų ir turto nelygybę. Lenkijoje yra mažesnės kainos, mažesnis PVM svarbiausiems pragyvenimo dalykams, dukart didesni vaiko pinigai. Kitaip tariant, Lenkijoje nebuvo krizės, iš Lenkijos nėra tokia didelė migracija, lenkai labiau patenkinti gyvenimu, myli Europos Sąjungą, draugauja su JAV. Turime pavyzdį, kam išradinėti dviratį.
Kaip atstatyti pasitikėjimą Lietuvos teismų sistema po pastarosios teisėjų krizės?
Galime parinkti pačius geriausius teisėjus, bet kausimas, ar egzistuoja pasaulyje būdas, leidžiantis tai padaryti. Antras dalykas, žmonijos istorija labai aiškiai rodo, kad net pats doriausias žmogus bet kokioje vietoje, jeigu turi galią ir įtaką, jis neatlaiko pagundų anksčiau ar vėliau. Ne visi atlaiko pagundas.
Todėl ir buvo sugalvotas prisiekusiųjų institutas JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Tai Lietuva jo atsikratė ir niekas to klausimo nekelia. Esmė yra tokia, kad esant visuomenės dalyvavimui vienokia ar kitokia forma, teisėjai nebegali priiminėti sprendimų vieni. Jie turi atsižvelgti į visuomenėje esantį teisingumo jausmą.
Kaip pasisakote vienalyčių santuokų klausimu?
Prieš. Dabartiniame Civiliniame kodekse esančių priemonių pagalba homoseksualios poros gali susitvarkyti jiems svarbius klausimus – lankymas ligoninėje, kalėjime, turto paveldėjimo klausimai. Bet santuokoms ne. Apie vaikų įsivaikinimą homoseksualioms poroms – irgi esu kategoriškai prieš.
Ar palaikote dvigubą pilietybę?
Taip, jeigu tai būtų Izraelio variantas, kada Izraelio pilietybė reiškia, kad automatiškai turi atlikti karinę pareigą ir tai, kad turi mokėti tam tikrus mokesčius.
Palaikote Seimo narių skaičiaus mažinimą?
Taip. Lietuva sumažėjo milijonu. Atitinkamai trečdaliu turėtų mažėti ir Seimas. Nesumažinę Seimo, politikai neturės politinės valios ar galios sumažinti valstybės tarnautojų korpusą, kuris yra per didelis.
Kokia jūsų nuomonė dėl pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis?
Lietuva vienintelė vieta, kur gyvena lietuviai. Manau, kad turime saugoti savo tapatybę. Dabartinė pavardžių rašymo sistema yra Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas ir aš siūlau jos nekeisti ir neliesti. Antrame paso puslapyje rašyti – jokių problemų. Taip Latvija yra išsprendusi šią problemą.
Kokių permainų norėtumėte Lietuvos krašto apsaugoje?
Šauktinai yra viena iš pareigos valstybei formų. Nė viena valstybė neginčija karinės prievolės atlikimo kaip pareigos tėvynei. Karas vis tiek tampa virtualus, kompiuterinis. Tai reiškia, kad karinė tarnyba vis toliau tolsta nuo klasikinio gulėjimo apkasuose arba krūmuose su naktinio matymo žiūronu. Iš esmės karinius veiksmus vykdo tik labai mažos ir elitinės specialiosios pajėgos, kurios visada komplektuojamos iš savanorių, turinčių specialius įgūdžius. Manau, kad diskutuoti nėra apie ką, gerai, kad yra šauktiniai, kariuomenė.
Blogai, kad mes, kaip sovietiniais laikais, skubame įsiteikti NATO ir didžiosios politinės partijos pasirašė susitarimą skirti 2,5 proc. gynybai nuo BVP. Jeigu perskaičiuosime, kiek tai yra vienam gyventojui pagal biudžeto eilutę, paaiškės, kad mes grįžtame į XV amžių, norime būti nuo jūros iki jūros.
Pagal savo išlaidas gynybai esame jau treti NATO, kitąmet būsime treti po JAV. Tai yra absurdas. Tai eilinis pavyzdys, kai Lietuvos elitas, skubėdamas pataikauti globėjui Briuselyje arba NATO, skatina pajamų nelygybę.
Kokiomis konkrečiomis priemonėmis spręsite, jei spręsite, Astravo AE problemą?
Patys kalti. Ta pati pataikavimo Briuseliui politika privedė prie Astravo. Jeigu būtume elgęsi, kaip Bulgarų politikai – Europos Sąjungoje apgynę savo atominę elektrinę, ją modernizavę, padarę ją saugią – tai Astravas iš viso nebūtų atsiradęs. Mes patys negaminame energijos. Tai yra didžiulė problema, bet ką dabar daryti.
Nėra čia sprendimo. Tiesiog jo nėra. Padarykime išvadas. Padarėme viską, kad liktume be energetinių resursų, kad kaimynai galėtų pastatyti atomines elektrines.
Ar keisite bendradarbiavimo su Latvija ir Estija toną?
Manau, kad prioritetas vis dėlto turėtų būti Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Latvija ir Estija natūraliai yra mūsų kaimynai, su kuriais natūraliai yra gerai susiklostę santykiai. Vienkartiniai aštresni ar šmaikštesni pasakymai negali sugadinti santykių. Mes visi po Baltijos kelio esame ir būsime nusiteikę pozityviai.
O į santykius su Višegrado šalimis tikrai reikia investuoti, daryti bendrą bloką kartu su Latvija ir Estija, kad būtų galima atstovauti ir ginti bendrą poziciją. Buvusios okupuotos šalys yra mūsų ateities sėkmės laidas. Tik su jomis kartu galime apginti savo poziciją Europos Sąjungoje ir įrodyti, kad Vakarų Europa turi nustoti naudotis savo ekonominiu pranašumu ir grąžinti milijardus eurų į mūsų ekonomikas.
Kokią bendravimo su Rusija strategiją rinksitės?
Pirmiausia reikėtų pripažinti realybę, kad nepriklausomai nuo to, kas Rusijos vadovas, jų charakteryje yra reikalavimas, kad kaimynai atsižvelgtų, gerbtų jų interesus. Kiti kandidatai sako – dabar darykime, kaip Grybauskaitė, kai bus ne Putinas, darysime kitaip. Bet kitas ne Putinas bus toks pat Putinas. Reikia nustoti šnekėti nesąmones, reikia žiūrėti realiai. Realiai nesikeis rusų politika niekada. O rusai gerbia jėgą.
Mes galime būti stiprūs tik kartu su Europos Sąjungos nariais ir turėdami karinę bazę. Jeigu yra NATO karinė bazė Lenkijoje, susitvarkys santykiai su Rusija automatiškai. Nepadės čia žmogiški kontaktai.
Kitas dalykas, jokiu būdu negalima įžeidinėti nei Putino, nei kitų Rusijos vadovų. Visada galima pakartoti Estijos prezidentės variantą – surasti pretekstą, nuvažiuoti į Maskvą pakalbėti. Juk mes suprantame, kad Estija ir toliau balsuos už sankcijas Rusijai, nes Rusija nepasitrauks iš Krymo. Kalbėkimės, bendraukime, kvieskime juos į svečius, pasirašykime ekonominius kontraktus, kurie, be abejo, atsiras, kai pasibaigs įžeidinėjimo retorika.
Ačiū už pokalbį.
