„Vakcinų kūrimo ir tyrimų laikotarpis įprastai trunka nuo 5 iki 10 metų. Tai yra optimalūs terminai. Kalbant apie COVID-19 grėsmę, tai situacija yra kita. Metai – tai yra absoliučiai optimistinis scenarijus, o realistinis variantas – pusantrų metų.
Visame pasaulyje tam skiriamos didžiulės lėšos iš vyriausybinių struktūrų, tarptautinių organizacijų ir privačių struktūrų. Šiandien įvairiose pasaulio šalyse tiriama daugiau nei 115 vakcinos kandidatų. Šiaurės Amerikoje dirba 36 COVID-19 vakcinų kūrimo centrai, Kinijoje – 14, Azijoje ir Australijoje – 14, Europoje – 12. Tik 7 iš jų yra pasiekę tyrimų stadiją – atlikti visi ikiklinikiniai tyrimai“, – tv3.lt kalbėjo profesorius.
Kai didelė ligos grėsmė, tai stovi eilės prie skiepų
Pasak profesoriaus, kalbant apie skiepus yra svarbus ir psichologinis momentas. Ar žmonės nebijos skiepytis nuo koronaviruso?
„Galime prisiminti daug dalykų pasaulyje, pavyzdžiui, Ebolą. Žmonės buvo pasiruošę skiepytis dar eksperimentinėmis ir neužregistruotomis vakcinomis. Tas poreikis ir ligos baimė buvo tokia didelė, kad žmonės sutiko aukoti dalį saugumo, kad pasisaugotų nuo ligos.
Psichologai padarė įdomių darbų apie visuomenės požiūrį į vakciną. Jeigu kažkas šiandien atvežtų vakciną prieš COVID-19 virusą – tai iš karto prie skiepų būtų eilės. Aš tuo taip pat absoliučiai neabejoju.
Bet pažiūrėkite, kaip yra su kitomis vakcinomis. Koks pernai buvo ažiotažas su tymais, kaip šiandien yra su gripo vakcina. Žmonėms iš tiesų kyla įvairių klausimų ir atsakymas galėtų būti labai paprastas. Kai žmonės mato ligos grėsmę, jie ieško vakcinos, tačiau kai skiepijimų dėka liga suvaldoma, kyla visokių diskusijų.
Jeigu vakcina yra užregistruota Europos Sąjungoje, reiškia, kad yra atlikti visi reikalingi darbai, kurie turėjo būti atlikti iki tos vakcinos užregistravimo. Tai reiškia, kad yra patenkinti visi reikalavimai ištirti vakcinos saugumą ir veiksmingumą. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kad kažkuo turime tikėti. Registravimo faktas turi garantuoti veiksmingumo ir saugumo standartą, o žmonių nuomonių buvo, yra ir bus įvairių“, – teigė profesorius.
Profesoriaus V. Usonio teigimu, psichologiniai dėsningumai tokie, kai yra didelė ligos grėsmė, istorijoje daug tokių pavyzdžių, kaip pernai metų tymai Lietuvoje, difterijos protrūkis Lietuvoje 1994-1995 metais, polimielito protrūkis Amerikoje 1952-1953 metai, tai stovėjo eilės prie skiepų. Jie matė ligą, bėdą ir jautė poreikį.
„Kuo veiksmingesnė vakcina, kuo didesnės skiepijimo apimtys, tuo mažiau ligų. Yra toks posakis: „vakcinos yra savo sėkmės įkaitai“. Jeigu vakcinos yra veiksmingos – tai žmonės nebemato ligų ir nebejaučia toks grėsmės, susijusios su liga, tada nepageidaujami povakcininiai poveikiai tampa žymiai didesniu „siaubu“ lyginant su ligos grėsme.
Jei skiepo vietoje paraudo ar porą dienų paskaudėjo – tai žmones sujaudina labiau nei grėsmė ligos, kuri gali būti labai rimta. Tie dalykai psichologams yra žinomi, nagrinėjami ir apie juos stengiamasi kalbėti kiek galima daugiau“, – sakė pašnekovas.
Bent keletą metų niekam nereikės privalomo skiepo
Profesorius įsitikinęs, kad bent keletą metų niekam nereikės privalomo skiepo nuo koronaviruso, nes žmonės jaus poreikį ir patys skubės pasiskiepyti.
„Esu įsitikinęs, kad bent keletą metų tikrai niekam nereikės privalomo skiepo. Duokit vakciną ir tikrai stovės eilės“, – sakė V. Usonis.
Pasak profesoriaus, labai daug diskusijų kyla Lietuvoje dėl privalomų vakcinų – taip pat ir netylančios tymų ir raudonukės vakcinos.
„Žmonės akcentuoja privalomumą ir brutalią jėgą, kad ims kažkas ir privalomai paskiepys. Įdomi teniso žvaigždės Novako Džokovičiaus žinutė, kai pareiškė, kad galės žaisti tik paskiepyti žmonės, tai jis aiškino, kad jam reikės mesti sportą.
Vakcinos skiepijimas nėra tik asmeninis reikalas. Jei privaloma užsisegti saugos diržą važiuojant ir policija stabdo, baudžia – ar tai gerai, ar blogai? Mes toleruojame tą prievartą ir privalomą dalyką, nors tai yra asmeninis reikalas.
Mes gyvename ne saloje, o šiuolaikinėje visuomenėje. Bendraujame su didžiuliu skaičiumi žmonių. Tai reiškia, kad paskiepijimas nėra tik mano asmeninis reikalas, nes, jei aš nesiskiepysiu, jei aš susirgsiu, tapsiu infekcijos židiniu – tai kelsiu grėsmę kitiems visuomenės nariams“, – pažymėjo V. Usonis.
Svarbus faktas, kad medicinoje nėra nei vieno šimtaprocentinio preparato. Paradoksalu, net mirtis nėra šimtaprocentinė. Visuomet yra keli procentai žmonių, kuriems įskiepijus vakciną, imunitetas nesusidaro.
„Visuomet yra žmonių, kurių negalima skiepyti. Pavyzdžiui, vaikai, kurių negalima skiepyti dėl imuninės sistemos ligų, įgimtų defektų. Jei jie susirgtų, tai jiems užkrečiamos ligos būtų pačios pavojingiausios. Ar jie turi teisę eiti į darželį? Ar jie turi teisę būti saugūs?“, – retoriškai klausė pašnekovas.
Profesorius priminė tymų ar raudonukės skiepus. Vaikų kolektyvuose dirba jaunos moterys, kurios gali būti nėščios arba net nežino dar apie tai, o jiems šios ligos itin pavojingos.
„Jei tokiame vaikų kolektyve atsirastų vaikas, pavyzdžiui, sergantis raudonuke ir jis susitiktų su nėščia pirmą trimestrą auklėtoja ar darželio darbuotoja, tai beveik 100 proc. labai didelių apsigimimų rizika. Rizikos būna tiek didelės, kad kartais net rekomenduoja nutraukti nėštumą. Tai ar turi teisę ta moteris darbe būti saugi?
Visuomenės gyvenimo ir normų klausimas – kiek atskiri visuomenės nariai prisiima šiuolaikinio gyvenimo normą, kaip saugos diržas, nėjimas per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui ir vienas iš tokių dalykų – tai vakcinų skiepijimas. Galvojant tiek apie mūsų pačių saugumą, tiek apie bendrą gyvenimą šiuolaikinėje visuomenėje“, – sakė V. Usonis.
Kaip kuriama vakcina?
Profesorius V. Usonis pristatė pagrindinius žingsnius ir trumpai pateikė, kaip yra kuriama vakcina.
„Pirmas žingsnis. Turime žinoti prieš ką tą vakciną kuriame. Turime išsiaiškinti ir pažinti sukėlėją. Kinai per rekordiškai trumpą laiką identifikavo corona virusą ir jo genetinę informaciją. Vėliau buvo bandoma suprasti, kaip tas sukėlėjas veikia: kaip įsitvirtina žmogaus organizme, kaip patenka į šeimininko ląstelę, ką blogo daro. Žinant tuos dalykus, jau galima kurti vakcinos strategiją.
Antras žingsnis. Bandoma kurti kandidatą preparatą – vakciną, kuri veiktų pasirinkta tyrėjų kryptimi į taikinį. Tai yra, kaip imuninė sistema reaguotų į vakciną. Turi būti sužadintas panašus imuninis procesas kaip užsikrėtus virusu, kad ta vakcina būtų veiksminga. Tai jau technologinio kūrimo etapas ir vyksta moksliniame laboratoriniame lygyje. Vėliau vyksta klinikiniai tyrimai“, – sakė profesorius.
Klinikinių tyrimų etapas užima daug laiko
Klinikinių tyrimų etapas yra nepaprastai sudėtingas ir užima daug laiko. Kol vakciną galima įskiepyti pirmiesiems žmonėms, reikia pereiti keturias klinikinių tyrimų fazes.
„Pirmos fazės tikslas, patikrinti saugumą, ar įskiepijus vakciną neatsitiktų nepageidaujamų reiškinių. Skiepijamos nedidelės savanorių grupės ir mažiausiai mėnesį reikia stebėti paskiepytą žmogų.
Antroje fazėje paskiepytųjų apimtys yra žymiai didesnės ir lieka saugumo tikslas ir dar keliamas imunogeniškumo tikslas – kaip vakcina veikia imuninę sistemą ar pasigamina imuninės struktūros, kurių tikimąsi. Po paskutinės skiepų dozės, mažiausiai mėnuo turi praeiti, kad būtų galima tuos antikūnius tirti.
Trečiame etape atliekami platūs klinikiniai tyrimai, kartais su dešimtimis tūkstančių žmonių. Taip pat stebimas saugumo, imunogeniškumo klausimas. Ir prisideda dar vienas klausimas – kaip vakcina veikia, ne tik, ar pasigamina antikūnių, bet ir ar paskiepytieji žmonės serga, ar yra apsaugoti.
Kai vakcina sukurta, užregistruota, ją galima naudoti plačiai. Tuomet vyksta dar kitas etapas: technologija, gamyba. Kadangi kalbame apie milijonus dozių sterilaus preparato, naujos vakcinos gamyba yra rimtas iššūkis.
Vakciną dar reikia fasuoti, supakuoti, transportuoti nuo gamintojo sandėlių iki skiepijimo kabinetų. Būtina parengti skiepijimo metodinę medžiagą, parengti personalą. Visi šie procesai užima laiko, resursų, todėl pareiškimai apie galimybes turėti vakciną kasdieniam vartojimui per kelis mėnesius yra tikrai nerealūs“, – sakė V. Usonis.
