Net jeigu viskas pavyksta kaip per sviestą ir užsienietis jau sėdi lėktuve, kartais prasiveržia tiek emocijų, kad pareigūnai priversti traukti rankų ir kojų rišimo priemones.
Apie migrantų grąžinimo ir išsiuntimo procesą, nepaprastąją padėtį migrantų apgyvendinimo vietose ir paskatas grįžti savanoriškai portalui tv3.lt pasakojo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro viršininkas Aleksandras Kislovas.
„Per mūsų praktiką buvo situacijų, kai užsienietis sugebėdavo tranzito zonoje ant tualetinio popieriaus parašyti dar vieną prieglobsčio prašymą ir juo mojuoti“, – sakė A. Kislovas.
Pasak pareigūno, migrantai nelabai pageidauja grįžti į savo valstybes, todėl Lietuvai galbūt derėtų pagalvoti apie trumpalaikį grįžimo išmokos padidinimą nuo 300 eurų iki kelių tūkstančių, ypač jei iškristų sniegas ir atslinktų šaltukas. Veiksnių visuma, pašnekovo nuomone, galbūt turėtų šiokios tokios įtakos prieglobsčio negavusiems migrantams apsisprendžiant, ar grįžti namo savo noru.
Seimas pasienyje ir migrantų apgyvendinimo vietose vienam mėnesiui įvedė nepaprastąją padėtį. Gal galite papasakoti, kas nepaprastosios padėties metu kasdienybėje keičiasi migrantams, gyvenantiems stovyklose ir centruose?
Šiuo metu mes supažindiname mūsų užsieniečius apie nepaprastosios padėties nuostatus ir jiems taikomus apribojimus. Kol kas jų mobiliojo ryšio priemonės nėra paimamos, bet jie yra įspėti apie tai, kad jeigu bus kažkokie įtarimai, kad ryšio priemonės naudojamos ne pokalbiams su šeimos nariais arba laisvalaikio leidimui, bet kažkokiems kitiems tikslams, tai numatyta galimybė paimti mobiliuosius telefonus.
Aišku, paimti iškart būtų iššūkis ir mūsų darbuotojams. Šiai dienai Užsieniečių registracijos centre gyvena virš 700 užsieniečių, bet dalis jų yra sulaikyti, todėl ir taip neturi mobiliojo ryšio priemonių, bet iš maždaug 500 žmonių būtų pakankamai sudėtinga paimti tuos telefonus.
Galbūt labiausiai jiems turėtų pasijausti tai, kad ribojami pasimatymai. Pasimatymus leidžiame tik su šeimos nariais, kurie gali pateikti ryšius patvirtinančius dokumentus. Šeimos nariai suprantami pagal mūsų teisę – tai ne seneliai, ne proseneliai ir ne antros ar trečios eilės giminaičiai. Manau, kad tai jiems labiausiai pasijaus.
Mūsų partneriai, įvairios nevyriausybinės organizacijos buvo šiek tiek sunerimę, sulaukėme nemažai skambučių su klausimu, ar jie galės toliau tęsti savo veiklą, bet tikrai galės, nes yra sudaryti bendradarbiavimo susitarimai ir yra poreikis tuos projektus vykdyti.
Bet iš esmės Užsieniečių registracijos centre gyvenantiems asmenims svarbūs du dalykai: pirma, grėsmė, kad iš jų bus atimta mobiliojo ryšio priemonė, kas iš tikrųjų jiems labai svarbus veiksnys, ir tai, kad tas pasimatymų ratas susiaurėja.
Kas be ko, su teisininkais, teisiniais atstovais, advokatais, kurie norėtų sudaryti sutartis teikti teisines paslaugas arba atstovavimą, galioja ta pati tvarka, kuri galiojo ir iki tol.
O jeigu jums kiltų įtarimų, kad centre gyvenantis asmuo telefoną naudoja ne visai gerais tikslais, jį paimtumėte, tai kokios yra galimybės tokiems asmenims susisiekti su teisininkais?
Kaip minėjau, šiai dienai mes turime ir sulaikytų užsieniečių, kuriems uždrausta turėti mobilųjį telefoną. Tai jie tokiu atveju rašo prašymą ir tuomet suteikiama galimybė arba paskambinti prie akių, arba išduodamas telefonas pusei valandos, kad galėtų susisiekti su teisininku.
Jeigu Migracijos departamentas ir teismai atsisako suteikti atvykusiam žmogui prieglobstį Lietuvoje, migrantas turėtų būti išsiųstas į savo valstybę. Kaip vyksta toks procesas? Ne visi žmonės sutinka grįžti savanoriškai, nors ir negavo, ko norėjo.
Kalbant apskritai apie išsiuntimą, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, tai viskas gali pakrypti dviem keliais: viena, jei užsienietis turi dokumentą, kita, jeigu dokumento neturi.
Jeigu užsienietis neturi dokumento, tai prasideda dokumento gavimo procedūra: susirašinėjimas su jo kilmės šalies ambasada, dokumentų, patvirtinančių jo asmens tapatybę ir pilietybę siuntimas, formų pildymas, nuotraukų pateikimas ir po tam tikro laiko šalis dažniausiai išduoda dokumentą. Dokumentas galioja tam tikrą laiką: kai kada 15 dienų, kai kada du mėnesius. Turint omeny, kad jis siunčiamas diplomatiniu paštu, tai mums lieka labai mažai laiko organizuoti išsiuntimą.
Kai jau asmuo turi dokumentą, vertiname rizikos faktorius, bandome atsakyti į klausimą, kokia yra rizika, kad išsiuntimo metu užsienietis sukels nepatogumų, vengs išsiuntimo. Prieš išsiuntimą vyksta užsieniečio pokalbis su psichologu. Ne visada jie nori bendrauti. Užsieniečiui suteikiama galimybė paskambinti namo. Tai toks kontrolinis ženklas. Jeigu užsienietis skambina namo ir sako: „Aš atskrendu rytoj ar poryt, antrą valandą, pasitikit mane oro uoste“, tai tikrai geras ženklas, mažėja rizika, kad bus incidentų.
Dauguma išsiuntimų vyksta komerciniais skrydžiais, kai skrenda ir kiti keleiviai, bet yra tam tikri oro linijų reikalavimai. Dažniausiai vieno reiso metu negalime išsiųsti daugiau nei trijų užsieniečių. Atitinkamai vyksta palyda. Užsakomi bilietai, bilietas perkamas ne kaip paprastam keleiviui, bet kaip išsiunčiamam su palyda arba be palydos. Tai privalomas reikalavimas, kuris įtvirtina bendradarbiavimą su oro linijomis. Skrydžio metu pats didžiausias viršininkas yra lakūnas. Jis gali atsisakyti skraidinti užsienietį, net jeigu skrydis jau buvo suderintas.
Turėjom ir mes tokių situacijų savo praktikoje. Dažniausiai niekas nenurodo, kodėl prašoma palikti orlaivį, bet neretai taip nutinka, jei užsienietis pradeda reikšti savo nepasitenkinimą, šaukti, spjaudytis, kandžiotis. Yra dar toks dirty protest, kai žmogus savo išmatomis gali bandyti išteplioti sėdynes.
Aišku, tokiais atvejais mes naudojame specialias surišimo priemones. Bet toms priemonėms irgi yra atitinkami reikalavimai. Kadangi lėktuvas yra padidinto pavojaus šaltinis, tai surišimo priemonės turi būti lengvai užsegamos ir lengvai atsegamos. Įvykus nesklandumams skrydžio metu, jei reiktų priverstinai tūpti, rankos ir kojos turi būti greitai atlaisvinamos.
Dažniausiai pasirenkame galines sėdynes, o užsienietis sėdi per vidurį. Prieš tai perkalbame su įgula: jei kelionės metu siūlomas maistas, tai prašome atsižvelgti į kultūrinius skirtumus, taip pat nesiūlyti karštos kavos, arbatos ar alkoholinių gėrimų. Karšta kava ar arbata gali būti panaudoti kaip įrankis, galima ją išpilti.
Ėjimo į tualetą momentas irgi yra aptariamas su įgula: durys neuždaromos, nes jeigu užsienietis užsidarys, tai nors iš išorės jas galima atidaryti, bet tai išprovokuoja konfliktą. Reikia suprasti, kad komerciniai skrydžiai yra verslas ir, ko gero, nei jūs, nei aš nenorėtume skristi kartu, kai vyksta koks nors užsieniečio pasirodymas lėktuve.
Kai kada kilmės šaliai privalu pranešti laiką, kada užsienietis bus atgabentas. Jeigu skrendame tranzitu, o iš Vilniaus tikrai nėra daug tiesioginių skrydžių į migrantų kilmės šalis, tenka skristi su persėdimais. Jei tranzitinis oro uostas yra Europos Sąjungoje, reikia gauti patvirtinimą, kad esant poreikiui bus suteikta pagalba.
Kai kada laukti tranzito zonoje reikia 4 ar 6 valandas, tad buvimas bendroje laukimo salėje nėra geras sprendimas, įmanomos įvairios provokacijos, pasipriešinimas. Per mūsų praktiką buvo situacijų, kai užsienietis sugebėdavo tranzito zonoje ant tualetinio popieriaus parašyti dar vieną prieglobsčio prašymą ir juo mojuoti. Bet, aišku, su pakartotiniu prieglobsčio prašymo pateikimu yra niuansų.
Reikia suprasti, kad išsiųsti prieglobsčio negavusio asmens, kuris išvykti nenori ir dar neturi dokumento, užtrunka kaip reikiant?
Taip, tai laikui imlus procesas. Savanoriškas grąžinimas užtrunka žymiai trumpiau, nes ta dalis, kuri prasideda, kai jau gaunamas dokumentas, yra žymiai paprastesnė.
Kai užsienietis nori savanoriškai grįžti, mes užsakome jam bilietą, su juo perkalba psichologas, dažniausiai tas pokalbis būna labai trumpas, nes užsienietis būna jau priėmęs sprendimą, nori vykti namo, tai mums belieka fiziškas nuvežimas iki oro uosto, pagalbos suteikimas.
Kadangi kai kurie žmonės atvyko vasarą, tai jie daug daiktų neturėjo, ypatingai jeigu sieną kirto pelkėse. Būdami čia jie gavo labdaros, todėl turi asmeninių daiktų – mes parūpiname krepšį. Kai išsiuntimas priverstinis, visi asmeniniai daiktai yra patikrinami, kad užsienietis neturėtų draudžiamų daiktų ir kad nebūtų kokių ekscesų.
Oro uoste neiname kartu su keleiviais, žmogus laukia užkardoje, užregistruojami bilietai ir užkardos pareigūnai priveža užsienietį prie lėktuvo. Dažniausiai jis būna pats pirmasis keleivis ir su palyda atsisėda gale.
Kaip efektyviai jūsų centrui pavyksta grąžinti ar išsiųsti prieglobsčio negavusius migrantus?
Nuo metų pradžios iš Užsieniečių registracijos centro Pabradėje išvyko 286 užsieniečiai.
Kai kada prieglobsčio prašymas nebūtinai baigiasi neigiamu ar teigiamu sprendimu, dar gali būti priimamas sprendimas dėl užsieniečio perdavimo kitai šaliai, kuri yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Taip nutinka, jeigu asmuo būna kažkur pasiprašęs prieglobsčio ir procedūra nepabaigta. Tokių žmonių mes šiemet turėjome 16, jie buvo grąžinti ir į Vokietiją, ir į Lenkiją, Prancūziją, Belgiją. Dar 13 asmenų buvo grąžinti į Latviją.
Savanoriškai grąžinti 204 užsieniečiai, iš jų 151 buvo irakiečiai. Priverstinai buvo grąžinti 53 užsieniečiai. Kai kurie jų buvo palydėti iki savo kilmės šalių, kai kurie buvo skraidinami netgi ne komerciniais skrydžiais, o per bendras kelių šalių operacijas, kai kelios šalys frachtuoja vieną lėktuvą, surenka užsieniečius bei grąžina į kilmės šalį. Tokiose operacijose šiemet dalyvavom dukart.
Ar žmonės dažnai skundžia sprendimą nesuteikti prieglobsčio?
Galimybę skųsti sprendimą išnaudoja visi, nes dauguma jų vykti nenori. Yra tam tikra dalis užsieniečių, kurie naudojasi ne tik valstybės garantuojama teisine pagalba, bet ir samdosi advokatus privačiai. Pastaruoju metu pastebime, kad privačiai pasisamdytų advokatų sudarytų teisinių paslaugų teikimo sutarčių skaičius išaugo ir dabar apie 10 proc. visų centre gyvenančių užsieniečių naudojasi privačių advokatų pagalba.
O visa dar yra norinčiųjų grįžti į savo valstybes?
Jų nuolatos kažkiek yra, dabar mes turime 50 žmonių, norinčių grįžti: 40 yra irakiečių, o likę Rusijos piliečiai, baltarusis, libanietis, indai, kamerūnietis. Deja, jie neturi dokumentų ir yra išsiųsti atitinkami paklausimai kilmės valstybėms.
Beje, kaip tik atvyksta trečioji irakiečių konsulinė misija. Esame užsibrėžę tikslą gauti 50 dokumentų. Aišku, mes tikimės, kad jų bus daugiau, nes praeitą kartą gavome beveik 70 dokumentų. Jeigu viskas gerai, jei bus norinčių grįžti savanoriškai, tai per dvi savaites mes tuos žmones grąžinsim.
Kaip bus su tais žmonėmis, kurie nenori grįžti ir Irakas jų nepriima?
Aš sakyčiau taip: Irakas jiems neišduoda grįžimo pažymėjimų. Nenorėčiau atskleisti detalių, bet tam tikri klausimai yra sprendžiami, galbūt ateis laikas – bus galima papasakoti ir daugiau. Irake įvyko rinkimai, jau suformuota Vyriausybė. Mes tikimės, kad Europos Sąjunga, Europos Komisija, „Frontex“ panaudos tam tikrą spaudimą, kad Irako kompetentingos institucijos sutiktų išduoti kelionės dokumentus tiems užsieniečiams, kurie nenori grįžti, bet jų atžvilgiu yra priimti neigiami sprendimai. Aišku, pagyvensim, pamatysim.
Tai vienas didesnių iššūkių, nes tikrai nemaža dalis užsieniečių yra nedokumentuoti. Kai kurie iš jų tikrai nelinkę bendradarbiauti ir prisistato išgalvotomis pavardėmis ar vardais. Pavyzdžiui, vardu Svajonė. Žinoma, lietuvių kalboje yra Svajūnės vardas, bet kai angliškai sako „Mano vardas yra Dream“, tai šiek tiek keista. Kai kurie irakiečiai prisistato iraniečiais. Sudėtingiausias momentas, kai asmuo neturi jokių asmens tapatybės dokumentų, nėra linkęs bendradarbiauti arba pasako vardą, pavardę ir sako: „Daugiau aš nelabai ką prisimenu“. Arba kaitalioja savo asmens duomenis. Tai yra didžiausias iššūkis organizuojant priverstinį išsiuntimą arba grąžinimą.
Kaip elgiasi kitos šalys?
Šiandien turime labai neblogą bendradarbiavimą su Irano ambasada. Bet šiaip Pakistanas, Iranas, Irakas nesutinka išduoti savo piliečiams dokumentų, jei jie nenori grįžti į kilmės šalį. Kai kada patvirtina asmens tapatybę, kai kada tiesiog neatsakinėja. Šiai dienai mes išsiuntėm virš šimto paklausimų į tas valstybes, bet kol kas grįžtamojo ryšio iš daugumos šalių nėra.
Jeigu mes matysime, kad nėra jokios reakcijos, per porą mėnesių mes nesulauksime grįžtamojo ryšio ar pranešimo, kad reikia papildyti dokumentus, tai prašysime Užsienio reikalų ministerijos kolegų pagalbos, kad jie per ambasadas pasiteirautų vietoje, kokios yra problemos, kodėl nėra teikiamas joks atsakymas.
Kas dar galėtų padėti šiame procese, kai žmogui Lietuvoje nesuteikiamas prieglobstis ir jis tarsi turėtų išvykti, bet nenori, neturi dokumentų?
Šįkart sutarta, kad Irako konsulinė misija važiuos į migrantų apgyvendinimo vietas ir ne tai kad agituos, bet labiau pasidalins savo įžvalgomis su jais.
Pajuokausiu, bet trūksta sniego. Didesnio šaltuko ir sniego. Galbūt tai labiau paskatintų.
Be to, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis mūsų savanoriško grąžinimo išmokos tikrai nėra didelės. Kai kurios kitos valstybės moka žymiai daugiau: 1,5 tūkst, 2 tūkst, ar 2,5 tūkst. Galbūt jeigu būtų svarstoma apie didesnes sumas? Kad ir trumpam laikotarpiui, pavyzdžiui, kaip Kalėdinė akcija planuojant ketvirtąją irakiečių misiją? Galbūt jau ir sniegas atsiras. Nes 300 eurų, tai ne tie pinigai, kurie skatintų žmogų priimti sprendimą.
