Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako metų metais matanti nelygią seksualinio smurto aukų kovą teismuose ar ikiteisminiuose tyrimuose su galimais prievartautojais ir jų advokatais, kur kreipimaisi į moterį visuomet prasideda klausimais apie nekaltybę, ar patinka grubus seksas, ar sutiko su tuo, kas daroma, nes taip siekiama paneigti prievartą.
K. Mišinienė sako, kad Laisvės partijos Seimo narių Morganos Danielės ir Ievos Pakarklytės neseniai pasiūlyta idėja atsisakyti įrodinėjimo „ar asmuo aiškiai pasakė seksui ne“ ir pereiti prie įsitikinimo „ar seksui buvo duotas aiškus taip“, labai padėtų apsaugoti pažeidžiamus žmones.
„Galiu pasakyti tik viena – pagaliau. Metų metais matome nelygią aukų kovą teismuose ar dar ikiteisminiuose tyrimuose su galimais prievartautojais ir jų advokatais, kur kreipimasis į nukentėjusią moterį prasideda klausimais apie jos nekaltybę, apie tai, ar jai patinka grubus seksas, ir, žinoma, visada – apie sutikimą, paneigiantį įvykusią prievartą. Manau, jog aiški įstatymo nuostata apie sutikimą tiesiog išmuštų prievartautojų gynėjams „auksinį kozirį“ iš rankų. Dar daugiau, smarkiai prisidėtų prie tokių nusikaltimų prevencijos, edukuotų visuomenę tarpusavio santykių srityje“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Neseniai Laisvės partijos narės M. Danielė ir I. Pakarklytė pasiūlė Baudžiamojo kodekso pataisą, kad privertimu lytiškai santykiauti būtų laikomi iš esmės bet kokie veiksmai, jeigu lytiniams santykiams nebuvo duotas aiškus ir laisvos valios sutikimas.
Šiuo metu privertimu laikoma, kai grasinama panaudoti smurtą, naudojama kitokią psichinė prievarta arba pasinaudojama asmens priklausomumu. Jeigu seksualinė aistra tenkinama prieš asmens valią panaudojant fizinį smurtą, grasinant smurtu, atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant bejėgiška būkle, tuomet tai jau traktuojama kaip išžaginimas arba seksualinis prievartavimas.
Bet daugeliu atvejų Lietuvoje stengiamasi žiūrėti, ar tikrai auka aiškiai, garsiai, visiems suprantamai išreiškė nesutikimą tam, kas su ja vyko. O Laisvės partijos parlamentarės mano, kad reikia žiūrėti, ar buvo duotas sutikimas tam, kas vyko.
Neįtikėtina: iš aukos išgavo, kad gailisi savo elgesio
K. Mišinienė pasakoja, kad nors negalima visko vertinti apibendrintai, bet neseniai gautas atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, kai moteris buvo nugirdyta, perleista per kelias rankas, patyrė aiškią prievartą, labai liūdina. Taip išeina, kad Lietuvoje auka turi įrodinėti, kad nenorėjo prievartos, kad priešinosi.
„Šiuo atveju baigusi gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje ir ten susipažinusi su naujais draugais, kurių tarpe kažkaip atsirado nuolat šioje įstaigoje trynęsi, neva kažką lankę pusamžiai vyrukai, jauna moteris priėmė jų kvietimą susitikti visiems. Susitikimo metu buvo vartojamas alkoholis, apgirtusią moterį dalyvavę vyrai pradėjo leisti per rankas, įvairiais būdais prievartauti“, – pasakoja pašnekovė.
„Paleista iš to buto moteris ilgai negalėjo atsigauti, buvo kilę ir suicidinių minčių. Po ilgų dvejonių ji kreipėsi pagalbos, ją lydėjome į komisariatą rašyti pareiškimą. Apklausoje tyrėja nuolat kėlė klausimą „ar vertė tave, ar buvo naudojama prievarta prieš tave?“ Sutrikusi moteris atsakydavo „ne, nepamenu“. Finale tyrėjai net pavyksta išgauti iš nukentėjusios „tai aš čia kalta dėl visko, labai gailiuosi dėl tokio savo elgesio“. Įsivaizduojate, iki kokio absurdo galima prieiti, jog ne kartą kėlęs prieš save ranką žmogus po tokių įvykių ryžtasi kreiptis į pareigūnus, o po 8 valandų apklausos išeina su dokumentu rankose „XX niekaip negalėjo žinoti, kad aš nesutinku būti rišama prie lovos ir santykiauti su juo, tad, įvertinusi visas aplinkybes, laisvanoriškai apsisprendžiu, kad ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nebūtų pradėtas. Noriu, kad greičiau viskas baigtųsi". Dar daugiau – atsisakyme pradėti tyrimą pareigūnė rašo, jog „moteris pati viską pasirinko, o rišimas prie lovos buvo tiesiog seksualinių žaidimų dalis“, – nuostabos ir pasipiktinimo neslepia K. Mišinienė.
Aplinkybės aiškinamos galimo įtariamojo naudai
Iš dokumentuose fiksuoto pasakojimo matyti, kad moteris neprisimena dalies įvykių, kurie vyko ją žaginant ir prievartaujant, tačiau pamena, kad buvo pririšta prie lovos ir kad dėl girtumo visiškai neturėjo jėgų priešintis. Moteris save apibūdino kaip tešlą, kaip mėsos gabalą: kur padėsi, kur pasodinsi, ten ji ir bus. Ji pamena, kad praktiškai negalėjo pajudėti. Prievartautojai šiuo atveju nenaudojo fizinio smurto, skausmo nesukėlė ir moteris negalėjo aiškiai prisiminti, ar pasakė, kad nenori lytinių santykių, ar tik norėjo pasakyti, nes buvo pernelyg apsvaigusi. Kažkuriuo metu ji išgėrė ir jai duotų tablečių, bet nėra aišku, kas tai per medikamentai.
Atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, kad moteris kurį laiką bute buvo likusi viena, tačiau nepatikrino, ar butas užrakintas, taip pat turėjo su savimi mobiliojo ryšio telefoną, bet niekam neskambino. Tačiau iš pasakojimo matyti, kad atitokusi moteris suprato, kas su ja vyksta, todėl pasiėmė keletą daiktų ir paspruko.
Atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą teigiama, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas vyko prieš moters valią pasinaudojant bejėgiška būkle dėl apsvaigimo. Toks sprendimas argumentuojamas iš moters išgautu pripažinimu, jog ji neišreiškė prieštaravimo veiksmams, kurie su ja buvo vykdomi, todėl galimi kaltininkai esą neturėjo galimybės suvokti, kad ji nenori būti prievartaujama ir išnaudojama.
„Analizuojant surinktus duomenis pažymėtina, jog pareiškėjos teiginiai, kad lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas vyko prieš jos valią, pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl jos apsvaigimo nuo alkoholio, paremti tik jos pačios parodymais“, – rašoma dokumente.
Kadangi visi kiti liudytojai neigė viską, ką sakė nukentėjusi moteris, visos aplinkybės, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, aiškinamos galimo kaltininko naudai.
„Neretai patyrę seksualinę prievartą moterys, o taip pat ir vaikai, vyrai, turi skeptiškai, priešiškai nusiteikusių tyrėjų arba prokurorų akivaizdoje rišliai, įtikinamai pateikti visą įvykių seką, atsinešti įtariamųjų konkrečius duomenis. Visuomenė, taip negailestingai vertinanti aukų reputaciją, dažnai net neįsivaizduoja, kokį spaudimą tenka atlaikyti nusprendusioms netylėti aukoms – mūsų centro darbuotojos ne kartą buvo tiesioginės liudininkės tyrėjų labai jau šališkos laikysenos: „Ar tu tikrai nori rašyti pareiškimą? Žinok, turėsi daug kartų visiems pasakoti, kas nutiko, kam tau to reikia?", „Niekas ten tavęs neprievartavo, nėra duomenų apie tai", „O ko ten ėjai, vadinasi, pati norėjai, aš tavo vietoje tai ne po komisariatus lakstyčiau ir makaronus visiems kabinčiau, o bandyčiau pirma savo gyvenimą susitvarkyti...“, – pasakoja K. Mišinienė.
Jos teigimu, tai nėra visuotinė nuostata, šalyje yra puikių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, kurie gerai supranta seksualinių nusikaltimų sukeliamą traumą, moka dirbti su nukentėjusiais.
„Bet vis tik daryčiau išvadą, jog specialistams neretai trūksta bazinių žinių šioje srityje, tikrai ne kiekvienas teisėsaugos, teismo darbuotojas ar darbuotoja gali net tame pačiame kambaryje būti su nukentėjusiu asmeniu nuo seksualinės prievartos“, – teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Černiauskas: problema, kad žmonės visai nebijo meluoti
Baudžiamosios teisės atstovai sako, kad padėtis yra sudėtingesnė nei į tai siūlo žvelgti Laisvės partija, pasiūliusi Baudžiamojo kodekso pataisas dėl sutikimo lytiniams santykiams – esą jeigu jo nebuvo, tai jau prievarta.
Teisininkų nuomone, visuomet reikia vertinti aplinkybių visumą, o asmens sutikimas lytiniams santykiams ar nesutikimas yra tik viena iš aplinkybių. Juk sutikimą galima net įrašyti telefonu panaudojant narkotines medžiagas, sutikimas seksui gali būti gaunamas, jei auka baiminsis grėsmingos išvaizdos partnerio, taip pat įmanomas nuomonės pakeitimas iš sutikimo į nesutikimą, jeigu partneris ima elgtis ne taip, kaip tikėtasi. Arba netgi gali būti tokių atvejų, kai seksas įvyksta abipusiu sutikimu su meilužiu, bet sužinojus apie tai sutuoktiniui ar draugui pradedama aiškinti apie patirtą prievartą ir kreipiamasi į teisėsaugos institucijas.
Advokatas Gintaras Černiauskas atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų, jog Lietuvoje žmonės nesibaimina meluoti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, todėl teismai beveik visiškai nepasitiki žmonių žodžiais, o dažniausia žiūri į objektyvius įrodymus ir ekspertų išvadas. Tai lemia, kad nei aukos, nei galimo kaltininko žodžiai teisme beveik neturi reikšmės, jeigu nėra paremiami kitais įrodymais.
„Jeigu vertintume teismo požiūrį į įrodymus, tai aukščiausią poziciją turi eksperto žodis ar išvada, kur jeigu ekspertas kažką pasakė, sunku nuginčyti ir pakeisti teismo nuomonę, nors mums gal ir akivaizdžiai matosi, jog ekspertas gali klysti. Paskui eina rašytiniai įrodymai: dokumentai ir kita. Ir pačioje žemiausioje grandinėje yra žmonių parodymai. Pas mus atėję žmonės į teismą nebijo meluoti, nebijo kaitalioti savo parodymų, jie pakankamai komfortabiliai jaučiasi ir nejaučia jokių grėsmių, jei sakys teismui netiesą ir klaidins teismą bei teisingumą. Tai yra labai didelė problema“, – sako advokatas.
Anot G. Černiausko, padėtį galbūt pakeistų, jeigu liudytojai, kaltinamieji ir specialieji liudytojai, įrodžius melą, sulauktų griežtesnio įvertinimo.
„Dabar teismuose yra masinis melavimas“, – teigia advokatas ir sako, kad kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, yra atvirkščiai: ten bijoma meluoti, nes galima sulaukti griežtų pasekmių.
„Ten bijoma meluoti, o pas mus bijoma patikėti liudytojo parodymais. Šita praraja sukuria situaciją, kad dažnai teismas atsiduria aklavietėje“, – priduria G. Černiauskas.
Advokatas, be kita ko, pasakoja, kad Lietuvoje teismai praktiškai neatsižvelgia ir į asmenų praeitį, asmens charakteristikas, polinkį į melavimą: „Niekas to nevertina, nėra netgi sukurta taisyklių, kaip tai vertinti“.
Įrodinėjimas taps dar sudėtingesnis?
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Remigijus Merkevičius suabejojo, ar tikrai reikia keisti Baudžiamąjį kodeksą įteisinant, kad prieš lytinius santykius turi būti išreikštas aiškus ir laisvos valios sutikimas, nes tuomet reiks apibrėžti, kaip tas sutikimas turės atrodyti. Tarkime, ar paėmimas už rankos šokant bus laikomas sutikimu kažkam daugiau ar ne? Arba akies pamerkimas? Flirtas?
Teisininkas sako, kad Laisvės partijos iniciatyva nepadės lengviau nustatyti, ar buvo įvykdytas nusikaltimas, o baudžiamoji teisė esą turėtų susitelkti į kraštutinės pavojingos elgsenos užkardymą.
„Baudžiamoji teisė turėtų įtvirtinti tokius kraštutinio pavojingo elgesio atvejus. Šiai dienai mes tuo kraštutinius atvejus ir turime. Sutarkime dėl paprastos vertybės, kad laisva valia yra neginčijama vertybė. Kitokių santykių būti negali. Tai reiškia, kalbame tik apie tai, ar ta laisva valia buvo pažeista, paneigta, įtakota negatyviai ar ne. Kaip tą galima daryti? Galima naudoti fizinę jėgą arba fizinę prievartą. Tai vienas variantas. Antras variantas, galima psichologiškai žmogų palaužti – grasinti, šantažuoti, dar kažkokius negerus darbus daryti. Ir trečias variantas, kad gali būti žmogus toks, kad nė viena prievarta nėra panaudojama, bet jis yra tokioje būsenoje arba būklėje, kai negali apsispręsti. Pavyzdžiui, yra visiškai neblaivus arba ligotas, turi psichinę ligą ir negali suvokti, kas su juo darosi. Visi šie apsaugos elementai yra baudžiamajame įstatyme šiai dienai“, – sako R. Merkevičius.
Jis pripažįsta, kad tokiose seksualinės prievartos bylose, kai nenaudojama aiški fizinė prievarta, nusikaltimo įrodinėjimas yra ypatingai sudėtingas, dažniausiai pasitelkiamos gretutinės aplinkybės, įrodymų nuotrupos ir panašiai.
„Šiai dienai turime gana griežtą įstatymų reguliavimą ir labai apsunkintą įrodinėjimo procesą. Jeigu mes tas sąvokas padarysime guminėmis, mes įrodinėjimą dar labiau išplukdysime ir niekas nebus įrodoma. Kokį tai sukurs efektą visuomenei? Tragišką. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, nukentėjusios moterys, tikėdamos, kad gaus apsaugą ir kad įstatymas veiks, jas saugos ir gins, pradės kreiptis į policiją. Policija nieko nepadarys, nes pats įstatymas nulems supersudėtingą įrodinėjimą, supersudėtingas interpretacijas. Ir kas atsitiks toms moterims? Jos bus antrą kartą nuskriaudžiamos“, – sako pašnekovas.
R. Merkevičius pabrėžia, kad kai kaltinamajam gresia realus laisvės atėmimas, teismai ypatingai atidžiai vertina aplinkybes, būna atsargūs ir nesišvaisto sankcijomis, kaip papuola. O jeigu kyla abejonių dėl aplinkybių, teismai visuomet priima sprendimą kaltinamojo naudai, nes Vakarų teisėje galioja principas in dubio pro reo, kuris reiškia, kad kaltinamasis negali būti teismo nuteistas, kai išlieka abejonių dėl jo kaltės.
Kalbėdamas apie psichikos negalią turinčius nukentėjusius asmenis, teisininkas pabrėžia, jog tokiais atvejais ir pagal dabartinius teisės aktus turi būti traktuojama, kad asmuo buvo bejėgiškos būklės, negalintis suvokti, kas su juo vyko, negalintis apsiginti. R. Merkevičius neatmeta galimybės, kad galbūt negalią turinčių asmenų teisinę apsaugą Lietuvoje reikia sustiprinti, bet jis siūlo tuomet ir koncentruotis į tai, o ne viso proceso apvertimą aukštyn kojomis.
„Jeigu žmogus turi psichinę negalią, kažkokį sutrikimą, tai preziumuojama, kad jis yra bejėgiškos būklės, negali suvokti arba negali apsiginti. Tai reiškia, kad mes nebekeliame klausimo, ar čia buvo psichinė prievarta, ar fizinė. Mums to net nereikia, mes apie tai nediskutuojame. Mes sakome, žmogus buvo bejėgiškos būsenos. O tai reiškia, kad šiuo atveju įrodinėjimas yra priešingas“, – pasakoja R. Merkevičius, pridurdamas, kad tam yra naudojamos psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės, kurios bent šiek tiek įneša objektyvumo į procesą, tuomet galima spręsti apie nukentėjusio žmogaus suvokimą, valios būklę, komunikacinius gebėjimus ir panašius dalykus.
„Bet jeigu iš praktikos matome, kad apsaugos trūksta psichikos negalią turintiems žmonėms, siūlyčiau čia ir sukoncentruoti dėmesį bei saugoti ne kažkokią abstrakčią nukentėjusią asmenybę, o tuos žmones, kurie turi negalią. Va, tada čia ir pagalvokime, kaip juos stipriau apsaugoti“, – reziumuoja teisininkas.
Taip pat ir su Pakarklyte... Po stalu čiulpė Šimašiauskui, bet raštelio tai nėra... Ir dar trečią bobą vedė, Pakarklytė blogai čiulpė?
Narkomanu partija visai nupušo
