Dabar aplamai viskas ir visur yra išsiderinę.Koks buvo bendravimas su kaimynais laiptinėje,žinojome visų ne tik pavardes,bet ir vardus. Nuėjęs druskos pasiskolinti (dabar beveik visiems juokinga),pasikalbėdavai ir likdavo laiko namie pabendrauti,išeiti pasivaikščioti.Dabar nei kaimynų pažįstam,druskos būtų gėda skolintis, pasivaikščioti arba tingim, arba laiko nėra.Nosys sukištos į telefonų,planšečių, TV ekranus,tad pasikalbėti irgi nelabai išeina.O jei dar 2-3 draugių(-ų)skambučiai,tai ir eiti miegoti vėluojasi. Pavargus artumo nesinori, taip atitolstama,tačiau poreikiai išlieka.Tokiu būdu atsiranda ir pasiūla ir paklausa.Taip ir atkeliavome ten,kur ir esame.O su depresijos yra įdomus dalykas,bent aš taip manau. Kiek skaičiau,pati mama turėtų kreiptis,jei jaučia,kad jai yra blogai.Bet iš kitos pusės,kaip jai kreiptis,jeigu jai blogai ir ji tiesiog neturi jėgų, ir nesusigaudo kur problema. Ne visi namiškiai būna,gali būti šalia,o ir ne visi išmano. O dar klausimas,ar sutiktų ta mama eiti pas daktarą. Prievarta nenutempsi.Gerai, jei yra aplinkoj žmonių,kurie gali padėti tokion situacijon papuolus.

Ale ir skystimai o ne mamos depresija nerimas . Darbais užsiimkit ir nebus tu depresiju nes tos mamos kurios augina po 5 ar daugiau vaiku jokia depresija neserga nes nuo ryto iki vakaro darbuose o ne telefone sėdi.

Dar nėra ir, matomai, nebus tokių, kurie pasakys kas tai yra - pogimdyvinė depresija!!! Draugų pusseserė nusižudė, kai jos dukrytei tebuvo 4 mėn. Aprengė vaiką, sutvarkė kambarius ir ant vonios kambario rankenos... Atėjęs vyras (labai geras) ją rado. Verkė, verkė ir verkė nors guldė net į ligoninę, kalbėjo, sakė, prašė.. Nieks neapsaugojo. Sunku suprast kas to žmogaus viduje darosi!

Kazkada kai gimdovo vaikai ir būdavo gausios šeimos,tada nebūdavo kada depresuot.Nes reikėjo vaikus augint,o ne apie dresija galvot.Dabar laikai kiti ir samprata kitokia.