„Apskritai, nors Prancūzijos užsienio politika turbūt reikšmingiau nesikeis, bet pati šalis, jos įtaka susilpnės ir kadangi pastaruoju metu, bent jau saugumo, gynybos klausimais, Lietuvos ir Prancūzijos požiūriai dažnai sutapdavo, tai turbūt nėra gera žinia Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos šalims“, – BNS pirmadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
Anot jo, po rinkimų susilpnėjęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, vyraujantis neapibrėžtumas vidaus politikoje, gali tapti tikdžiu šaliai toliau remti Ukrainą ir būti aktyvia NATO nare.
Prancūzijos kairiųjų koalicija sekmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose laimėjo daugiausiai vietų, atremdama kraštutinių dešiniųjų pakilimą, tačiau nesurinko daugumos.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus, nors po rinkimų Prancūzija susilpnės, radikalių pokyčių tikėtis neverta.
„Prancūzija, kaip bebūtų, yra prezidentinė respublika. Aišku, prezidentui svarbu, su kokia vyriausybe dirbti, ir faktas, kad nežinomybė, neužtikrintumas, galimai nestabili ir nelabai efektyvi vyriausybė, nėra gera naujiena, bet nemanau, kad tai iš esmės keis Prancūzijos politinę kryptį“, – BNS pirmadienį kalbėjo jis.
Rinkimai atspindi Prancūzijos susiskaldymą
Šiuolaikinei Prancūzijai parlamentas be daugumos yra nežinoma teritorija, svarstoma, kad dėl to šalį gali ištikti politinis paralyžius.
Nei vienai partijai nesurinkus 289 vietų, kad galėtų kontroliuoti Nacionalinę Asamblėją, ekspertai abejoja, ar Prancūzijoje įmanoma suformuoti stabilią vyriausybę.
„Šie rinkimų rezultatai veda į politinę aklavietę, nes nei viena iš politinių jėgų nėra arti daugumos. Tikrai labai sunku įsivaizduoti, kaip galėtų būti sulipdyta efektyvi ir gerai veikianti koalicija“, – sakė M. Baltrukevičius.
Vykusiuose rinkimuose kairysis Naujojo liaudies fronto aljansas, užėmęs pirmąją vietą, gavo šiek tiek daugiau nei 180 vietų parlamente ir aplenkė E. Macrono centristų aljansą, turintį daugiau nei 160 vietų.
Tuo metu Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinis sambūris“ (RN) ir jo sąjungininkai liko tik trečioje vietoje, nors jie su daugiau kaip 140 mandatų vis tiek pagerino ankstesnį geriausią partijos rezultatą 2022-aisiais.
Pasak R. Vilpišausko, rinkimų rezultatai atspindi didelį politinį Prancūzijos susiskaldymą.
„Turbūt, kokia vyriausybė bebūtų suformuota, ji veikiau atliks tokio pereinamojo laikotarpio vyriausybės vaidmenį, kada reaguojama į tai, kas vyksta, daugiausiai į įvykius, priimami sprendimai, kurie būtinai turi būti priimti, bet apie kažkokias tolesnes reformas, kurios suteiktų postūmį šalies ekonomikos augimui, leistų sutvarkyti viešuosius finansus, jau nebebus galvojama, nes tiesiog tam nebus palaikymo parlamente“, – sakė profesorius.
Nors „Nacionalinis sambūris“ gavo daugiau vietų parlamente nei bet kada anksčiau, prieš imigraciją nusistačiusi partija, istoriškai siejama su antisemitizmu ir rasizmu, nepateisino savo vilčių užsitikrinti absoliučią daugumą. Politologai tai sieja su koordinuotu E. Macrono ir kairiojo sparno koalicijos veikimu antrajame rinkimų ture.
Mato du galimus vyriausybės scenarijus
Skirtingai nei kitose Europos šalyse, kuriose koalicinės vyriausybės yra labiau įprastos, Prancūzijoje nėra tradicijos įstatymų leidėjams iš konkuruojančių politinių stovyklų jungtis į daugumą.
Anot politologų, vienas iš galimų scenarijų po rinkimų yra technokratinės vyriausybės sudarymas.
„Bet jos mandatas būtų tiesiog dirbti metus, kol, remiantis Konstitucija, būtų galima organizuoti kitus parlamento rinkimus“, – teigė R. Vilpišauskas.
Kaip kalbėjo M. Baltrukevičius, siekiant sudaryti tokią vyriausybę tarp politinių jėgų reikėtų ieškoti plataus sutarimo, apsibrėžti tikslus.
Antras galimas scenarijus, anot R. Vilpišausko, būtų centro kairės koalicija, į kurią nepatektų nei kraštutiniai kairieji, nei kraštutiniai dešinieji.
„Galbūt, jeigu užteks balsų, dar nesu tikras, ar tai įmanoma, pavyktų susitarti E. Macrono partijai su socialistais, nes tas Naujasis liaudies frontas, ta partijų koalicija, labai nevienalytė, tai į tokią koaliciją įeitų galbūt žalieji dar, jeigu užtektų sudaryti daugumai“, – sakė VU TSPMI profesorius.
Jis pridūrė manantis, kad įvykus bet kuriam iš šių galimų scenarijų, reformų tikimybė Prancūzijoje smarkiai sumažėtų.
„Apskritai, sakyčiau, Prancūzijos, kaip Europos Sąjungos narės, NATO narės įtaka taip pat veikiausiai bus susilpnėjusi“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
Galimybę parlamente suformuoti koaliciją kairiesiems ir E. Macrono centristų aljansui mato ir M. Baltrukevičius. Jo manymu, Prancūzijos prezidentui būtų lengviau susitarti su socialistais, kurie yra nuosaikesni.
„Neaišku, ar kairiųjų blokas po rinkimų sugebės veikti kaip vieningas darinys, nes tai vis tiek yra skirtingos politinės jėgos“, – svarstė jis.
„Iš kitos pusės, net jeigu pavyktų dėl koalicijos susitarti kairiesiems ir E. Macronui, ką tokia vyriausybė galėtų nuveikti? Ar tai nebūtų meškos paslauga, ar neturėtume mes neefektyvios vyriausybės, kuri sustiprintų Marine Le Pen partijos kandidato pozicijos prezidento rinkimuose?“ – kalbėjo VPAI analitikas.
Kraštutinės dešinės iškilimą Lietuvoje vertina ribotai
Paklaustas, ar „Nacionalinio sambūrio“ rezultatas rinkimuose rodo, jog ir Lietuvos ateityje laukia kraštutinės dešinės banga, M. Baltrukevičius kalbėjo manantis, kad į Seimą nacionalistinė partija „anksčiau ar vėliau ateis“.
„Labai sunku čia dešimtmečiais į priekį kalbėti, kas galėtų galiausiai atsitikti, tai nesinorėtų taip projektuoti, kai mes dar net neturime nei vienos nacionalistinės pakraipos partijos Seime, kad čia kažkada jie konkuruos dėl pergalės“, – sakė VPAI analitikas.
Pasak R. Vilpišausko, Jungtinės Karalystės (JK) parlamento rinkimai rodo, jog Lietuvoje nebūtinai rasis kraštutinės dešinės banga.
„Matome, kad Jungtinėje Karalystėje, nepaisant Nigelo Farage'o išrinkimo į parlamentą, vis dėlto rinkimų rezultatas visai kitoks, tad manau, kad daugiausia priklauso nuo to, kaip tie centristiniai, pagrindiniai politiniai veikėjai, tradicinės politinės partijos sugeba tvarkytis bendrauti su rinkėjais ir įgyvendinti pažadus“, – kalbėjo VU TSPMI profesorius.
Vienas pagrindinių „Brexito“ vėliavnešių Nigelas Farage'as liepą per rinkimus aštuntuoju bandymu pateko į JK parlamentą, bet jo politinė jėga liko tik ketvirtoje vietoje, rinkimus laimėjus Leiboristų partijai.
M. Baltrukevičius sakė nematantis poreikio Lietuvos politikams megzti dialogą su Prancūzijos kraštutiniais dešiniaisiais.
R. Vilpišausko manymu, reikia būti pasiruošus bendradarbiauti su visais.
„Matome, kad yra bendradarbiavimo pavyzdžių ir šiaurės šalyse, ir Olandijos naujai, nesenai suformuota vyriausybė yra toks pavyzdys, bet čia sudėtingas klausimas“, – sakė politologas.
„Man atrodo, dabar pagrindinis iššūkis bus palaikyti gerus santykius ir su tomis partijomis, kurios suformuos Prancūzijos naująją vyriausybę, nes kol kas net neaišku, kas tai bus ir koks bus tos vyriausybės santykis su prezidentu E. Macronu“, – kalbėjo jis.
Politologai: premjeru galėtų tapti nuosaikesnis kairiųjų kandidatas
Dabartiniam Prancūzijos ministrui pirmininkui Gabrieliui Attaliui po rinkimų pirmadienį ketinant atsistatydinti iš einamų pareigų, kol kas nėra aišku, kas galėtų užimti jo vietą.
G. Attalis teigė esantis pasirengęs likti premjeru „tiek, kiek reikalaus pareigos“.
Politologai abejojo, kad ministro pirmininko postą galėtų užimti kraštutinės kairės kandidatas.
„Aš labai abejoju, kad kažkas iš kraštutinės kairės galėtų tikėtis šios pozicijos, bent jau, manau, tam prezidentas E. Macronas nepritars. Tuo labiau, kad kraštutinė kairė siūlo jau pradėtas jo reformas stabdyti ir apgręžti, tad čia yra ir rimtų programinių nesutarimų“, – sakė R. Vilpišauskas.
M. Baltrukevičiaus teigimu, kraštutinių kairiųjų lyderis Jeanas-Lucas Melenchonas galbūt ir norėtų tapti premjeru, tačiau jis yra vertinamas nevienareikšmiškai, todėl reikalingas lankstesnis žmogus.
„Jeigu kalbame apie kairiųjų bloką, tai turbūt socialistų yra geros galimybės, nes jie yra nuosaikesni“, – kalbėjo jis.
R. Vilpišausko nuomone, kandidatais į Prancūzijos premjero postą galėtų tapti nuosaikesnių kairiųjų, žaliųjų partijų atstovai.
„Arba apskritai kažkas, kas nesusijęs nei su viena politine jėga – technokratinės vyriausybės atveju tai galėtų būti tikėtina“, – kalbėjo VU TSPMI profesorius.
