Nors šį sezoną fiksuoti tik pavieniai tymų atvejai, epidemiologai perspėja, kad ramiems likti nederėtų. Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, kuri buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų.
Dažniausiai kalbant apie tymus ir skiepus nuo jų minimas vaikiškas amžius, didžiausias sergamumas šia liga fiksuojamas kitose amžiaus grupėse.
Analizuojant vienuolikos metų (2008–2018) laikotarpio sergamumo tymais pasiskirstymą pagal amžių, nustatyta, kad daugiau nei penktadalis tymų atvejų registruota vyresnių nei 35–39 m. amžiaus grupėje (21,6 proc.).
Mažiausias sergamumas gi stebimas keliose amžiaus grupėse: 5–9 m. amžiaus (1,2 proc.), 10–14 m. amžiaus (3,1 proc.), 15–19 m. amžiaus (1,2 proc.), 55–59 m. amžiaus (1,9 proc.) ir vyresnių nei 60 m. amžiaus asmenų grupėse (1,2 proc.).
Tokie duomenys pateikiami Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro 2018 metų užkrečiamųjų ligų ataskaitoje.
2018 m. tymai diagnozuoti keturiems vaikams (iki 17 metų; 13,3 proc.) ir 26 suaugusiems asmenims (86,7 proc.).
Pagal skiepijimo būklę, didžiosios dalies sergančių asmenų skiepijimo būklė buvo nežinoma. Mažiausią dalį sudarė neskiepyti ir asmenys, skiepyti 2 vakcinos dozėmis. Trys susirgę asmenys buvo skiepyti viena vakcinos doze.
2019 m. Lietuvoje užregistruotas didžiausias tymų protrūkis per pastarąjį dešimtmetį – 834 atvejai. Analizuojant 2019 m. sergamumo tymais duomenimis pagal skiepijimo būklę taip pat matyti, kad dažniausiai tymais susirgusių skiepijimo būklė buvo nežinoma (53,8 proc.). Mažiau nei ketvirtadalį (23,3 proc.) sudarė neskiepyti asmenys.
Vakcinos – ne švęstas vanduo
Komentuodamas tokią situaciją gydytojas infektologas prof. habil. dr. Vytautas Usonis skuba pabrėžti, kad šiuo atveju gali formuotis klaidingas įsitikinimas, neva kam skiepytis, jei vakcina vis tiek neveikia ir žmonės suserga.
„Neatsitiktinai sakoma, kad skiepai tapo savo sėkmės įkaitu. Vakcinuojant pasiekiamas geras rezultatas, sergamumas sumažėja ir žmonės nebemato grėsmės. Atrodo, ligos nėra, tad kam tada skiepytis?
Čia dar daugiau alyvos į ugnį įpila tai, kad vakcinos yra biologiniai preparatai, tai nėra švęstas vanduo. Žmogaus organizmas turi reaguoti į skiepijimą. Su tuo susiję ir nepageidaujami reiškiniai, bet jų būna nedaug, jie žymiai lengvesni už pačią ligą. Visgi jei nėra ligos atvejų, visuomenę labai ima jaudinti būtent tie nepageidaujami reiškiniai, kyla daugiau abejonių dėl skiepijimosi, psichologams tokia žmonių elgsena yra žinomi", – atkreipė dėmesį gydytojas.
Anot jo, neatsitiktinai ir pas mus aktyvūs įvairūs judėjimai nulėmė diskusijas, kad gal tų vakcinų nereikia. Tačiau to pasekmė – mažėjantis visuomenės imunitetas. Kaip atsakas į tai yra ligos protrūkis.
„Dar 2017 metais buvome pripažinti kaip šalis, kuri išnaikino vietinius tymus. Gal būdavo kokie 2–3 įvežtiniai atvejai, bet dėl to didesni protrūkiai gali nutikti tik tada, kai bendras visuomenės imunitetas yra mažesnis nei 95 proc. Jei skiepijimo apimtys krito, imunitetas mažėjo. Esant tokiai situacijai lyg kaip sausame miške gaisrui įžiebti pakanka mažos kibirkšties“, – priminė profesorius.
Jis priminė, kad dėl to „atgimsta“, atrodytų, jau seniai pamirštos ligos: 1994–95 m. – difterija, 2019 – tymai.
„Tada atrodo logiška kaltinti, kad vakcinos neefektyvios. O situacija yra suvaldoma tik atsistačius skiepijimo apimtims. Gaila, kad iš to pernai kai kurie sugebėjo ir „pasipinigauti“ trūkstant vakcinų kai kurie žmonės už jas mokėjo ir daugiau nei 100 eurų, kad tik gautų. Nors šiaip jų kaina siekia 20 eurų", – sakė pašnekovas.
Kaip įgyjamas imunitetas
Kalbėdamas apie vakcinas nuo tymų infektologas visų pabrėžė, kad vienas pirmų dalykų, ką reiktų įsidėmėti, kad tai yra gyva vakcina.
„Žmogaus imuninei sistemai su tymų virusu reikia susidurti mažiausiai du kartus: pirmą kartą susitikus bus liga, susidarys imunitetas, kurio trukmė iki 10 metų, o antrą kartą susidūrus su virusu imuninė sistema jį prisimins jau ilgam“, – sakė V. Usonis.
Jis priminė, kad iki pradedant skiepijimus, tymai buvo laikomi „privaloma“ vaikiška liga. Pirmą kartą užsikrėtę vaikai susirgdavo. Kadangi susirgimų būdavo daug, tymų virusas cirkuliavo visuomenėje, pasveikę vėl susidurdavo su sergančiais ir taip buvo pasiekiama ilgalaikė apsauga, nors po šio pakartotinio užsikrėtimo jokių ligos požymių nebūdavo.
„Šis dviejų signalų svarbos imuninei apsaugai mechanizmas apie buvo atrastas 1970 metus ir pasiūlytas paprastas sprendimas, kad ilgalaikei apsaugai reikalinga antra skiepų dozė.
Kolegoms siūlau pagalvoti, kas atsitinka, kai ateinama į palatą, kurioje yra tymais sergantis vaikas. Nieko nejausdami prisiuostome to viruso, bet mūsų imuninė sistema gauna tą atsinaujinimo signalą“, – aiškino profesorius.
Visose industrinėse valstybėse viena dozė yra įskiepijama antrais gyvenimo metais, kita dozė – dažniausiai prieš mokyklą ir viskas tada būna tvarkoje.
„Kalbant apie praėjusių metų ligos protrūkį, iš sirgusiųjų buvo ir vienas kitas skiepytas, bet išimtinai viena doze, taigi, kitaip sakant, negavę to antro signalo. Kadangi sergamumas visuomenėje tymais buvo labai sumažėjęs, galimybės gauti tą antrą signalą visuomenei nebuvo. Tad tai paaiškina, kodėl tiek daug sirgusiųjų buvo suaugusiame amžiuje.
Taigi dabartiniai trisdešimtmečiai arba visai negavo tos vakcinos, arba tik vieną dozę prieš daugiau nei dešimtmetį. Tai galėtų paaiškinti didesnį sergamumą šioje grupėje nei tarp vaikų“, – sakė V. Usonis.
