Apie gelbėtojų darbą, bei iššūkius „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja Palangos gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas.
Kokiomis nuotaikomis jūs pradedate šį sezoną?
J. Pirožnikas: Šį sezoną pradedame, turime šiek tiek bėdų dėl to, kad mūsų dronas negalės skraidyti su gelbėjimo ratu, tai esame šiek tiek nusivylę, kad blokuojama GPS sistema.
Ar tai kol kas pirmieji tokie nusivylimai, ar yra dar kažkas daugiau, kas galbūt neatitiko lūkesčių?
J. Pirožnikas: Viskas yra gerai, esame pasiruošę darbui, dirbame. Bet mums tai būtų buvęs didelis palengvinimas, jeigu vyktų skendimas arba reikėtų apžvalgos. Mūsų dronas, kuris neša gelbėjimo ratą, nuskraidindavo iki nukentėjusiojo per keletą minučių.
Koks yra gelbėtojų pajėgumas – ar jų pakanka, ar vis dar reikia ieškoti papildomų žmonių? Turiu omenyje, ar atsiranda savanoriškai norinčių dirbti gelbėtojais – galbūt yra tokių, kurie, kaip ir ankstesniais metais, patys kreipiasi?
J. Pirožnikas: Mes turime jau daug metų senbuvių, kurie dirba pas mus jau ir ketverius, ir penkerius, ir šešerius metus. Tai yra tie žmonės, kurie yra pasiruošę, kurie yra praėję visus kursus, baigę pirmosios pagalbos mokymus ir dirba pas mus.
Priimdami naujus darbuotojus vykdome atranką. Ateina nauji gelbėtojai, kuriems pradžioje, žinoma, būna labai sunku. Pasitaiko, kad žmogus atvyksta, pamato, koks tai darbas, ir supranta, jog reikia mokėti plaukti, bėgti, gaivinti. Tada sako: „Ne, aš galvojau, kad viskas bus kaip per televizorių – sėdėsi, žiūrėsi, kalbėsi“, tačiau nėra taip.
Darbas yra tikrai sunkus, atsakingas, ir mes į tai atsižvelgiame, bendraujame, duodame užpildyti anketą ir daug užduodame klausimų, kad žmogus turėtų loginį mąstymą.
Matote norinčių tapti gelbėtojais skaičiaus didėjimo tendencijas – ar tas skaičius yra pakankamai stabilus ir nusistovėjęs?
J. Pirožnikas: Nusistovėjęs. Atsiranda vienas kitas norintysis, bet jeigu užpernai į vieną vietą pretendavo keturi žmonės, tai šiemet jau turėjome tris norinčiuosius į vieną vietą, bet mes atlikome atranką, suformavome ir rezervą.
Tiems žmonėms pasakėme palaukti, kada prasidės liepa, rugpjūtis. Tada, kai poilsiautojų srautai padidės, mes priimsime darbuotojų papildomai. Žiūrime, kur žmonių srautas yra didesnis, ten ir siunčiame gelbėtojus.
Jeigu neįmanoma dirbti sausumos transportu, būna, kad paplūdimys taip pilnas žmonių, kad keturratis ar džipas negali pravažiuoti. Tai mes viską atliekame vandens transportu. Transportuojame nukentėjusiuosius ir dėl saulės smūgio, ir dėl įvairių lūžių, pirštų traumų. Su medikais kontaktuojame, kur yra privažiavimas, kad būtų galima kuo greičiau transportuoti poilsiautoją.
Gelbėtojų darbas itin daug priklauso ir nuo pačių žmonių, poilsiautojų, kaip jie vertina savo laisvalaikį pajūryje. Kokias pastebite tendencijas pastaraisiais metais? Ar žmonės tapo bent kažkiek saugesni?
J. Pirožnikas: Taip, tapo saugesni. Net patys poilsiautojai perspėja kitus, jeigu kur nėra gelbėtojų, jie pasako, paskambina. Jeigu pamato, kad paplūdimyje vartojamas alkoholis arba atsivedamas gyvūnas ne į tą paplūdimį, kuris tam skirtas, jie praneša gelbėtojams.
Mes perspėjame – jeigu mums nepavyksta susitarti su poilsiautoju, mes kviečiame policijos pareigūnus, be reikalo jų nekviečiame. Matome, jeigu pavyksta išspręsti problemą be pareigūnų, tai mes ją išsprendžiame.
Paprašome, kad poilsiautojas, jeigu vartoja alkoholį, paliktų paplūdimį, todėl, kad paplūdimys yra vieša vieta, o vartoti ir reklamuoti alkoholį yra griežtai draudžiama.
Anksčiau būdavo nusiskundimų, kad vėliava netinkamos spalvos, bet žmonės vis tiek eina maudytis, neklauso gelbėtojų. Kaip situacija šiuo klausimu keičiasi?
J. Pirožnikas: Mes taip pat esame supratingi, turime loginį mąstymą. Daug pažįstamų, daug žmonių prieina prie manęs ir sako: „Jonai, atvažiavau į Palangą, turiu tris dienas atostogų, ir dabar pataikiau, kai yra toks oras ir iškelta raudona vėliava“, mes darome išimtį.
Aš visą laiką sakiau, kad žmogus, kuris dėvės gelbėjimo liemenę, niekada nenuskęs, gaus kelis gurkšnius vandens tik – mes nuolat darome tokius eksperimentus. Būna, kad žmonės pasiprašo: „Ar galime mes prie kranto, čia, metras, du metrai nuo kranto, gulėti seklumoje, kad taškytų bangos?
Viskas gerai, mes tai suprantame, bet jeigu pamatome, kad žmogus brenda toli į jūrą, mes bandome jį sugrąžinti atgal, paaiškiname, kad jis gali ir pats nuskęsti, yra iškelta raudona vėliava, kad maudytis griežtai draudžiama, ir kad jis rodo blogą pavyzdį kitiems poilsiautojams.
Todėl, kad poilsiautojas žiūri – jeigu vienas nuėjo, eina ir kiti iš paskos. Tai mes stengiamės tam užkirsti kelią, kad to nebebūtų. Ir ypač pagrindinė problema šiais metais, ir jau praeitais metais, buvo įvesta nulinė tolerancija alkoholiui, kad paplūdimyje nebūtų išgeriančiųjų, kurie vartoja alkoholį.
Kaip keičiasi pačių poilsiautojų santykis su gelbėtojais? Ar linkę paklusti gelbėtojų perspėjimams, ar dažniau bandoma konfliktuoti, bandoma aiškinti savo tiesas? Kaip keičiasi viskas?
J. Pirožnikas: Yra gera tendencija, einame į priekį, viskas gerai, bet negaliu pasakyti, kad viskas idealu. Atsiranda visokių žmonių, bet jeigu sakyti procentaliai, tai sakyčiau, 85 proc. atvejų viskas yra gerai, bet dar lieka apie 15 proc.
Jeigu paplūdimyje būna pusė milijono, supraskite teisingai, atsiranda visokių žmonių, visokių nuomonių. Ir tokių, kurie klausia: „Kodėl aš negaliu? Aš einu maudytis, jeigu aš nuskęsiu, tau nieko nebus“.
Net susiduriame su tuo, kad, nors jau seniai įstojome į Europos Sąjungą, iki šiol žmonės ieško juodos vėliavos. Mes aiškiname, kad mes neturime juodos vėliavos. Mūsų direktyva yra pagal Europos Sąjungą: yra raudona ir geltona vėliava. Raudona vėliava – maudytis griežtai draudžiama, o geltona vėliava – maudytis pavojinga.
Pilnos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
