@.Bronius. Ta "skylutė" širdyje (tiksliau- širdies pertvaroje) šiais laikais "užlopoma" be didelės operacijos, paprasčiausiai per įvedamą zondą, net ir visai mažiems vaikams. Akivaizdu, kad vaikui buvo daug rimtesnės širdies problemos ir atlikta sudėtinga operacija.

@.Bronius. Stiprus tik tas žmogus, kuris sugeba nešti ne tik savo kryžių, bet ir kito kryžių, kai yra tam būtinybė. Ir nekoneveikia už tai kitų žmonių ar taip vadinamo "likimo".

@.Bronius. Rašydamas "pasisekė" turėjau omenyje, kad ji gyvendama tokiame košmare, kuomet ką tik gimusio vaiko gyvenimas sudaužytas į šipulius, ji turi pinigų. Ir vis dar gali kovoti.

@M Tu net nežinai, kas jo lauktu jei jis gimtu sveikas ir be bėdu. Ir visu liaupsinimas ir giriamas, koks jis puikus vaikas, geras, gražus, visas princas. Kas iš tokio vaiko užaugtu, jei jis girdėtu liaupses ir pagyrimus? Taptu išdidžiu žmogumi, žiūrinčiu į kitus iš viršaus ar iš apačios, kaip tai daro didžioji dauguma Lietuvoje. O ar tam mažam vaikui reikia? O dabar jis turės tai, ką ji galėtu padaryti atjautesniu kitu skausmui ir netapti tuo kuom yra didžioji dauguma Lietuvos žmonių. Turėjau omenyje, tai, kad tik tas kas neša savo kryžių teisingai, tampa tikru žmogumi. O ne tuo, kaip didžioji dauguma vaidina žmonėmis, o panešti vargo nenori, nes nesugeba, nes jie per silpni jau tam, nes išmokinti puikuotyis geru ir be vargo gyvenimu. Ir aš čia tik apie eilinius, o ne apie ponus. Kovoja tik tie, kas teisingai (nuolankiai ir paprastai) nešioja kryžių, be pykčio ir keiksmu, bei kaltu ieškojimo. Juk kad iš rūdos išgauti gryną geležį. Rūda yra veikiama ugnies (kas išvertus į žmogaus kalbą yra skausmas, vargas, nelaime, kančia), kol iš rūdos pradės išsiskirti gryna geležis, o vėliau kad skystai geležiai priduoti forma ji liejama į tam tikras formas, kad įgautu forma kuri tiktu apdirbimui jau kitose meto apdirbimo srityse. Kuriose taip pat naudojant jėgą ir temperatūra iš geležies lydinio, jau gaunamas tikras meno gaminys. Tas pats ir su žmogumi. Žmogumi ne gimstama po gimdimo, bet tampama po gimimo ir tas procesas trunka iki pat mirties. O mes būdami silpni ir išdidus, ieškome kaltės (kaltu), kituose.

@.Bronius. Durnius, eik galvą gydyti

@M O jūs galvojate, kad žmogui turi sektis tik tada, kai jis gauna laime ir sėkmę? Kas kenčia ir ir turi negalia, tai ženklas, kad į tą žmogų, žiūri bei šalia jo randasi Dievas. Nes JIS taip pat kentėjo ant kryžiaus už mus. Tad ir mes turime pakentėti vardan JO. O mes to šalinamęs keiksnodami ir ieškodami kaltų. Manydami, kad laimė ir sėkmė tai, kai mes sveiki be ligų. Tad šiuo atveju jam pasisekė.

@.Bronius. o butumet labai laimingas turedamas neigalu vaika? ir kentedamas tipo kazkieno nuodemes???

@as Taip bučiau laimingas, nors ir būtu sunkų, nes žinočiau, kad esu žmogus tam kuriam esu reikalingas ir galiu padėti. Juk jei kas rūppinasi neįgaliuoju, tas tas parodo jam meilę ir atjauta, rūpestingumą, pagalba. Mes kenčiame ne kažkieno nuodėmes, o kenčiame pačių savo, nes mes juk meluojame, apgaudinėjame, paleistuvaujame, vartojame necenzūrinius žodžius, randames išdidume, saviemilėje, egoizme, apsirijime, apsigerime, pyktyje, paniekoje, pinigu mylėjime ir t.t. O nuodėmes kenčia, tas kuris randasi negalioje ir silpnume. O tai kaip tik ir yra tas žmogus kuris yra stipresnis už mus ir jis paneša ne tik savo pačio nuodėmes, bet ir dar tėvų. Tad tik reikia džiaugtis ir būti dėkingiems, kad GYVENIMAS nuo mūsų dar nenusisuko.

@M Kam ta kova? Ir prieš ką? Ką būtų darę, jei būtų žinojusi prieš gimdymą? Pasisamdę advokatą pabudėt gimdykloje?