Apie dingusių žmonių paieškas, baimę ir neraminančią šių dienų tendenciją – naujienų portalo tv3.lt interviu su profesionaliu naru R. Tekučiu.
Padeda ugniagesiams
Į R. Tekučio narų komandą žmonės dažniausiai kreipiasi dėl povandeninių techninių darbų, bet kelis kartus per metus prašo padėti surasti nuskendusius arba dingusius be žinios asmenis. Šiais darbais R. Tekutis užsiima beveik 20 metų.
Dėl dingusių žmonių dažniausiai į narus kreipiasi patys gyventojai. Mat, kitaip nei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) ugniagesiai gelbėtojai, privačiai dirbantys narai gali skirti daugiau laiko žmonių paieškai.
„Yra tam tikri terminai. Jie ieško savaitę, dvi – viskas. Jeigu neranda, tai nėra prasmės, nes, kaip bebūtų, visi lavonai iškyla. Retas atvejis, kada kūnas neiškyla. Tokių atvejų vienetai, kada būna dideli gyliai, labai šalta ir daug visokių reikalų. <...> Vadovaudamiesi tuo, (ugniagesiai gelbėtojai – red. past.) negali skirti laiko ir važiuoti ieškoti 2–3 metams“, – sako R. Tekutis.
„Gaisrininkai tikrai sąžiningai atlieka savo darbą ir aš iš savo pusės galėčiau pasakyti, kad žmonės labai dažnai nevertina to, ką jie daro. Iš tikrųjų jie sąžiningai važiuoja, ieško. <...> Turi ir sonarus, turi valtis, tik kartais žmonės nusivilia, bet jie negali ieškoti visą gyvenimą“, – paaiškina pašnekovas.
Netikėčiausi paieškų scenarijai
Būna atvejų, kai narai pratęsia ugniagesių gelbėtojų pradėtus darbus ir toliau ieško dingusio žmogaus nuo tos vietos, kur paiešką baigė PAGD.
„Buvome Kauno mariose. Ten du vaikinukai paskendo. Gaisrininkai sako, mes čia pabaigėm. Jie ieškojo gal dvi savaites, po to užėjo ledo lytys, jie negalėjo nieko dirbti. Mes panėrėm ir panėrę radom už 15 metrų nuo tos vietos, kur jie pabaigė. Jeigu jie toliau tęstų paiešką, aš manau, ir jie surastų“, – teigia R. Tekutis.
Kita vertus, bet koks pūvantis kūnas vandenyje iškyla. Kitas klausimas, po kiek laiko tai nutiks, mat būna atvejų, kai kūnas iškyla po mėnesio, trijų mėnesių ar dar vėliau. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių, bet labiausiai – terpės, kurioje kūnas atsidūrė. Pavyzdžiui, jeigu vandens telkinys labai gilus, šaltas vanduo, kūnas gali išbūti labai ilgai.
„Tauragnai, 32 metrai gylio. Naras aptiko kaukolę. Ištraukė, pasirodo, prieš 20 metų kunigas ėjo maudytis“, – pasakoja R. Tekutis.
Upėse kūnas gali neiškilti ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, jei jis plaukdamas aplei srovę užsikabino už šakos ar ledo lyties.
Tiesa, būna ir keistų situacijų. R. Tekutis prisimena, kad vieną kartą narai žmogaus nerado ne dėl gamtinių kliūčių, o dėl to, kad dingusysis buvo... gyvas.
„Yra tokių atvejų, kada buvo iškviesti gaisrininkai, visi ieško, panikoje – ką daryt? Ateina vadinamasis skenduolis, sako: ką jūs čia darot? Du kartus tokie variantai buvo“, – pasakoja pašnekovas.
Paieška upėje ir ežere skiriasi – ką daro narai?
Upėje ir vandens telkinyje skiriasi žmonių paieškos metodai. Vykdant paiešką upėje, narai pirmiausia turi atsižvelgti į upės tekėjimo kryptį, srovę ir kitus upei būdingus požymius.
„Nustatoma kryptis: tekėjimas eina iš taško A į tašką B, 3–4 kilometrai per valandą. Daugiau mažiau apskaičiuojama, kiek praėjo laiko nuo dingimo arba nuo galimo dingimo ir kiek kūnas galėjo būti nuneštas. Po to paprastai yra ieškoma pakrantėse, ten, kur srovės sulėtėja, kur galėjo išmesti, ieškoma, kas vyksta po šaknim, po akmenim, tarp akmenų, tarp šiukšlių, tarp metalų“, – sako R. Tekutis.
„Bet upės yra toks dalykas, kad ten kur yra akmenys ar dar kažkas, gali būti, kad išplaunamos duobės. Ten visada tekėjimo nebus, tai ten gali labai laisvai įplauti į kūną į duobę ir tol, kol jis nepradėjo irti, jis ten gulės. Gali būti ir kitas variantas, kad jis nusileidžia į tą duobę, smėlis jį palengva užneša ir jis neiškyla“, – paaiškina naras.
Vandens telkiniuose paieška įprastai vyksta šukuojant dugną. Jeigu yra žinoma vieta, kur kūnas galėjo būti, pasitelkdami radijo ryšį gilyn į vandenį leidžiasi narai.
Kai tamsu, dugne daug dumblo arba dėl kitokių priežasčių matomumas vandenyje blogas, paieška vykdoma ištempus lyną. Prie jo iš abiejų galų pririšami svoriai. Tuomet tą lynas ištempiamas, o naras laikydamasi už jo eina dugnu ir čiupinėja viską, ką randa. Nuėjęs į vieną pusę, lyną šiek tiek patraukia ir grįžta atgal.
„Bet reikia suprasti – naras gali paeiti pusę metro ir [skenduolio] tiesiog nepamatyti, nes ten nėra matomumo. Upėje matomumo taip pat nėra. Ten pagrindas yra tas, kad ieškoma pakrantėse, ten, kur srovės lėtėja“, – teigia R. Tekutis.
Pasak profesionalaus naro, paiešką gali apsunkinti ir oro sąlygos. Kai lyja lietus, vanduo plauna smėlį, plauna dirvožemį, todėl dingsta matomumas. Šviečiant saulei, vandenyje kur kas šviesiau, tad jei darbai vyksta po vandeniu, matomumas pagerėja.
Kartais kūnus randa ten, kur jau ieškojo
R. Tekutis pasakoja, kad jo praktikoje ilgiausias laikotarpis nuo žmogaus dingimo iki jo suradimo buvo daugiau nei pusė metų.
„Žvejys iškrito iš valties. Ieškojom rudenį, galbūt spalio mėnesį. Surado, man atrodo, gegužės mėnesį. Buvo išlaužtas irklas, tai jau matėsi, kad jis bandė užsiriogzti“, – prisimena naras.
Panašus įvykis nutiko ir Panevėžio rajone, kai nelegaliai žvejojusio vyro kūnas buvo aptiktas taip pat beveik po pusmečio.
„Ten buvo didžiulės pajėgos, bet visiškai neaišku kur [ieškoti]. Ten situacija buvo gana įdomi, nes žmogus brakonieriavo su tinklais, o kur jis tuos tinklus statė, niekas nežinojo“, – pasakoja R. Tekutis.
„Ten, kur ieškojom nėra. Didžiulis ežeras, keli kilometrai. Ieškojom, ieškojom – neradom, o visiškai niekur nėra. Po to link pavasario vanduo pašilo ledas nuėjo ir rado švendrėse su apatiniais drabužiais. Žmogus jau skendo, nusiiminėjo drabužius, bandė plaukti ir, matyt, sušalo“, – sako naras.
Būna ir tokių atvejų, kai net patiems narams nusvyra rankos. Vis dėlto vieną kartą sprendimas paskutinį kartą nusileisti į vandenį buvo lemtingas. Tą kartą nelaimė ištiko tris brolius prie vieno iš Kauno restoranų.
„Tada mes nežinojom, ką daryti. Rankos nusileido ir sakom, paskutinį kartą praeisim. Va, nusileidom ir tiesiai ant to skenduolio“, – sako R. Tekutis.
Naras: „Mes bijom daug daugiau negu kiti“
Nors gali atrodyti, kad narai – itin drąsūs žmonės, R. Tekutis šypteli, kad iš tiesų narai bijo galbūt netgi daugiau nei kiti, nes žino, kokie pavojai tyko vandenyje.
„Galiu iš patirties pasakyti – kai kurie sako, ai, čia smulkmena, bet iš tikrųjų viską sprendžia smulkmenos. Ne mokėjimas plaukti, ne dar kažkas, o smulkmenos. Buvo pas mane du nauji gimtadieniai ir aš tiesiog žinau, kad gali būti smulkmenos viena po kitos net ne dvi, o trys ar keturi ir viską lemia, kaip tu spėji išsisukti“, – sako R. Tekutis.
Pašnekovas pasidalijo, kad pirmą kartą akistata su mirtimi įvyko dėl nekompetentingų kolegų, kurie nežinojo, ką daryti, ir į smulkmenas numojo ranka, elgesio. Antrą kartą koją pakišto sveikata.
„Tiesiog buvo sąnario uždegimas ir einant į dugną inkaras užkabino virvę, apsirišo aplink koją ir įtraukė kartu su savimi mane. Viskas gerai: virvės guli šalia, niekas po kojomis nesipainioja, viskas gražu, bet viena smulkmena – aš nespėjau sulenkti kojos, nes ji man skaudėjo ir aš šiek tiek kreivas vaikščiojau. Netgi tokie dalykai turi įtakos. Jie sprendžia viską“, – prisimena R. Tekutis.
Profesionalus naras sako, kad vandens nebijo, bet supranta, kad tai mūsų gyvybei svetima aplinka. Dėl to, anot pašnekovo, narai privalo viską apgalvoti viską nuo iki ir ruoštis bet kokioms, net ir blogiausioms situacijoms.
„Aš žinau, kad vanduo gali bet kada su manimi susidoroti ir mano reikalas yra jį gerbti ir elgtis taip, kad visgi vanduo nėra ta aplinka, kuriai mes pritaikyti gyventi“, – pažymi R. Tekutis.
Įvardijo, kokią klaidą daro dingusiųjų artimieji
Pasak R. Tekučio, viena pagrindinių kalidų, kurias daro dingusiųjų artimieji, yra skubėjimas surasti kūną. Narams dažnai tenka nuraminti žmones paaiškinti, kad po kiek laiko kūnas iškils.
„Viskas suprantama – kada dingo žmogus, yra stresas, yra tikrai skaudu. Ypač jeigu dingsta vaikai. Bet yra tokia sąvoka kaip mąstymo susiaurėjimas, kada žmogus nusitaiko į vieną tašką ir tik apie tai galvoja. Jis nemato, kad sprendimai yra šiek tiek kitokie“, – akcentuoja naras.
Tačiau kad ir kiek vilties turėtų dingusiųjų artimieji, tą akimirką, kai narams tenka atiduoti skenduolio kūną, pasaulis byra į šipulius. Pasak R. Tekučio, šiam veiksmui sunku nusiteikti.
„2021-ieji metai, Kauno marios. Buvo išgėrę vaikinukai, jie nusprendė pastatyti tiltą. Apsivertė. Vandens temperatūra +2, ką tik ledas nuėjęs.
Vienas išplaukė, bet prarado sąmonę. Kitas laikėsi už valties. Viršuje buvęs vienas iš kavinės lankytojų pastebėjo, iškvietė ugniagesius, greitąją. Tą vaikiną išvežė į ligoninę, atgaivino. Viskas gerai – gyvas. Paskui jis išsigando, kad jam bus bėdų ir pabėgo iš ligoninės.
Tris dienas (kito vaikino – red. past.) motina vaikšto krantu, šaukia. Sako: tai gal jis nepaskendo, va, šitas išplaukė, tai gal ir maniškis taip pat, gal jiedu geria kur nors, išsigandę sėdi. Tai įsivaizduokit – motina sūnaus nepalaidojo. Ir tada jūs atiduodat kūną, – pasakoja R. Tekutis.
„Žmonės pražilsta labai greitai. Aš negalvojau, kad žmogus gali taip greitai pasenti akyse. Atrodo, lyg ir viskas aišku, bet jie praranda viltį. Matosi, kad pas juos viduje kažkas nutrūko“, – savo patirtimi dalijasi naras.
Pastebi šokiruojančią tendenciją
Kiekvieną mėnesį tarnybos gauna pranešimų apie nuo tiltų nukritusius žmones. Neretai tai būna jauni žmonės, kaip antai prieš porą savaičių Kaune žuvusi mergina ar vasarą Alytuje nuo tilto nukritusi 14-metė.
Išgelbėti šių žmonių gyvybių dažniausiai nepavyksta, tačiau gelbėtojai pastebi šiurpią tendenciją. Pasirodo, yra žmonių, kurie savižudybę inscenizuoja ir tuo dalijasi socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „TikTok“.
„Dabar tokia karta, kad visi sėdi internete ir visiems reikia rinkti patiktukus, dėmesį. Tada imasi visko, kas tikrai atkreips dėmesį. O kas populiariausia? Skenduolis“, – sako R. Tekutis.
„Aš pats mačiau „Facebooke“ ar „TikToke“: „Aš baigiu gyvenimą“ ir šoka. Bet kai kalbėjau su tais, kurie traukia kūnus, jie sako, čia jau trečias ar ketvirtas kartas. Viskas atidirbta iki tiek, kad „savižudis“ žino, kaip iššokti, kur iššokti, kad jis išplauktų. Tai dabar tokia kaip ir mada pasidarė, kad pritrauktų dėmesį į save“, – pasakoja profesionalus naras.
