Lietuva yra viena atviriausių pasaulio ekonomikų, tai reiškia, kad yra labiausiai priklausoma nuo importo ir eksporto. Tačiau stebint daugelį Lietuvos makroekonominių rodiklių būtų sunku įtarti, kad atskirose Lietuvos eksporto rinkose kaupiasi problemos. Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos apdirbamoji gamyba be naftos produktų buvo net 7,8 proc. didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Lietuviškos kilmės prekių (be naftos produktų) eksportas pirmaisiais šių metų mėnesiais augo beveik 13 proc. Nors prie to daug prisidėjo beveik dvigubai išaugęs javų eksportas, sparčiai didėjo daugelio pramonės šakų prekių eksportas.
Nesulėtėjo ir mažmeninės prekybos augimas, pirmąjį metų ketvirtį siekęs beveik 7 procentus. Po praėjusių rekordinių metų būsto rinkoje sandorių skaičius neatslūgo ir toliau muša naujus rekordus. Spartus mažmeninės prekybos augimas ir būsto rinkos aktyvumas nestebina, nes darbo vietų Lietuvoje netrūksta, priešingai – trūksta darbuotojų. Tuo tarpu atlyginimų po mokesčių augimas šiemet, panašu, viršija 10 procentų. Todėl Lietuvos gyventojų pasitikėjimas šalies ekonominėmis ir asmenėmis finansinėmis perspektyvomis yra aukščiausiame lygyje per pastarąjį dešimtmetį. Daugelio ekonomikos sektorių lūkesčiai dėl augimo perspektyvų taip pat išlieka arti istorinių aukštumų.
Tačiau tuo pat metu euro zonos pramonės pasitikėjimo rodiklis nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį penkmetį. Ar Lietuvos gyventojų ir įmonių ramybė ir teigiami lūkesčiai yra racionalūs? Taip, nes daugelis Lietuvos struktūrinių rodiklių jokio pagrindo nerimui nesuteikia. Net ir sparčiai augant atlyginimams ir stringant Vokietijos pramonei, daugeliui Lietuvos prekių bei paslaugų eksportuotojų pavyksta neprarasti rinkų. Užsienio prekybos perteklius, kai prekių ir paslaugų eksportas gerokai viršija importą, išlieka rekordiškai didelis.
Be to, valdžios sektoriaus biudžetas yra perteklinis – valstybės išlaidos finansuojamos ne iš skolintų lėšų, valstybės skola mažėja. Mažėjanti valstybės skolinimosi kaina kiekvienais metais biudžete „išlaisvina“ ne vieną dešimtį milijonų eurų, kuriais galima tenkinti svarbius visuomeninius poreikius. Gyventojų ir įmonių santaupos bei rezervai ir toliau auga sparčiau nei skolos, todėl jie išlieka vis atsparesni finansinių srautų susvyravimui.
Tiesa, Lietuvos atvirumas sukuria ne tik dideles galimybes, bet ir pažeidžiamumą, kurio, deja, valdyti negalime. Pagrindinės priežastys, turėjusios neigiamų pasekmių pasaulinei prekybai iki šiol, buvo ne ekonominės, o politinės. Ir, deja, jos kol kas niekur nedingo.
Lėtesnis tarptautinės prekybos augimas yra praėjusių metų protekcionistinės politikos pasekmė. JAV apmokestino pusę iš Kinijos importuojamų prekių, persiderėjo prekybos sutartis su Kanada ir Meksika, pritaikė naujas sankcijas Iranui ir sumažino jo galimybes eksportuoti naftą. Šiuo metu JAV svarsto padidinti mokesčius iš ES importuojamiems automobiliams ir daugeliui kitų prekių.
Panašu, kad derybos tarp JAV ir Kinijos nestringa, ir artimiausiu metu prekybos fronte galime pamatyti paliaubų ženklą − sutarties gaires. Tačiau susitarimą gali sutrukdyti arba vėliau jį sugriauti daugelis politinių nesutarimų, sunkiai suderinami interesai ir giluminė priešprieša tarp dviejų galingiausių pasaulio ekonomikų.
Tiesa, šių metų rudenį Kinijos komunistų partija minės savo 70-metį, o JAV jau prasideda pasiruošimas 2020 metų prezidento rinkimams. Todėl tikėtina, kad didesnių ekonominių konfliktų ir šokų artimiausiu metu bus bandoma išvengti, o JAV ir, ypač, Kinija toliau monetarinėmis ir fiskalinėmis priemonėmis skatins savo ekonomikas. Tačiau politinių klaidų ir nemalonių netikėtumų tikimybė išlieka padidėjusi. Vėjai išliks nepalankūs ir buriuoti teks sudėtingomis sąlygomis.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
