Ne visos ES valstybės išgyveno vienodą pandemijos bangą – kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Italija ar Ispanija ne tik patyrė daug žmogiškųjų praradimų, bet ir turėjo pasitelkti ilgą ir griežtą karantiną. Kitos, pavyzdžiui, Baltijos šalys išvengė nevaldomo viruso ir ligos proveržio.
Ne ką mažesni skirtumai išryškėja ir vertinant valstybių finansinius gebėjimus sušvelninti pandemijos pasekmes. Latvijos ir Lietuvos skolos ir BVP santykis siekia apie 40 proc. BVP, o Estijos – tik 20 proc. BVP. Šios valstybės turi daugiau galimybių skolintis už žemas palūkanas nesukurdamos problemų ateities kartoms.
Tačiau sudėtingesnėje situacijoje yra, pavyzdžiui, Graikija ar Italija, kurių skola siekia, atitinkamai, beveik 180 proc. ir 140 proc. BVP. Šios valstybės yra dar ir labiausiai priklausomos nuo turizmo, todėl patirs didesnį ekonomikos nuosmukį. Adekvatus jų ekonomikų skatinimas pareikalautų apie 10 proc. BVP išlaidų, tiek išaugtų ir jų skola. Deja, tai anksčiau ar vėliau sukeltų investuotojų abejonių – ir nebe pirmą kartą – dėl šių valstybių mokumo ir galimybių sugražinti skolas.
Kol kas šią problemą užglaistė Europos centrinis bankas, pažadėjęs dar 750 mlrd. eurų skirti euro zonos vyriausybių ir įmonių vertybinių popierių pirkimui. Tačiau tai yra laikina pagalba, todėl ir vėl pasigirdo raginimai išleisti bendras euro zonos obligacijas, už kurias garantuotų visos jos valstybės narės.
Pandemija yra aiškus pretekstas ir trumpalaikė priežastis sukurti bendras euro zonos obligacijas, todėl ir siūloma ja pavadinti koronos arba pandemijos obligacijomis. Bet giluminės jų poreikio priežastys buvo aiškios jau beveik prieš dešimtmetį, euro zonos skolų krizės įkarštyje. Euro zonos valstybės yra labai skirtingos ir neturi pakankamų bendrų instrumentų tarpusavio pagalbai suteikti ir tiems skirtumams mažinti.
Šiuo metu labiausiai bendrų euro zonos obligacijų išleidimui priešinasi Olandija ir Vokietija, tačiau tarp devynių valstybių, išsakiusių joms paramą, nėra ir Lietuvos. Viena iš pagrindinių, o gal vienintelė priežastis, kurią įvardino aukščiausias pareigas užimantys Lietuvos politikai – tokia parama labiau reikalinga Pietų Europos valstybėms, o ne Lietuvai.
O, kokia trumpa mūsų atmintis, kokia nelaki vaizduotė ir kokia silpna empatija! 2009-aisiais Lietuva vos sugebėjo pasiskolinti už beprotišką kainą ir po dešimtmečio klestėjimo sunkiai beįsivaizduoja panašias bėdas. Žinoma, Lietuva šią krizę pasitinka su viena mažiausių skolų euro zonoje bei su subalansuota neperkaitusia ekonomika, todėl šiuo metu mūsų šalis neturi problemų skolintis net ir už nulines palūkanas.
Vis tik net jei Lietuvai neprireiks skolintis palankesnėmis sąlygomis (nemažas „jei“), tokia maža ir atvira euro zonos periferijos valstybė kaip Lietuva turi ir daugiau priežasčių parodyti solidarumą, iš kurio šiandien gal jokios tiesioginės naudos ir neturės. Jei nebus rastas sprendimas, kaip išspręsti labiausiai pažeistų ir mažiausiai pasiruošusių euro zonos valstybių problemas, gali pradėti kartotis praėjusio dešimtmečio euro zonos skolų krizės scenarijus – viena ar kelios valstybės, nualintos ekonominių nuosmukių, nuspręs, kad narystė tokiame valstybių klube nebeturi prasmės.
Tiesa, negalima atmesti ir priešingo scenarijaus. Jei būtų nuspręsta išleisti bendras euro zonos obligacijas, kurių naudą pirmiausiai gaus Pietų Europos šalys, o dalį ar net visą kainą turės sumokėti turtingesnių ir taupesnių šalių mokesčių mokėtojai, būtent jie gali būti nepatenkinti ir nuspręsti nebenorintys būti tokio klubo nariais. Ir vienu, ir kitu atveju įgalinami skirtingo plauko populistai, galintys prisidėti prie euro zonos skilinėjimo.
Greta įvairiausių alternatyvų kaip, kiek ir kokias bendras obligacijas galėtų išleisti euro zonos valstybės yra dar viena, galimai pati tvariausia. Obligacijas galėtų išleisti Europos komisija, o euro zonos (arba net visos ES) valstybės įsipareigotų, pavyzdžiui, skirti vieną procentinį punktą surenkamo PVM šių obligacijų aptarnavimui – tai yra, bendriems Europos poreikiams. Šiandien tai sukurtų instrumentą gelbėti labiausiai nuo pandemijos nukentėjusias šalis, o ilguoju laikotarpiu tai būtų puikus instrumentas vieningos socialinės apsaugos tinklui kurti.
Tiesa, dabar visos valstybės labiausiai susirūpinę nacionalinėmis problemomis, jų sprendimų būdais ir finansavimu. Tačiau tai, kas šiandien atrodo svetima problema kitame Europos krašte, į kurį net negalime nuskristi ar nuvažiuoti, netrukus gali pavirsti didele visų europiečių netektimi.
Todėl verta prisiminti, ką beveik prieš pusę amžiaus sakė prancūzų ekonomistas bei vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų Žanas Monė: „Europa bus nukaldinta per krizes ir bus tų sprendimų suma, pritaikyta toms krizėms“. Ir iš tiesų praėjusį dešimtmetį, euro zonos skolų krizės metu, gimė naujos institucijos ir taisyklės, turėjusios padidinti jos atsparumą krizėms.
Tačiau, akivaizdu, kad jos nebuvo pakankamos. Šiuo metu Europa išgyvena didžiausią krizę pokario istorijoje. Jei jos metu priimti sprendimai bus kosmetiniai, o nacionaliniai interesai pamins bendrus europiečių interesus, tai gali būti paskutinioji vieningos Europos krizė, kuri padės pamatus jos fragmentacijai, izoliacijai ir dekadansui.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
