Lietuvos banko Priežiūros tarnyba šiemet įpareigojo mokėjimų bendrovę „Paysera“ nebeteikti paslaugų piratinį turinį platinančiai interneto svetainei filmai.in.
Neturėdami tarpininko, piratai patys pradėjo koordinuoti vartotojų mokėjimą. Kalbant paprasčiau, žmonės, norintys nelegaliai pažiūrėti filmą, lengva ranka piratams atiduodavo savo kreditinės kortelės duomenis.
Tai dar gegužę pastebėjo Intelektinės nuosavybės apsaugos centras ir jo vadovas Vytas Simanavičius.
„Ar jūs pateiktumėte man savo mokėjimo kortelės numerį, vardą ant kortelės, CVV kodą? Turbūt pasakytumėte, ar mus laikote kvailiais? Juk su šiais duomenimis galima apsipirkti bet kurioje elektroninėje parduotuvėje. Bet jūs patys visi atiduodate šiuos duomenis piratams. Pateikiate ant lėkštutės ir dar džiaugiatės, kad už tai gaunate iš kitur vogtus filmus. Nenustebkite, kad ir jus po to apvogs“, – pasakojo V. Simonavičius.
Verta pastebėti, kad šiuo metu filmai.in jau turi bendrovę, kuri tarpininkauja priimant vartotojų mokėjimus – amerikiečių finansinių paslaugų įmonė „Stripe“.
Tačiau, kaip pastebi V. Simonavičius, filmai.in bent keletą mėnesių gavo vartotojų kortelės duomenis, tad yra tikimybė, kad šie žmonės gali prarasti pinigus savo banko sąskaitoje.
Piratai gali pavogti jūsų pinigus
Kaip piratai išgaudavo žmonių kreditinių kortelių duomenis? Portale filmai.in filmų ištraukos pateikiamos filmsarena.com serveriuose ir transliuojamos vartotojams.
Norėdami pirkti taškus ir žiūrėti filmus, iš filmai.in vartotojai būdavo nukreipiami į filmsarena.com serverius ir tiems patiems filmai.in valdytojams pateikdavo savo kortelių duomenis – vardą. Pavardę, kortelės galiojimo laiką, numerį, CVV kodą.
„Kur tie duomenys nukeliauja toliau? Ar jais kas nors naudojasi be jūsų žinios? Nesužinosite, kol vieną dieną jūsų sąskaita bus tuščia“, – tikina V. Simanavičius.
Gali iškilti klausimas, kuo tai skiriasi nuo pirkimo internetinėje parduotuvėje? V. Simanavičius atkreipia dėmesį, kad ten jūs suteikiate duomenis bankui, mokėjimų bendrovėms, tokioms kaip „Paysera“ ar „Paypal“. Tai yra licencijuotos įmonės, kurias prižiūri Lietuvos bankas, kitos atsakingos valstybės institucijos. Filmai.in neprižiūri niekas.
Nors kai kurie kiti portalai taip pat nenaudoja tarpininkų, anot V. Simanavičiaus, iškilus problemai bent jau būtų aišku, kur kreiptis. Praradus pinigus ir norint susisiekti su filmai.in, galite likti nieko nepešę.
„Jų serveris Rumunijoje, domenas Indijoje, mokėjimai tvarkomi bala žino kur“, – kalbėjo INAC vadovas.
Primena fišingą
V. Simanavičius teigė, kad tokia filmai.in taikyta praktika jam priminė fišingą. Tai sukčiavimo forma, skirta išvilioti konfidencialius duomenis, naudojant internetinius adresus, panašius į iš tikro egzistuojančios institucijos adresą.
Tokiu būdu iš neatidžių banko ar kitos institucijos klientų išgaunami, pavyzdžiui, prisijungimo prie internetinės bankininkystės kodai ar kredito kortelių numeriai.
Dažniausiai sukčiai pasitelkia masines elektroninio pašto žinutes, tačiau yra ir kitų formų, pavyzdžiui, bandymas apgauti žmones išsiuntus SMS žinutę ar paskambinus telefonu.
Tokiu būdu gauta informacija paprastai pasinaudojama nusikaltimams, pavyzdžiui, „įsilaužti“ į kompiuterių sistemas, vogti pinigus iš banko sąskaitų ar už pirkinius internete atsiskaityti svetimomis kortelėmis.
Lietuvoje fišingo atakos dažniausiai būna nukreiptos prieš bankų klientus, siekiant sužinoti jų prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemų slaptažodžius ar kreditinių kortelių duomenis.
Klausimas, ar piratai tam ryžtųsi
V. Simanavičius tikina, kad savo kortelių duomenis piratams atidavę asmenys liktų patys kalti, nes savanoriškai atidavė savo duomenis, nors apie tai net nesusimąstė.
Žinoma, dėl duomenų tvarkymo galima kreiptis į Duomenų apsaugos inspekciją, tačiau, kaip pastebi V. Simanavičius, filmai.in oficialiai savo veiklą įregistravę kitose šalyse, tad Lietuvos institucijos gali būti bejėgės.
Visgi, INAC vadovas svarsto, ar vienas populiariausių piratinių portalų ryžtųsi vogti pinigus iš savo klientų.
„Jei jiems taip gerai einasi, klausimas ar jie rizikuotų ir ryžtųsi tam. Bet tikimybė yra“, – tikino V. Simanavičius.
Tokių duomenų nekaupia
Naujienų portalas tv3.lt pasiteiravo policijos, ar ši per pastaruosius metus yra gavusi pranešimų, kad žmonės netenka pinigų iš savo banko sąskaitų po to, kai bankinius duomenis nurodo pirkdami paslaugas piratinį turinį platinančiuose portaluose.
Policijos departamento atstovai atsakė, kad tokių duomenų nekaupia, o Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba tikino, kad tai ne jų, o kriminalinės policijos jurisdikcija.
Paprašė piratų, kad nedėtų filmo
Apskaičiuota, kokią piniginę žalą padaro turinį vagiantys asmenys ir nelegalios svetainės. INAC teigimu, per metus ši suma siekia 742 mln. eurų, tačiau ji gali būti gerokai didesnė.
„Kiekvienas filmas atsiduria [piratinėse svetainėse]. Nebūna, kad nevogtų. Kadangi daug kas žino, kieno ten filmas, tai kolegos, draugai paskambina. Ir patys kartais žiūrim, kai jis šviežias ir dar kino teatruose“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo prodiuseris, įmonės „FilmJam“ direktorius Stasys Baltakis.
Pašnekovas prisiminė, kad, kai jo vadovaujama įmonė prieš 5-6 metus į kino ekranus paleido pirmąjį savo darbą, S. Baltakis pats susisiekė su „Linkomanijos“ atstovais ir paprašė, kad filmo nedėtų į piratinį puslapį.
Pasak S. Baltakio, tuomet su piratais pavyko susitarti gražiuoju ir, kol buvo rodomas kino teatruose, filmas nebuvo įdėtas į „Linkomaniją“. Tačiau dabar, anot prodiuserio, su piratais bendrauti sunkiau.
„Kiekvieną kartą reikia įrodinėti, kad esi ne dramblys, kad čia tikrai tavo filmas. Neturėtų to būti, neturėtų filmai būti dedami į piratų portalus. Nebent pats autorius to nori ir iš to mato naudą. Bet platinti nelegalų turinį, tai vis tiek yra vagystė. Jei kas vadina, kad tai nėra vagystė, tai yra vagystė“, – sakė S. Baltakis.
Turėtų bausti tą, kuris siunčiasi
Pašnekovo teigimu, kino prodiuseriai nelabai tiki, kad dabar Lietuvoje taikomas domenų blokavimas gali atnešti realios naudos kovojant su nelegalų turinį internete platinančiais portalais. S. Baltakio nuomone, veiksminga kova su interneto piratais prasidėtų tada, kad būtų baudžiamas žmogus, kuris siunčiasi nelegalų turinį.
„Tada žmonės jaustų atsakomybę. Jeigu būtų baudžiamas arba bent jau perspėtas vartotojas už tai, kad siunčiasi nelegalų turinį, tai padėtų“, – įsitikinęs S. Baltakis.
Prodiuserio tvirtinimu, Jungtinėse Valstijose tokia praktika jau taikoma dešimtmetį, o spaudoje karts nuo karto pasirodo istorijos, kaip tėvai turi mokėti milžiniškas baudas už tai, kad jų vaikai parsisiunčia nelegaliai išplatintą muziką.
„Mūsuose žmonių sąmoningumas žiūrint filmus didėja per daug nežymiai, kad būtų efektyvu ir naudinga kūrėjams“, – įsitikinęs S. Baltakis.
Intelektinės nuosavybės apsaugos centro (INAC) duomenimis, 2020 m. pradžioje audiovizualinio sektoriaus rinkoje piratauja apie 75,60 proc. interneto vartotojų ir tik 24,40 proc. interneto vartotojų naudojasi legaliais šaltiniais.
