Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.
Apie tai išsamiai buvo rašoma šio šimtmečio pradžioje. Vienu tokių straipsnių norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais. Informacija pateikiama iš kriminalinių naujienų 2003-ųjų laikraščio „Akistata“ archyvų.
Atkirtis
Du iš jų – kultūrizmo treneris Kęstutis Peleckis bei pastarojo verslo partneris G. Zemeckis. Abu šie verslininkai 1991-ųjų spalį už 1,6 milijono rublių nusipirko siuvyklą Kuršėnuose ir atsisakė mokėti duokles reketui. Naktį į gruodžio 15-ąją į siuvyklą įmesta 1,5 kilogramo trotilo bomba, tik ji nesprogo.
Prieš tai iš garažo dingo Kęstučio „Audi 80“, už kurią jis irgi buvo atsisakęs mokėti duoklę, nesutiko ir pavogtos išsipirkti. Užsispyrėlis nusipirko kuklesnę rusišką mašiną, tačiau važinėjo neilgai – 1992-ųjų sausio 2-ąją galinga bomba sumaitojo VAZ-2108 kieme, po šiauliečio langais. Vyras vis vien nepalūžo, nors po to du kartus buvo išplėštas jo kultūrizmo klubas.
G. Zemeckas – siuvyklos bendrasavininkis – irgi neteko turto. Tuoj po aukciono dingo jo VAZ-21093. Nors apvogtasis į policiją nesikreipė, tačiau sulaukė V. Baranausko, pasisiūliusio už 1 000 dolerių tarpininkauti atgaunant mašiną. Sužinojęs, jog užsispyręs žmogus nemokės nė cento, Baranis išėjo. Automobilis rastas sudegintas prie Šiaulių.
Tuomet „princai“, padedami verslo partnerio K. Jurgelevičiaus (pravarde Plaukikas), 1992-ųjų sausio 24 dieną įsiveržė į Kuršėnų restoraną ir lyg kokie besmegeniai skustagalviai K. Peleckį su G. Zemeckiu pridaužė, bandė nusivežti į mišką, tik pakeliui sutrukdė kelių policija.
„Princai“ nepasiduoda
Trečias drąsuolis buvo stambus verslininkas Egidijus Šimkus. Egidijus ėmėsi labai pelningos alkoholio prekybos urmu ir greitai praturtėjo, todėl jam priešintis mafijai buvo gerokai lengviau. 1990-aisiais iš kolonijos pagaliau grįžęs A. Skarulis parsisamdė E. Šimkui darbininku bei asmens sargybiniu. Iš patrono dovanų gavęs automobilį „Volga“, Anicetas įsijautė į vaidmenį ir pamėgino iš Šiaulių išstumti „princus“.
Manoma, jog E. Šimkus nemokėjo mafijai duoklių, todėl 1991-ųjų vasarą į jo daržą buvo įmesta granata. Per pusmetį, iki Kalėdų, pavogti du verslininko automobiliai. Atsakomasis ėjimas buvo žengtas po pusmečio – 1992-ųjų vasario 23-iąją samdomas žudikas iš Ukrainos dviem šūviais į krūtinę ir koją sužeidė V. Baranauską, tačiau šis užpuoliką ne tik nuginklavo, bet ir suraitė, lupdamas akį sužinojo, kad jį pasamdė A. Skarulis. Kovo 1-ąją galingas sprogimas sugriovė pusę E. Šimkaus namo.
Anicetui tragiškai nesisekė – greičiausiai jo užsakymu kovo 19-ąją granata buvo pritvirtinta po V. Šiaulio automobiliu VAZ-2109, kuriuo Žemaitukas važiavo kartu su V. Kavaliuku. Du „princus“ išgelbėjo duobėta Ganyklų gatvė – granata nukrito ir tik tada sprogo.
Po to A. Skarulio likimas buvo nulemtas – tų pačių 1992-ųjų balandžio 26-ąją važiuojantį savąja volga A. Skarulį pasivijo VAZ markės automobilis. Iššokęs automatu „Kalašnikov“ ginkluotas žudikas Anicetą paklojo vietoje. Nelikus A. Skarulio, E. Šimkus savo problemas su „princais“ buvo priverstas spręsti derybų keliu ir net susidraugavo. Prieš keletą metų V. Kavaliukas E. Šimkų pakvietė būti sūnaus Kordo krikštatėviu.
Didieji „princų“ pinigai, policijos manymu, atėjo iš Mažeikių. Legendinis mažeikiškis Romas Marcinkevičius vienas pirmųjų Lietuvoje išvystė stambų siuvimo verslą, vėliau iš Ukrainos ir Rusijos į mūsų šalį vagonais tiekė medžiagas siuvimo kooperatyvams. Už gerus procentus „princai“ Romui garantavo krovinių bei verslo apsaugą. Atsidėkodamas R. Marcinkevičius ketvertukui davė keturis naujus automobilius „Mitsubishi 3000“, kuriuos Telšiuose užregistravo savo vardu, o po mėnesio pardavė „princams“ už grašius.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje susikrovęs gražaus pinigo, turėjęs tuometinio prezidento A. Brazausko palankumą bei mokesčių lengvatas, R. Marcinkevičius verslą staiga metė, paliko nuosavą futbolo komandą „Romar“ ir emigravo į JAV.
„Princų“ įtaka visu grožiu suspindo ketvertukui užmezgus ryšius su legendine „Vilniaus brigada“. Tai įvyko taip pat per Mažeikius. Rygietis Vladimiras Mirskis daug laiko leisdavo Mažeikiuose, nes čia turėjo naftos biznį. Verslininkas buvo vienas iš bendrovės „Lukoil Baltija“ steigėjų, priklausė Mažeikių milijonierių klubui.
Turtuolio kantrybė trūko, kai per metus Lietuvoje buvo pavogti 8 jo automobiliai, o prie kontoros Mažeikiuose sprogo bomba. Kai V. Mirskis buvo supažindintas su V. Baranausku, jo bėdos baigėsi. Netrukus V. Baranauskui į namus paskambino aukšto rango „Vilniaus brigados“ veikėjas Vladimiras Polianskis (Vesnuška), Vladui prisistatęs B. Dekanidzės draugu. Vesnuška Baranio paprašė nebeskriausti V. Mirskio, pasiūlė susitarti. Operatyviniais policijos duomenimis, tariamasi buvo Vilniuje, „Gintaro“ viešbutyje.
Metai bėgo, „princai“ solidėjo. Iš sportiškų, tačiau ankštų ir nepraktiškų automobilių vyrai persėdo į prabangius „Mercedes-Benz 600 SEL“. Tuomet kaip tik atkuto Šiaulių policija ir pabandė primygti „Vladams“ uodegas. Seime paskubomis buvo priimti įstatymai dėl įslaptintų liudytojų bei sulaikymo prevencine tvarka, kurie buvo išbandyti ant „princų“ kailio.
Keli įslaptinti liudytojai šiaip ne taip pagaliau davė parodymus ir ketvertukas buvo apkaltintas reketu. 1993-iųjų spalį V. Baranauskas bei V. Šiaulys pateko į Tardymo izoliatorių, o V. Stanaitis bei V. Kavaliukas pasislėpė. Net 35 Šiaulių įmonių vadovai atsiuntė Baranį ginančią peticiją, o pastarasis iš Lukiškių kalėjimo radijo stotyse kažkokiu būdu užsakinėjo bičiuliams sveikinimus. Kaltinimų prieš „princus“ ir taip nebuvo daug, tačiau netrukus teisme ir tie subliūško.
Konkurentai dingsta be pėdsakų
Kol „princai“ 1993-1997 metais buvo tampomi po teismus, atsirado naujų drąsuolių, norinčių valdyti Šiaulius. 1996-ųjų birželio 28-ąją buvo padėta bomba prie kavinės, kurioje rinkdavosi „princai“, tačiau sprogmuo dėl gedimo nesuveikė. Netrukus iš miesto paslaptingomis aplinkybėmis vienas nusikaltėlis – R. Stanevičius (Maiklas) – dingo be žinios, kitas – S. Katauskas – 1997-ųjų žiemą rastas pasmaugtas griovyje Rokiškio rajone.
Jei ne pašalinti „princus“, tai bent įgyti įtaką Šiauliuose siekė dar vienas garsus nusikaltėlis Artūras Kibildis. Nesiskaitydamas su mieste nusistovėjusia tvarka Artūras 1996 – 1998 metais savo smogikus siuntė reketuoti kelių parduotuvių direktorius, o kai šie nepakluso, pasamdė vyrukus parduotuves padeginėti ir sprogdinti.
Pasamdytas baudomis nubausto verslininko N., 1998 metais A. Kibildis užsakė ir kelis teroro aktus prieš Šiaulių policiją bei Mokesčių inspekciją. Per sprogimą pastarojoje žuvo darbuotoja. Gelbėdamas savo kailį A. Kibildį išdavė geras jo draugas bei globotinis Mantas Stanelis, boso užsakymu mėtęs granatas į vitrinas. A. Kibildis už sprogdinimų organizavimą užpernai nuteistas kalėti 19 metų.
1998-ųjų rugpjūtį Klaipėdoje nušautas ilgai policijos medžiotas šiaulietis Alvydas Juodris (gimęs 1964 m.), labiau žinomas slapyvardžiu Benas. Jis kol kas garsiausias samdomas žudikas. Apie Beno žmogžudystes taip pat sklinda legendos. Policijos manymu, nusikaltėlių pasamdytas Benas nušovė dešimtis vyrų Šiauliuose, Klaipėdoje, kituose miestuose ir net Rusijoje.
Galas stiprybei
Tačiau ir „princų“ stiprybei atėjo galas. 1997-ųjų spalį be pėdsakų dingo V. Šiaulys. „Akistatos“ žiniomis, Žemaitukas įsėdo į pažįstamo nusikaltėlio automobilį ir daugiau jo niekas nematė. Vyriausias iš „princų“, V. Kavaliukas, paskelbė baigiąs visus reikalus su įtartinos reputacijos žmonėmis ir einąs su žmona daryti biznio. V. Baranauskas taip pat kažkodėl susipyko su V. Stanaičiu, kuris ėmė prisilaikyti savo brolio, du kartus teisto Rolando Stanaičio, bei pastarojo draugų.
1998-ųjų sausio 27-ąją Šiauliuose kavinėje V. Baranį pamėgino nušauti kaukėtas banditas. Buvo kalbama, jog į Vladą šaudė Rolandas Stanaitis, tačiau niekas to taip ir neįrodė. Tarp Šiaulių nusikaltėlių kilo nauja karo banga. 1998-ųjų gruodį restorane pasamdytas panevėžietis šaulys mėgino nužudyti artimiausius R. Stanaičio draugus – Ramūną Stungurį (Muminą) bei Gytaną Rasiulį, tačiau gėdingai prašovė pro šalį. Ne taip seniai šis nevykėlis iš Panevėžio už pasikėsinimus buvo nuteistas.
1999-ųjų sausio 19-ąją savo automobilyje „Mercedes-Benz“ Šiaulių centre susprogdintas Rolandas Stanaitis. Po to nusikaltėliai apsiramino, tačiau Baranis dabar gyvena ne pačias geriausias savo dienas. Prieš gerus metus jis Šiauliuose buvo žiauriai sumuštas, be to, ėmė smarkiai gerti. Pernai V. Baranauskas rodė nuogą užpakalį jį neblaivų prie vairo sulaikiusiems policininkams bei atskubėjusiems žurnalistams. Pastaruoju metu prie galutinai autoritetą bebaigiančio išbarstyti Baranio šliejosi vos keli bandičiukai, vienas kurių dabar liudija prieš Vladą. Suimtas ir teisiamas Baranis kaltinamas savo grupelę siundęs skolininkams daužyti langų bei gąsdinti bombelėmis. Vladas tiek nusivažiavo, jog kaltinamas pats dalyvavęs pavagiant giminaičio automobilį.
Ir be įtakos, ir be šlovės
Kol žmonėms reikės dirbti, visada bus tinginių, norinčių gyventi iš svetimo gero. „Akistatos“ apskaičiavimais, tuo metu Šiauliuose vagiliavo bei plėšikavo maždaug 150-300 vyrukų. Didesnė dalis jų susibūrusi į 6-7 nusikaltėlių gaujas, tačiau nė viena jų nebeturi nei tokios įtakos, kokią turėjo „princai“, nei šlovės, kokią turėjo R. Šiukšta ar baigiantis nusenti „mafijos tėvas“ V. Antonovas.
Jau XXI a. pradžioje nusikaltėlių gyvenimas mieste tapo visai nesaldus. Baigėsi akiplėšiško reketo bei gerai pasipelnyti leidusios privatizacijos laikai. Nusikaltėliai Šiauliuose užsiėmė tuo, kuo ir viso pasaulio nusikaltėliai – kuravo kontrabandos, narkotikų rinką bei prostituciją. Tradiciškai jie dar vagia mašinas, tačiau prabangius automobilius verslininkai išmoko saugoti, o nuvairavus seną kiuženą menkas biznis. Sprendžiant iš daugelio Šiaulių nusikaltėlių automobilių, gyvenimas iš nusikaltimų ne itin pelningas. Tik be vieno Šiaulių banditai negali – be uniformos. Dabar treningai nebemadingi, tad bandito uniformą Šiauliuose atstoja plikai skusta, iš tolo šviečianti (dažniausiai tuščia) galva.
Tada Šiauliai pradėjo garsėti brutaliais nusikaltėliais ir beprasmiškais, tipiškai šiaulietiškais nusikaltimais. Jei kada nors ir sklis legendos apie šiuos nusikaltėlius, nebent dėl jų bukumo ir žiaurumo. Štai 2001-siais, vieną vasaros naktį, girtas Antanas Norvaišas (22 m.) nužudė dvi 15 ir 16 metų merginas, nors sako tenorėjęs vieną išprievartauti.
Praėjo vos dvi savaitės, ir 2001-ųjų rugsėjo 1-osios naktį Rolandas Čerapokas Šiaulių rajone, pats nežino dėl ko, nušovė savo darbdavį B. Šulskį bei šio 24 metų darbininką A. Antanaitį. 2002-ųjų birželio 25-ąją Dovydas Kriaučiūnas papjovė Aušrą Stankutę bei Indrę Staškauskytę. Ką tik aštuoniolikos sulaukęs teismo kameroje laukiantis šiaulietis tik drebėjo ir negalėjo paaiškinti savo poelgio.
