Pasak migracijos darbuotojų, atvykėliai supranta buvę apgauti. Tiesa, didžioji dalis pasiduoti neketina, jau skundžia teismui Migracijos departamento sprendimus nesuteikti jiems prieglobsčio ar net už savo pinigus samdosi brangius advokatus Lietuvoje. Statistikos departamentas jau suskaičiavo, kokio amžiaus migrantų ir iš kur Lietuvoje dabar daugiausia.
Su trimis vaikais ir kuprine į Europą bėgusi Isila iš Čečėnijos snūduriuoja Varėnos rajono Kabelių pasienio užkardos patalpose ir laukia, kol gaus lovų ir vietą laikinai įsikurti. Į gimtinę moteris grįžti nežada: „Jei aš ten grįšiu, manęs laukia pavojus, mane ten gali užmušti – tėvus, vyrą už tai, kad pabėgom. Pas mus į tai griežtai žiūri.“
Nors ir nepatenkinti gyvenimo sąlygomis, apie tėvynę negalvoja ir daugelis kitų prieglobsčio prašytojų.
„Galite pasitikrinti internete, „Youtube“ – žmonės ten žudomi. Negaliu grįžti namo, nes galiu būti nužudyta, kažkas man gali atsitikti“, – sako nelegalė.
„Esu iš Irako, negaliu gyventi Irake. Žinote ISIS?“ – sako kitas nelegalas.
Visgi pamažu atsiranda sienos pažeidėjų, kuriems dienas leisti sugrūstiems už tvoros jau pabodo – žmonės nori namo.
Tarptautinės migracijos organizacijos atstovė Eglė Staškūnaitė sako: „Jau tikrai žinome keturis apsisprendusius. Tai yra pavieniai asmenys, ne šeimos. Bet kiekvieną dieną sulaukiame dar trijų-keturių arba pačių migrantų užklausų, arba jų šeimų narių užklausų.“
Pasak migrantų kelionės dokumentus tvarkyti padedančios Tarptautinės migracijos organizacijos, rimtai grįžti gimtinę svarsto dar maždaug 10 sienos pažeidėjų. Žmonėms esą atsiveria akys – jie pradeda suprasti, kad gražios ir brangiai kainavusios vietos agentūrų pasakos apie Vakarų Europą subliuško.
„Jie nesitikėjo būti sulaikyti, nes jie norėjo patekti pas savo gimines, šeimos narius, kurie yra kitose valstybėse. Taip pat dalis jų sako, kad jie buvo suklaidinti“, – tvirtina E. Staškūnaitė.
„Kai jie mato, kad jau praėjo viena savaitė, antra savaitė, jie pradeda mąstyt – gal iš tikrųjų niekas neatvažiuos ir nenusiveš į Vokietiją“, – teigia Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė.
Pasak Migracijos departamento vadovės, įspūdį kai kuriems padarė ir šią savaitę į Lietuvą atvykusios Irako pareigūnų delegacijos įtikinėjimai. Tiesa, tokių vienetai.
„Iš kito žmogaus, ne iš mūsų, bet saviškių, bendrapiliečių, išgirdo tą pačią informaciją, kurią mes jiems teikiam, jie ta informacija patikėjo ir atsirado dar daugiau, kurie rimtai pradėjo mąstyti, kad galbūt laikas grįžti namo savo noru“, – teigia E. Gudzinskaitė.
Iš viso Migracijos departamentas gavo jau per tūkstantį neteisėtų migrantų prašymų suteikti prieglobstį, išnagrinėjo per 170 ir kol kas nė vieno prašymo netenkino. Dėl to dalis savo tiesos jau ieško teismuose.
„Teisme apsiskundusių yra iki 30, kur dar vyksta nagrinėjimas“, – tvirtina E. Gudzinskaitė.
Į patį departamentą atkeliavo dar keliolika skundų. Nors kol kas sprendimus skundžia tik kas ketvirtas prieglobsčio negavęs migrantas, anksčiau, dar iki šios krizės, šia teise naudojosi kone visi. Tad departamentas nusiteikęs ilgiems procesams.
„Tas procentas galbūt atrodo mažas, bet, manau, tik laiko klausimas, kada jis vėl sugrįš į 90 proc.“, – sako E. Gudzinskaitė.
Jei pirmą pusmetį, dar iki migrantų krizės, advokatų paslaugos departamentui kainavo 14 tūkst. eurų, antrajai metų pusei prireiks šimteriopai daugiau. Kiekvienam prieglobsčio prašytojui valstybė užtikrina teisines paslaugas. Tiesa, jau atsiranda ir tokių, kurie išgali samdytis privačių kontorų advokatus.
„Matau kartais, kad prieglobsčio prašytojai atsisako valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir pasinaudoja privačiomis teisinėmis paslaugomis“, – teigia E. Gudzinskaitė.
O Lietuvos institucijos pagaliau suskaičiavo, kiek ir iš kur atvykusių vyrų ir moterų laukia prieglobsčio mūsų šalyje. Šios dienos duomenimis, iš daugiau kaip 3200 atvykėlių net 71 procentas yra vyrai, iš kurių beveik pusė – jauni, nuo 20 iki 30 metų amžiaus. Ketvirtadalis neteisėtų migrantų – nepilnamečiai. Net 2000 prieglobsčio prašytojų – irakiečiai.
