Pirmas pokalbis po rinkimų nakties, ko tikėtis – pokyčių ar gyvensime panašiai, „Dėmesio centre“ studijoje išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda.
Surinkote 75 proc. balsų, to niekada nėra buvę. Kaip jūs girdite Lietuvos žmonių siunčiamą žinią?
Aš manau, kad Lietuvos žmonės nori stabilumo, nori nuoseklaus darbo, nori, kad valstybės vadovai pirmiausia rūpintųsi šalies saugumu, kad mūsų užsienio politika būų aktyvi, o Lietuvos balsas – girdimas.
Aš viliuosi, kad jie mato mano pastangas įgyvendinant socialinės politikos tikslus ir tikisi šių darbų tąsos.
Vilniuje laimėjote 55,43 proc., Kaune – 69,30 proc., regionuose nušlavėtė konkurentę 82,18 proc. Turite paaiškinimą?
(Šypsosi) Galiu juokaudamas atsakyti?
Žinoma.
Gal dėl to, kad Kauno Žalgirio arenoje buvau dažnesnis svečias, negu „Ryto“ rungtynėse.
O jeigu kalbėti rimtai, tai rezultatas vis tiek yra geresnis nei 2019 metų rinkimuose, kai mano persvara buvo didmiesčiuose buvo labai nedidelė. Šį kartą jį apčiuopiamesnė. Bet čia, ko gero, reikia vertinti abiejų konkurentų situaciją. Nes, man atrodo, kad antrajame ture žmonės ne tik ėjo balsuoti už mane, bet ėjo balsuoti prieš mano konkurentę.
Čia jau turbūt pati konservatorių partija turėtų įvertinti, ką darė ne taip, kodėl susidarė įspūdis, kad tai – arogantiška partija, kad ji nesiklauso žmonių, kad ji mažai keliauja susitikti su žmonėmis, kad ji vadina keliones į regionus „balsų kalėdojimu“. Visus šitus žodžius žmonės prisimena.
Net ir šiandien, tiesą sakant, teko išgirsti vieno iš konservatorių samprotavimus, kad rinko „mažesnio išsilavinimo žmonės“. Tai man atrodo, kad kartais konservatoriai nesimoko ir nedaro namų darbų. Kai nedarai namų darbų, negali tikėtis ir gero pažymio.
Pakalbėkime, kas laukia. Kokių esminių dalykų jūs išmokote per pirmą kadenciją? Ko sieksite nedaryti per antrą kadenciją?
Manau atsirado tam tikras strateginės kantrybės pojūtis. Nes matau, kad kai kurie sprendimai, apie kuriuos mes galvojome, kad štai prišoksime 2019 metais pasiūlysime į valstybės biudžeto projektą ir įgyvendinsim, tai pasirodė, kad nėra taip paprasta tą padaryti.
Nors, kita vertus, buvo pavyzdžių, kaip mes pasiūlėme pensijas indeksuoti ne santykiu 1:1, tai yra, kad ne tokiu pačiu tempu kaip ir vidutinio darbo užmokesčio augimas, bet sparčiau, nei jis auga. Aš net nežinau, ar yra tokių pačių patirčių kitose valstybėse, nes paprastai, aš, kaip ekonomistas, galiu pasakyti, kad yra indeksuojama iki vieneto. Virš vieneto dažnai neindeksuojama. Bet mano tikslas buvo pasiekti tą pakitimo normą, priartėti prie 50 procentų pakitimo normos, kitaip tariant, kad santykis tarp pensijos ir darbo užmokesčio būtų toks. Mes buvome tolii nuo jo, dabar mes esame visiškai prie jo.
Ir tai buvo padaryta tiek su ankstesne Vyriausybe, tiek su dabartine. Tai kaip aš ir šiandien spaudos konferencijoje pasakiau: kartais iš nepatyrimo atrodė, kad viską galima pasiekti ėjimu į priekį ir ambrazūros pramušimu, bet kartais, man atrodo, daugiau galima pasiekti pozicine apgultimi, nuolatiniu darbu su Seimo frakcijomis ir kuo toliau tuo labiau patarėjams ir mano komandai pavykdavo užmegzti tą konstruktyvų ryšį.
Galbūt išskyrus su tomis partijomis, kurios norėjo matuotis, kieno mygtukas didesnis. Bet su opozicinėmis partijomis tikrai pavyko ieškoti sprendimų. Tik tiek, kad opozicinės partijos ne visada galėdavo mums padėti, nes jų budavo mažuma.
Jeigu paklaustume gatvėje, ko žmonės tikisi iš prezidento, žinoma, atmetus ekonominius ir valstybės saugumo klausimus, greičiausiai dar būtų kalbama apie telkimą, moderavimą ir t.t. Preš penkerius metus rinkimų kampanijoje apie tai labai daug kalbėjote, bet nedrįsčiau sakyti, kad tai pavyko. Nesimatė darnaus darbo nei su Seimo dauguma, nei su Vyriausybe. Kaip manote, kodėl?
Pirmiausia dėl to, kad atėjus man į politiką iš visai kitos srities, politikos senbūviai norėjo parodyti tam tikrą mano vietą, prezidento galių ribotumą. Iš čia kilo konfliktai, nes jei ir chronologiškai prisiminsime, kai buvo išrinkta nauja valdančioji dauguma 2020 metais, viskas prasidėjo ne nuo kažkokių sprendimų svarstymo, o nuo klausimo, kas turėtų važiuoti atstovauti Lietuvą Europos Vadovų Taryboje.
Tai, žinoma, suteikia tam tikrą toną tarpusavio santykiams ir po to, kaip ir barjeriniame bėgime – numuši vieną barjerą, o po to dažniausiai ir visi kiti numušami. Šį kartą, aš manau, kad mes vis dėlto prie to telkimo momento artėjame iš kitos pusės. Šį kartą aš iš pradžių gavau dviejų partijų paramą pirmajame ture. Antrajame ture aš praktiškai gavau visų partijų, išskyrus konservatorių ir, galbūt dar, „Laisvės“ partijos, paramą, o „Liberalų sąjūdis“ laikėsi neutraliai.
Tai turint omenyje, kad mane antrajame rinkimų ture palaikė parėmė didžioji partijų dalis, galbūt čia bus galima priartėti prie telkimo momento.
Antikonservatoriškos koalicijos lyderis Gitanas Nausėda.
Jūs čia taip skambiai pavadinote, bet aš ir šiandien pasiunčiau žinutę, kad esu pasirengęs dirbti ir su konservatoriais. Tik vis dėlto jie turėtų atsisakyti tam tikrų išankstinių nuostatų, kurios konstruktyvų dialogą tiesiog padaro neįmanomą.
Bet jūs su jais irgi konkuravote, tai nebuvo vienos krypties eismas.
Aš manau, kad politikoje konkurencijos elementas visada bus, nes mes visada matome ir reitingus, ir pasitikėjimo rodiklius. Mes jų nesuabsoliutiname. Bet vis dėlto, prezidentas, kuris neturi tautos pasitikėjimo, praranda labai svarbų svertą savo veikloje, turint omenyje, kad Konstitucija suteikia jam tiek galių, kiek suteikia, šitas pasitikėjimo svertas yra vienas iš galingiausių instrumentų.
Dabar rankos laisvesnės?
Dabar rankos yra pakankamai laisvos. Dar ir dėl to, kad man išreiškė pasitikėjimą 75 procentai Lietuvos piliečių, tai yra labai daug. Ir kuomet pažiūri į Lietuvos žemėlapį, kuris nusidažo viena spalva, tikrai apima dėkingumo jausmas žmonėms, kad jie tikrai išreiškia tokio lygio pasitikėjimą.
Netrukus Europos Parlamento rinkimai. Panašu, kad socialdemokratai ir konservatoriai gaus daugiausiai balsų. Jūs sakote, kad dar ne laikas kalbėti apie Lietuvos skiriamą Europos Komisijos narį, nes tai gali būti rudens klausimas diskusijos su naująja dauguma. Ką jūs turėjote omeny?
Yra du scenarijai ir viskas priklausys nuo tam tikrų Europos Sąjungos vidaus politikos niuansų. Gali būti scenarijus, kuomet Europos Komisijos pirmininkas arba pirmininkė patvirtiniama liepos mėnesį, o gali būti, kad šitas procesas užsitęs ir pirmininkas bus paskirtas rugsėjį ar gal net ir spalį.
Nuo to priklausys komisarų kandidatų teikimas, nes prieš penkerius metus buvo būtent taip, kad ponia Ursula von der Leyen paprašė pateikti savo kandidatus laikantis ir tam tikrų lyčių lygybės principų ir taip toliau. <...> Aš kalbu apie tai, koks yra procesas. Ir jeigu tie kandidatai turės būti pateikti jau vasarą, bus vienas scenarijus, jei tie kandidatai turės būti pateikti rudenį, tai jau yra visiškai kitas scenarijus ir galime turėti visiškai kitą valdančiąją daugumą. O kadangi komisaro teikimas yra ne tik prezidento ar Vyriausybės, bet ir Seimo prerogatyva, nuo to viskas ir priklauso.
Ar jūs įsivaizduotumėte, kad Lietuvos atstovu, jei vadovautų dar šita valdžia, Europos Komisijoje galėtų būti Gabrielius Landsbergis.
Tarp kandidatų jis galėtų būti, tačiau tai nebūtų mano preferencijų kandidatas.
Labai smagu matyti konservų nutįsusius snukius ir skaityti tulžingus komentarus. Vien jau dėl to prieš juos balsuoti patinka.-:)))
