Bičiulių, o ir politikos apžvalgininkų, jis vadinamas politikos dinozauru, kuris derėjosi ne tik su Michailu Gorbačiovu, bet ir su NATO generaliniu sekretoriumi, medžiojo su Norvegijos karaliumi, bet pakliuvęs į gilų Lietuvos kaimą susikalbėdavo ir su paprastu ūkininku. Jo gerbėjai ir nekentėjai nesutaria dėl daugelio dalykų, bet sutaria dėl vieno – jis neliko nepastebėtas, o ir įspaudą šalies istorijoje paliko gilų.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga portalas tv3.lt pristato straipsnių ir interviu ciklą apie reikšmingiausius praeities politinius veikėjus ir įvykius.
Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 metais rugsėjo 22 dieną Rokiškyje. 1951 metais baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas – aut. past.). 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Savo darbus pradėjo nuo Kauno hidroelektrinės statybos, vėliau 1965 m. paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru. Karjerą darė sparčiai ir, regis, be didesnių kliūčių.
1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1977 m. tapo LKP CK sekretoriumi. 9-ame dešimtmetyje buvo Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius pramonės klausimais ir atsakingas už energetikos klausimus.
1988 m. spalio 21 d. buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Sąjūdis. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.
1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. O 1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą buvo išrinktas Seimo pirmininku. Įsigaliojus naujai Konstitucijai jis kaip Seimo pirmininkas lapkričio 25 d. ėmė laikinai eiti prezidento pareigas.
1993 m. vasario 14 d. laimėjo prezidento rinkimus penkerių metų kadencijai. Buvo du kartus vedęs, iš pirmosios santuokos turėjo dvi dukteris.
Brazauskas nesijautė politiku
Seimo narys, buvęs A. Brazausko bičiulis Gediminas Kirkilas sako, kad A. Brazauskas niekada nelaikė savęs politiku, net tada, kai tapo prezidentu, o vėliau – premjeru. Jis į politiką, pasak G. Kirkilo, pateko gana savotiškomis aplinkybėmis.
Mirus Lietuvos komunistų partijos pirmam sekretoriui Petrui Griškevičiui, ieškota naujo partijos sekretoriaus. Juo išrinktas Ringaudas Songaila, nors jau tada manyta, kad sekretoriumi turėjo būti A. Brazauskas.
A. Brazauskas buvo pirmasis sekretorius pramonei, tuo pat metu apie 1987–1988 metus savo veiklą jau buvo pradėjęs Sąjūdis, vyko mitingai. Kad viename Sąjūdžio mitingų turėtų dalyvauti ir pats A. Brazauskas, LKP CK nusprendė jam už akių.
„Aš tuo metu dirbau LKP Centro komiteto kultūros skyriuje ir man pasakė, kad aš turiu važiuoti į ligoninę, kur buvo A. Brazauskas prie mirštančio žmonos giminaičio, ir pasakyti, kad ryt jis turi pasakyti kalbą Sąjūdžio mitinge Vingio parke. Jis nebuvo patenkintas.
Visgi buvo pareigos žmogus, sutiko. Kitą dieną ryte atėjau pas jį, surašiau tezes, kurių jis vėliau nesilaikė. Jis daug kalbėjo tame mitinge, sulaukė palaikymo, jį priėmė šiltai, nes buvo vienas iš tų, kuris drįso išeiti ir pasakyti kalbą, kiti komunistų partijos nariai nedrįso. Po kelių mėnesių, kai aš jau buvau paskirtas atsakingu už ryšius su Sąjūdžiu, vėl vyko mitingas. Šį kartą Katedros aikštėje. Tada jau buvo reikalaujama, kad kalbėtų būtent A. Brazauskas“, – pasakojo G. Kirkilas.
Taip, pasak bičiulio, A. Brazauskas ir pateko į politiką. Vėliau sekė Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. A. Brazauskas vis daugiau buvo matomas scenoje ir už jos, ėmė kalbėti apie savo tėvus, jų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje.
„Jis nepriklausomos Lietuvos idėją priėmė dvejopai. Iš vienos pusės labai suprato. Bet, kai 1988 metais tapo LKP CK pirmuoju sekretoriumi, tai viskas sukrito jam. Skambindavo jam iš Maskvos, taikydavo spaudimą, Maskva iš anksto žinojo, kokios čia Sąjūdžio akcijos vyko. Tada, kaip sykis, buvo ir Sąjūdžio suvažiavimas, kuriam jis atsakingai ruošėsi.
Pamenu, sakė, kad mes turime kažką pasakyti, neužteks pakalbėti bendromis frazėmis. Tada kaip tik buvo priimtas sprendimas grąžinti Katedrą tikintiesiems, tą jis per suvažiavimą ir padarė. Sąjūdžio suvažiavime, kurį aš gerai prisimenu, po A. Brazausko pasisakymo jo populiarumas dar labiau išaugo. Pats suvažiavimas buvo aštrus, būta daug radikalių kalbų“, – pasakojo A. Brazausko buvęs bendražygis.
LKP atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos, pagrindiniai partijos lyderiai su A. Brazausku priešakyje privalėjo vykti į Maskvą. Pasak G. Kirkilo, tai buvo įtampos kupina kelionė, kurioje sulaukta daug spaudimo, klausimų, nepasitenkinimo. Būtent tada – 1990 metų sausį, gilią žiemą – priimtas sprendimas, kad M. Gorbačiovas atvažiuos į Lietuvą. Nepriklausomybės paskelbimas buvo tik laiko klausimas, tai tvyrojo ore.
„Man atrodo, kad visiems, o ir pačiam M. Gorbačiovui, buvo aišku, kad nepriklausomybė ne už kalnų. O ir planas buvo skelbti ją ne kovo 11, bet simboliškai – vasario 16 dieną. Bet buvo galvojama, kad ta „senoji“ Aukščiausioji Taryba (AT) nebus legitimi, todėl nutarta laukti rinkimų ir po rinkimų skelbti nepriklausomybę.
Žinoma, po rinkimų buvo priimta nemažai sprendimų, kurie A. Brazauskui buvo sudėtingi. Jis tuo metu buvo savarankiškos komunistų partijos vedlys, buvo kalbama, kad jei Vytautas Landsbergis tampa AT pirmininku, tai A. Brazauskas tampa premjeru. Visiems tai atrodė logiška, bet taip neįvyko. Manau todėl, kad V. Landsbergis nesilaikė žodžio, gal bijojo A. Brazausko populiarumo. Tada jam buvo pasiūlytas premjero pavaduotojo postas, buvo prasidėjusi blokada“, – pasakoja G. Kirkilas.
Tas laikas A. Brazauskui buvo sunkus. Anot G. Kirkilo, jis galbūt jautė nuoskaudą, bet pasinėrė į darbą.
„Gali būti, kad tada jis geriausiai suvokė Lietuvos situaciją, tai, kokios gali būti blokados pasekmės. O štai po to AT nebaigė savo kadencijos, dar vienas įtemptas momentas buvo 1992 metų referendumas dėl prezidento galių.
Mes tada – o jau buvome įkūrę LDDP – pasiūlėme parlamentinės demokratijos struktūrą. O Sąjūdžio žmonės norėjo stipraus prezidento institucijos, vyko referendumas ir galų gale buvo priimtas kompromisinis variantas – pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė santvarka, tokia, kokią ir turime šiandien“, – prisiminė G. Kirkilas.
A. Brazauskas visada žinojo, kad Lietuva turi pasukti rinkos ekonomikos kryptimi, tik nebuvo tikras, kad tai turi būti „šoko terapija“. Konsultavosi dėl to su lenkais, pavyzdžiui, su pirmuoju Lenkijos finansų ministru, ekonomistu Leszeku Balcerowicz'iumi. Kuris, beje, buvo „šoko terapijos“ šalininkas.
Po kelių mėnesių įvyko parlamento rinkimai.
„Aš vadovavau rinkimų štabui, pirmame sąraše buvo tik 50 žmonių. Kai mes pradėjome svarstyti, kad galime laimėti daugiau, aš pasakiau A. Brazauskui, kad reikia išplėsti sąrašą. Jis manė, kad mes – skrajojantys optimistai. Visgi vėliau sutiko“, – sakė buvęs bendražygis.
1992-ųjų rinkimus laimėjo LDDP. Po to buvo įsteigta prezidento institucija, prasidėjo pasiruošimas prezidento rinkimams.
„A. Brazauskas nenorėjo būti parlamentaru, AT jam paliko slogų įspūdį. O štai prezidentas buvo dalinai vykdomosios valdžios atstovas. Visgi reikia pasakyti, kad prezidentavimu jis kiek nusivylė, tada jau manė, kad norėtų vadovauti Vyriausybei. Iš dalies todėl jis daugiau nedalyvavo prezidento rinkimuose, nes, jei būtų dalyvavęs, matyt, būtų laimėjęs“, – pasakojo G. Kirkilas.
Prezidentavimo laikas nebuvo lengvas, nebuvo net prezidentūros. Naujoje, atrestauruotoje prezidentūroje jis dirbo trumpai, vos metus. Visą kitą laiką jis dirbo prezidento kabinete Seime. Laikas, pasak G. Kirkilo, buvo labai dinamiškas. Kilo daug klausimų, dėl ekonomikos, saugumo, NATO, Europos Sąjungos. Būtent tuomet buvo išsiųstas laiškas NATO generaliniams sekretoriui. Dėl to kilo nemažai diskusijų.
Paskui kreiptąsi į Europos Sąjungą dėl stojimo. Svarbus buvo vizitas ir į Izraelį, nors labiau A. Brazauskas orientavosi į aplinkinius kaimynus ir Skandinavijos šalis, turėjo ten draugų, yra medžiojęs su Norvegijos karaliumi. Jis padarė pirmus sunkius žingsnius, siekė visų partijų palaikymo, konsensuso. Jam tai buvo svarbu.
Populiariausias žmogus
Buvęs A. Brazausko bendražygis, patarėjas Vincas Justas Paleckis prisimena, kad su A. Brazausku susipažino Nidoje. Jis buvo buriuotojas, o tie, kurie kopia į kalnus ar plaukia į jūrą, – simpatiški žmonės, sakė J. V. Paleckis. Anot jo, į akis krito tai, kad A. Brazauskas nebuvo panašus į tipinį nomenklatūros atstovą.
„Jis išsiskyrė drąsa, nuoširdumu. Žinoma, jis kopė karjeros laiptais, bet ta karjera buvo netipinė. Į partinę viršūnę jis pateko iš pramonės, buvo hidroelektrinės statytojas, pramoninių susivienijimų vadas. Vėliau tapo ministru, vienu jauniausiu tuo metu. O paskui labai ilgai buvo plano komiteto, kuris dabar būtų Ekonomikos ministerijos atitikmuo, vadovo pavaduotojas. Jo vadovas buvo labai inteligentiškas, smetoniškas Aleksandras Drobnys“, – tv3.lt pasakojo buvęs A. Brazausko bičiulis.
Po P. Griškevičiaus mirties manyta, kad jo vietą turi užimti A. Brazauskas, bet tuometis Maskvos pasiuntinys Nikolajus Mitkinas su tuo nesutiko, A. Brazauskas buvo išsiųstas į komandiruotę, o į tuščią vietą paskirtas R. Songaila. Manoma, kad Maskva prisibijojo A. Brazausko savarankiškumo.
Visgi R. Songailai nebuvo lemta ilgai vadovauti, Lietuvoje manyta, kad jis pernelyg pataikauja Maskvai, Maskvoje jis irgi ne visiems tiko. Taigi jau 1988 m. spalio 21 d. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Sąjūdis. Vos jį išrinkus Sąjūdžio suvažiavime jis pasakė kalbą, kuri sulaukė daug gerų atsiliepimų, svarstyta net įtraukti jį į Sąjūdžio vadovybę, bet vėliau tos minties atsisakyta. Gal dėl galimos konkurencijos.
Prieš kovo 11 dieną, pasak J. V. Paleckio, Lietuvoje populiariausiu žmogumi buvo A. Brazauskas. Artėjant rinkimams daug kas siūlė, kad iš atsiskyrusios LKP dalies reikia rengti tiesioginius prezidento rinkimus. Tai buvo galima padaryti, nes AT būtų priėmusi atitinkamą nutarimą.
„A. Brazauskas tada pasakė, kad to nereikia, žmonės dar nepratę tiesiogiai rinkti prezidentą. Tai esą sukeltų Maskvos atsaką ir tai pakenktų. O daugelis žmonių balsuodami už žmones į AT manė, kad V. Landsbergis ir A. Brazauskas eina kartu ir taps vadovu tas, kuris populiaresnis, bet laimėjo tas, kuris turėjo didesnį palaikymą AT.
V. Landsbergis Kovo 11-ąją pareiškė, kad į šią dieną atvedė dvi jėgos. Retas žino tą citatą. Tada V. Landsbergis pasiūlė savo pavaduotoju tapti A. Brazauskui, bet šis atsisakė. Visgi, kai pasiūlė būti Kazimiros Prunskienės pavaduotoju, sutiko, nes tai buvo jo stichija. Visgi K. Prunskienė labiau pasitikėjo Romualdu Ozolu, kitu savo pavaduotoju. Tuo pat metu A. Brazausko populiarumas kiek sumažėjo“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Kai vyko 1992 metų rinkimai, didžiule persvara laimėjo LDDP, susikūrusi iš atsiskyrusios LPK. Vėliau didžiule persvara A. Brazauskas laimėjo ir prezidento rinkimus. Būdamas prezidentu, jis nebuvo tas, kuris tranko kumščiu į stalą – mėgo tartis, derėtis, draugavo su daugeliu rašytojų, intelektualų, pasikalbėdavo apie reikalus ir su jais.
„Jis buvo konkretus, nemėgo ilgų kalbų. Mokėjo klausyti, jam tai padėjo. Jis jautė ir tai, ko nori žmonės. O ko jie norėjo? Geresnio gyvenimo. Vos tapęs prezidentu jis pasakė pirmą užsienio politikos kalbą Vilniaus universitete. Tą kalbą vėliau pavadino Europos kalba, pagrindinė tezė buvo, kad mes einame į Europą“, – pasakojo bičiulis, pripažinęs, kad A. Brazauskas padarė ir klaidų, turėjo trūkumų.
„Kartais pasikarščiuodavo. Idealus žmogus jis nebuvo, o ir negalėjo būti, kaip kiekvienas iš mūsų“, – prisiminė J. V. Paleckis.
