Ketvirtadienį Lietuvos žmogaus teisių centras surengė diskusiją „Lytiškumo ugdymas – namuose, mokykloje ir kasdienoje“.
Prieš diskusiją išplatintame pranešime teigiama, kad nors apie lytiškumo ugdymą viešojoje erdvėje kalbama vis daugiau, jis yra dažnai priešinamas su tradicinėmis vertybėmis, siejamas su ankstyvu vaikų seksualizavimu ar ankstyvų lytinių santykių skatinimu.
Diskusijos metu aptartas lytiškumo ugdymas ir namuose, ir mokyklose, koks šis ugdymas turėtų būti.
Mokyklose lytiškumas vis dar tabu
Šiuo metu visuomenėje gaji nuostata, kad lytiškumo ugdymas aprėpia tik lytinio brendimo klausimus. Tačiau remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, kaip sako lytiškumo ugdymo specialistė, žmogaus teisių edukatorė Lina Januškevičiūtė, lytiškumo ugdymas yra visos asmenybės lavinimas.
„Iš esmės visuminis mokslu grįstas lytiškumo ugdymas yra nuoseklus asmens ugdymas, kuris yra pritaikytas būtent pagal amžių, kuris yra atspindintis šio laikmečio aktualijas, pritaikytas šiam laikmečiui, dinamiškas ir keičiasi su laiku, jaunais žmonėmis. Tai yra apimantis asmens raidą, lyties tapatumo suvokimą, patikintis mokslu grįsta informacija“, – diskusijos metu sako L. Januškevičiūtė.
Pasak specialistės, lytiškumo ugdymu žmonėms turi būti ne pasakoma, kaip kiekvienam jaunam asmeniui elgtis konkrečioje situacijoje, bet pateikiama pakankamai informacijos, kad žmogus pats savarankišai primtų sau tinkamiausią sprendimą bei dėl jo sekančias pasekmes.
Ugdymo psichologė, Šeimų asociacijos atstovė Alina Martinkutė-Vorobej sako, kad lytiškumo ugdymas aprėpia daugybę gyvenimo sričių.
„Tai reiškia, ne tik, kaip populiaru matyti, lytiškumas tai yra parengimą lytiniam gyvenimui, tai nėra tik apie tai. Tai apskritai yra apie asmenybės stiprinimą, savivartės stiprinimą, pasitikėjimo savimi stiprinimą. Tai yra socialinės-emocinės kompetencijos, turi ugdyti vaiko gebėjimą atpažinti savo poreikius, emocijas ir gebėti tinkamai poreikius realizuoti nenuskriaudžiant savęs, bet tuo pačiu jaučiant pareigą kitam asmeniui“, – sako A. Martinkutė-Vorobej.
Ir nors teoriškai lytiškumo ugdymas šiuo metu mokyklose vyksta, mokiniai juo nėra patenkinti. Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Karolina Pralgauskytė sako, kad dalis su lytiškumu susijusių klausimų mokyklose vis dar yra tabu ne tik mokiniams ar jų tėvams, bet ir patiems mokytojams.
„Iš moksleivių girdime, kad mokyklose nėra kokybiškai interguojama dabartinė Sveikatos lytiškumo ugdymo bei rengimosi šeimai programa. Šiais metais LMS vykdo savo metinę programą būtent orientuotą į šią programą. Matome, kad patys turime dėti pirmuosius žingsius, kad pasiektume kažkokį pokytį ir turėtume lytiškumo ugdymą tokį, kokio jo nori moksleiviai“, – sako LMS prezidentė K. Pralgauskytė.
Pasak moksleivių atstovės, viena iš aktualiausių temų jaunuoliams – lytinis brendimas.
„Tai yra labai nepatogi tema, tabu, apie kurią baisu kalbėti tiek mokytojams, kartais net tėvams. Informacijos yra labai mažai, moksleiviai ieškosi internete, bet puikiai suprantame, kad internete ne visa informacija yra tiksli ir kokybiška.
Kita labai svarbi tema – psichikos sveikata, emocinis raštingumas. Ypatingai šiuo laikotarpiu, kai esame pandemijos situacijoje yra sunku priimti savo emocijas, gyventi pasikeitusioje situacijoje, prisitaikyti“, – sako K. Pralgauskytė.
Ugdymas turėtų prasidėti namuose
Pasak L. Januškevičiūtės, lytiškumo ugdymas pirmiausia turėtų prasidėti namuose. Tačiau atvirai kalbėti šiais klausimais pradedama dažniausiai tik vaikams žengus į paauglystę ir pradėjus lytiškai bręsti.
„Iš tikrųjų, lytiškumas yra viso gyvenimo procesas, kuris prasideda dar ankstyvoje vaikystėje ir niekada nesibaigia, tik tos temos keičiasi, pasikeičia rakursas, iš kurio mes žiūrime į tas temas. Visa tai prasideda šeimoje, kuomet liečiame vaikus, apkabiname, rodome savo emocijas, kalbame su jais apie savo emocijas, vėliau kalbame apie privatumą, saugumą, ką daryti, jei patiriu netinkamą prisilietimą, kaip iš to prisilietimo išeiti. Tai yra tokios temos, kurios turėtų atsirasti vaikystėje. Nebūtinai tai atsiranda, bet turėtų atsirasti“, – sako L. Januškevičiūtė.
Pasak specialistės, atsakymų į kylančius klausimus jauni žmonės ieško visur – draugų tarpe, medijose, mokyklose. Todėl pabrėžiama, kad lytiškumo ugdymas nėra tik mokyklos ar tėvų atsakomybė. Tuo, kaip sako L. Januškevičiūtė, turėtų rūpintis visos pusės.
A. Martinkutė-Vorobej sako, kad mokykla yra ta vieta, kur lytiškumo ugdymas galėtų vykti, tačiau ir ten reikėtų užtikrinti, kad tam bus parinkti tinkami mokytojai, ugdymui sukurtos tinkamos programos, o mokiniai galėtų gauti jiems kritiškai svarbias žinias apie lytiškumą, asmenybės formavimąsi ir kita.
„Labai svarbu suprasti, kodėl mokykla irgi turi vaidinti svarbų vaidmenį, ugdydama lytiškumą mokykloje. Pritarčiau, kad idealiame pasaulyje šeimose turėtų vykti lytiškumo ugdymas, jis turėtų vykti nuo pat mažumės, bet tam reikalingas saugus santykis, suaugęs, kuris nebijo šitų temų ir turi žinių tomis temomis.
Deja, ne kiekvienas tėvas ir ne kiekviena mama jaučiasi saugūs šiose temose. Žinome, kaip patys buvome ugdyti ir kaip stigmatizuotos yra lytiškumo temos. Bet kuriuo atveju, vaikas turi tą informaciją gauti, kad ugdytųsi sveiką santykį su savimi ir bendraamžiais. Mokykla galėtų veikti kaip savotiškas kompensacinis mechanizmas, kad ko nedavė tėvai, galėtų duoti mokykla. Kitas dalykas, mokykla yra gera erdvė lytiškumo ugdymui. Mokykla pasiekia visus vaikus“, – komentuoja A. Martinkutė-Vorobej.
Šiuo metu, kaip pasakoja moksleivių atstovė K. Pralgauskytė, mokyklose kalbama tomis pačiomis temomis, o aktualios jaunimui temos būna nutylimos.
„Bendrai žiūrint į visą situaciją, kaip vyksta lytiškumo ugdymas, tai nepameluosiu pasakydama, kad jo kokybė yra labai prasta. Yra vienetai mokyklų, kurios užtikrina kokybišką lytiškumo ugdymą ir porgramą integruoja atsakingai. Dažniausiai pasirenkamas lengviausias kelias, pačios paprasčiausios temos: sveika mityba, sveika gyvensena, fizinis aktyvumas ir apie tas temas yra kalbama metai iš metų. Tos temos, kurios moksleiviams yra tikrai labai svarbios ir apie kurias trūksta informacijos, yra paliekamos nežinomybėje“, – sako K. Pralgauskytė.
Prašo atsižvelgti į mokinių norus
Pasak K. Pralgauskytės, pagelbėtų, jei mokyklose būtų įgyvendinta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa. Esą joje yra svarbi informacija, tačiau jos mokyklos nemoka tinkamai pateikti.
„Su moksleiviais ją nagrinėjome ir bandėme ieškoti atspirties taškų, ką reikėtų keisti. Priėjome išvadą, kad pati programa nėra tobula, bet joje pateikta informacija yra labai svarbi. Problema yra toje vietoje, kad mokytojai nežino, kaip tą medžiagą pateikti ir kaip ją integruoti. Turime dokumentą, viskas biurokratiškai tvarkinga, bet praktiškai tai yra sunkiai įgyvendinama“, – komentuoja K. Pralgauskytė ir priduria, kad būtų smagu, jei mokyklose būtų atsižvelgiama ir į pačių mokinių norus.
Ugdymo psichologė A. Martinkutė-Vorobej mano, kad klausimas turėtų būti pradėtas spręsti „iš viršaus“.
„Turėtų būti labai aiški lyderystė, aiškūs susitarti standartai, ką mes vadiname lytiškumo ugdymu ir ko mes tikimės iš mokytojų, kad jie išdėstys mokiniams ir kokius gebėjimus mokiniai ugdysis“, – sako A. Martinkutė-Vorobej.
Pasak specialistės, šiuo metu nėra aišku, kas apskritai yra laikoma kokybišku lytiškumo ugdymu ir kokių tikslų juo yra siekiama. Atvirkščiai – jaučiamas susipriešinimas ir nesutarimas, kas tas lytiškumo ugdymas iš viso yra.
„Nusibrėškime konkrečią kryptį. Kol neturime krypties, kas tinka mokyklose, ne tik, ką Karolina minėjo, kad mokytojai neturi konkrečių priemonių, kurias galėtų pritaikyti klasėje, bet yra ir tam tikrų baimių, kad jie negali tomis temomis kalbėti, nes o jei atsiras pasipriešinimas iš tų pačių tėvų? Ne paslaptis, kad turime skirtingas nuostatas, kas yra tas lytiškumas. <…>
Jeigu būtų aiškus sutarimas iš viršaus, nacionaliniu lygiu, švietimo skyriai sutartų, mokyklos vadovybės sutartų, kad tie standartai ir kryptis yra aiški, tada pats mokytojas jaustųsi tvirtai ir rinkdamasis medžiagą, ir kalbėdamas pamokų metu apie nepatogias temas“, – sako ugdymo psichologė A. Martinkutė-Vorobej.
Lytiškumo ugdymo specialistė L. Januškevičiūtė pabrėžia, kad tokiu atveju turėtų būti įtraukta visa bendruomenė, ne tik tėvai, mokytojai ar mokiniai. Įsitraukti, pasak specialistės, turėtų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.
„Šiuo metu jaučiu esant tokioje situcijoje, kad mokytojai nebesišneka net šia tema, kiek ji yra įaštrinta ir deginama, kur tiesiog pedagogai pykstasi tarpusavyje dėl to, kad nebėra dialogo. Kai nebeturime dialogo, diskusija gaunasi pasakymas. Ir tada kas kenčia? Mokiniai, kurie taip ir lieka be žinių“, – komentuoja L. Januškevičiūtė.
Lytiškumo ugdymas paskatins mylėtis?
Bendrai lytiškumo ugdymą, kaip pastebi specialistai, gaubia daug mitų. Vienas aktualiausių – įsitikinimas, kad kalbėjimas apie lytiškumą skatina jaunus žmones mylėtis.
„Taip nevyksta. Kas vyksta lytiškumo ugdymo pamokose ir susitikimų su jaunais žmonėmis viduje, mes kuriame jauką ir suagią erdvę, kurioje mes galime diskutuoti šita tema ir suprasti, kas vyksta mūsų aplinkose, iš kur mes gauname informacijos ir ką mes darome. Kas yra lytiniai santykiai ir ne kaip jie daromi, o kas iki tol ateina. Yra lytinis brendimas, keičiasi kūnas, bet kas su tuo ateina? Kaip mums priimti save, kaip priimti kitą žmogų ir t.t.“, – sako L. Januškevičiūtė.
Tačiau kaip tik pastebima, kad informuoti apie lytinius santykius januoliai kaip tik rečiau priima rizikingus sprendimus, o dažniau juos apgalvoja.
„Paradoksas, bet tyrimai rodo, kad informuoti mokiniai atideda savo pirmųjų lytinių santykių debiutą, turi mažiau partnerių, rečiau mylisi, dažniau naudoja apsaugos priemones, rečiau linkę pasigauti lytiškai plintančias infekcijas ir panašiai. Jeigu lytiškumo ugdymo tikslas yra suteikti mokiniui žinias, įgūdžius ir nuostatas priimti atsakingus sprendimus, tam, kad jis priimtų atsakingus sprendimus, jis turi turėti informaciją, nes kitaip jis to nepadarys“, – komentuoja ugdymo psichologė A. Martinkutė-Vorobej.
Kitas visuomenės įsitikinimas – kad pradėjus kalbėti lytiškumo temomis, iš vaikų bus atimta vaikystė. Specialistai šio teiginio nesupranta ir vadina jį atėjusiu iš „kosmoso srities“.
„Kaip taip gali būti? Jeigu mes su vaikais kalbėsimės apie realybę, apie tai, kas su jais vyksta, jeigu įvardinsime konkrečiais žodžiais jų kūno dalis, kalbėsime, kam jos skirtos, apie santykius, kam jie skirti, kaip tai gali demoralizuoti vaikus ir atimti iš jų vaikystę?“ – sako A. Martinkutė-Vorobej.
Dar vienas gajus mitas – įsitikinimas, kad lytiškumo ugdymas griauna tradicines vertybes.
„Aš galvoju atvirkščiai. Kai kalbame apie tai, kad vertybės tokios, kaip priėmimas, pagarba, sveiki santykiai, saugumas yra vienos svarbiausių vertybių, kurias ugdome sau, kaip sveikiems žmonėms ir tada ugdome gebėjimą šitas vertybes pritaikyti santykiuose su kitu žmogumi“, – komentuoja L. Januškevičiūtė ir priduria, kad panašūs mitai gimsta iš įvairių baimių.
Visą diskusiją galite peržiūrėti čia:
