Ar bomberiui teko sprogdinti ir svetur?
Tais metais, kai vilnietis V. Januškevičius ėmėsi sprogdintojo amato ir galingu sprogmeniu R. Grainio brangųjį „Mercedes-Benz” automobilį pavertė metalo laužo krūva pačiame sostinės centre, vietos nusikalstamas pasaulis pradėjo tirtėti iš baimės. Banditų sueigose tomis dienomis vyko intensyvios nežinomo sprogdintojo paieškos ir nuolat buvo keliamas klausimas: kas tas talentingas ir neturintis skrupulų žudikas? Kai kurios iki tol nuožmiai tarpusavyje kariavusios vilniečių kriminalinės šeimos kuriam laikui susivienijo dėl bendro tikslo: surasti profesionaliai veikiantį bebaimį sprogdintoją ir bandyti įkalbėti jiems nuolankiai dirbti, o nepaklusus – nužudyti ir tyliai su visais galais pradanginti. To meto nusikaltėliai įvertino, kad taip dirba tik sumanus profesionalas, nes jam už nugaros lieka lavonai ir dėl savo gyvybės virpantys kiti mafijos veikėjai.
„Natūralu, kad daugelis nusikaltėlių gyveno apimti baimės ir nežinomybės, – sakė tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras J. Laucius. – Juk visi jie žinojo, kad mieste gyvena toks žmogus, kuris vieną dieną į orą kelia verslininką, kitą – asmenį iš šešėlinio pasaulio, trečią – inkasatorių, pinigų išvežiotoją, kuris kitą dieną ligoninėje miršta. „Vilniaus brigados” veikėjų tuometė būklė priminė gyvenimą nuolatinėje baimėje. Paskui su vienu veikėju iš jų terpės, Viktoru Akmanavičiumi, teko kalbėtis. Jis minėjo, kad jie nuolat buvo apimti panikos: su vienais pasikalba ar su kitais ir atsakas turėjo būti, jog vieną dieną ir jie patys greičiausiai bus nužudyti. Po to dalis jų žuvo net ne Valerijaus užsuktame kare, o kitose tarpusavio rietenose, dalis sėdo, kiti dar kitaip išlindo iš mafijos pasaulio. Tačiau ta nuolatinė baimė juos visus varė iš proto ir neleido ramiai miegoti.”
Maždaug tuo pat metu Rusijos sostinė Maskva keliasdešimt kartų stipriau drebėjo nuo žymių to laiko banditų, kurių dalis vėlesniais metais sėkmingai persiorientavo į klestinčius verslininkus, prabangių automobilių sprogdinimo.
Kartą vieno pašnekesio su Valerijumi metu tiesiai paklausiau, ar jam yra tekę sulaukti užsakymų žudyti žmones svetur. Bet šio mano klausimo jis net nenorėjo klausytis, kategoriškai atsakė: „Ne, nes aš nebuvau pasiekęs tokio lygio, kad į mane kreiptųsi kokie nors anuomet rimti užsakovai. Be to, užsienis netraukė iš prigimties. Nepatikėsite, bet net Lenkijoje niekada nesu lankęsis. Kadaise trumpai viešėjau Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, iki Latvijos dar buvau nuvažiavęs. Galbūt jaunystėje šiek tiek traukė kur nors toliau pavažiuoti, bet juk egzistavo griežta sovietinė santvarka ir bet koks žmonių keliavimas būdavo griežtai ribojamas. O dabar, jei būčiau laisvėje, gal ir būtų noras kur nors išvykti. Bet jaučiuosi pernelyg senas kelionėms, jau nieko nesinori. Labiausiai norisi ramybės, todėl turbūt toliausiai nukeliaučiau į kokį atokesnį Lietuvos kaimelį ir ten gyvenčiau iki mirties. Mane kur kas labiau traukia ne užsieniai, o gamta, kur galėtų būti mažiau žmonių, o ne tas triukšmingas didmiesčių gyvenimas. Man bendravimo su žmonėmis jau pakanka – tie visi teismai, ten nuolat tekdavo bendrauti su tais, kurie buvo ne visai prie širdies. Panašių asmenų šiandien tenka sutikti ir vaikštant kalėjimo koridoriais. Bet čia jau negali per daug pasirinkti, su kuo bendrauti, o su kuo ne, tad kai kada tenka per jėgą su tam tikrais asmenimis bendrauti. Dėl to pastaraisiais metais vis rečiau norisi palikti savo kamerą, esu gana atsiribojęs nuo kitų nuteistųjų.”
Kai paprašiau, kad jis nuodugniai papasakotų, kelintais metais ir kokiose Rusijos vietose lankėsi, V. Januškevičius atsakė, kad per savo gyvenimą Maskvoje yra viešėjęs gal tris kartus. „Tačiau tik pravažiuodamas. Ten važiavau nusipirkti dalių automobiliui, taip sakant, buvo mano mašina, o vieno bičiulio artimos pažintys su man reikalingų prekių turėjusiais žmonėmis”, – sakė Valera ir paaiškino, kad tarptautinių užsakymų žudyti niekada neteko gauti.
Tačiau jis taip ir neatsakė, ar būtų atsisakęs panašių viliojančių pasiūlymų.
Kai kurie kalbinti buvę ir esami pareigūnai, kuriems teko narplioti V. Januškevičiaus suorganizuotus sprogdinimus, patarė aklai nepasitikėti jo žodžiais, kad anksčiau jam nėra tekę daryti panašių nusikaltimų Rusijoje, kurią 1994–1996 metais nuolat sprogdino įvairiausio plauko bomberiai.
„Jei V. Januškevičių lyginsime su kitomis to laikotarpio gaujomis, galima drąsiai sakyti, kad jo nusikaltimų atlikimas išsiskyrė ne tik iš kitų grupuočių, bet ir mūsų šalyje siautusių samdomų žudikų sindikatų, – sakė J. Dulkė, buvęs ypač svarbius kriminalinius tyrimus kuravusio sostinės kriminalistų padalinio vadovas. – Juk daugelis tuomečių Vilniaus banditų net nežinojo, ar V. Januškevičius yra būtent tas kietas veikėjas. Kai kurie atvykėliai iš tolimų kraštų labai norėjo išsiaiškinti, kas išties užsakė ir nužudė R. Grainį, bet jie buvo atitinkamų tarnybų deportuoti. Be to, jų Vilniuje nesiteikė įsileisti ir mūsiškiai nusikaltėliai. Ar galėjo po to būti paslaptingų čečėnų nužudymų mūsų šalyje? Nemanau, nes mūsų tokia informacija nepasiekdavo. Bet neatmetu, kad apie tai galėjome ir nežinoti.”
Panašios nuomonės apie Valeros kaip tarptautinio samdomo žudiko galimybes laikėsi ir prokuratūros veteranas I.Mikelionis. „Tuo laiku dažniausiai tarpusavio konfliktus sprendę nusikaltėliai pasišaudydavo. Bet pasitaikė ir nemažai sprogdinimų, kuriuos ne visada pavykdavo ištirti, – sakė jis. – Dažniausiai būdavo pasitelkiamas tas pats mechanizmas: veidrodinis arba valdomas nuotoliniu pulteliu. Tačiau V. Januškevičiaus sprogdinimai būdavo kitokie: prie sprogmens prijungtas mechaninis svarelis, kuris velkasi žeme, kol automobilis važiuoja, ir jei ta virvelė užkliūva už kokios nors kliūties, įvyksta sprogimas.”
Todėl neištyrę visų smulkmenų pareigūnai manydavo, kad V. Januškevičius naudojosi nuotoliniu pultu ir jį nuspausdavo tiktai po tam tikro laiko. Tačiau kai jis pradėjo pasakoti apie visai paprastą mechanizmą ir kad sprogimai dažniausiai įvykdavo tuo metu, kai jis būdavo namuose, daugelis iš nuostabos išpūtė akis.
„Jis yra minėjęs, kad žmona nieko neįtarė apie jo kriminalinius darbelius. Aš tikiu, kad taip ir buvo, – tvirtino vienas prokurorų, kuriam yra tekę apklausti Valerą. – Man įsiminė vienas jo pasakojimų. Jis sakė: „Sėdime su žmona prie televizoriaus ir žiūrime vakaro žinias. Kai parodė vaizdus iš sprogimo vietos prie Vyriausybės rūmų, aš pašokau ir žmonai pasakiau: „Na, jau visai tie banditai suįžūlėjo, pradėjo sprogdinti net šalia Vyriausybės.” Toks jo pasirinktas įvaizdis, noras būti nepastebimam, užsimaskuoti, apsimetimas paprastu žmogeliu jam dar ne vienus metus pagelbėjo, nes net artimiesiems nekilo įtarimų, kokia veikla jis vertėsi ir iš ko gyveno. Šiandien galima pripažinti, kad lietuviškieji sprogdintojai su V. Januškevičiumi išnyko visiems laikams.”
Planai – masinės skerdynės Stirniuose
1995 metų vasarą, praėjus porai mėnesių po didelį atgarsį visoje šalyje sukėlusio R. Grainio susprogdinimo, V. Januškevičius sulaukė netikėto I. Matulevičiaus pasiūlymo, kad vienos Vilniaus grupuotės nariai nori atsikratyti vyrų, kurie tuo metu priklausė garsiausių pagrindinio šalies miesto kriminalinio pasaulio veikėjų rinktinei. Tačiau jam už tokį darbą buvo pasiūlyta minimali suma – nuo 5 iki 7 tūkstančių JAV dolerių.
Aišku, Valera nesutiko ir pasakė, kad tai galėtų padaryti ne mažiau kaip už 10 tūkst. dolerių. Tuomet I. Matulevičius prašė, kad pirma žmogžudystė būtų įvykdyta nemokamai.
Kaip šiandien sako V. Januškevičius, jis pats nesidomėjo, kas tada sostinėje buvo laikomi „žmonėmis prie mafijos”. Apie R. Grainį ir kitus to laikotarpio kriminalinių istorijų herojus jis gerokai vėliau sužinojo perskaitęs populiariausiuose šalies laikraščiuose, kurie kone kasdien skelbdavo šokiruojamas žinias apie banditų siautėjimą ir tarpusavio karus.
„Laikausi tokios filosofijos: tikėk žmogumi tol, kol jis tavęs neapgavo. Kai apgaus – tada viskas, šakės. Bet jei dar neapgavo, geriau juo neabejok, nes tokios dvejonės tiktai gali išprovokuoti tą žmogų, – paaiškino Valera. – Buvo aišku, kad I. Matulevičius buvo gavęs pinigus ir ne pirmą kartą pabandė mane apkvailinti. Jis prašė vieną kažkokį atseit rimtą veikėją nužudyti nemokamai, o neva paskui su kitais atsiskaitys už visą atliktą darbą. Mane tai nemaloniai šokiravo. Bandžiau jam paaiškinti, kad nesu maniakas, kuris mėgsta žudyti žmones. Galiausiai neiškentęs tėškiau: „Žinai ką? Už devynis man sumokate dabar, o dešimtą jums nemokamai padarysiu.”
Pareigūnai pripažįsta, kad jau gerokai vėliau, neutralizavę V. Januškevičių ir jo talkininkus, per savus informatorius jie buvo gavę duomenų, kad Valera išties buvo rimtai nusiteikęs likviduoti dešimt įtakingiausių to laiko mafiozų.
Masinė banditų žmogžudystė vieną savaitgalį turėjo įvykti iki šiol veikiančiame restorane su pirtimi Stirnių kaime, esančiame šalia Vilniaus, keli kilometrai už Grigiškių, Kauno link. Buvo planas užminuoti visą pramogų kompleksą, kuriame sostinės gangsteriai buvo sulėkę į strelką (nusikaltėlių žargonu – susirinkimą). Čia turėjo būti aptariami ne tik einamieji klausimai. Matyt, didžiausias galvos skausmas visiems buvo, kas tas nežinomas R. Grainio sprogdintojas. Pasibaigus diskusijoms nusikaltėlių laukė ir nevaržomos linksmybės – alkoholiu ir kvaišalais nukrauti restorano stalai, orgijos su simpatiškomis moterimis. Tačiau Valera nusprendė nekišti rankų, ko gero, ne dėl gresiančios atsakomybės ar baimės būti susektam Vilniaus „kietuolių”, o dėl to, kad paprasčiausiai neapsimokėjo finansiškai.
„Tuo metu faktiškai dirbau tam, kad įtikčiau panašias užduotis davusiems žmonėms, neprarasčiau kontaktų, nes tikėjausi gerokai pelningesnių pasiūlymų. Bet minėtas variantas nesužavėjo. Nesutikau ir pasakiau, jog geriau padarysiu vieną apiplėšimą ir gausiu tuos pačius pinigus, todėl paprašiau, kad I. Matulevičius surastų dar kokį nors valiutos keitėją, – atsimena V. Januškevičius. – Mano gyvenime nebuvo jokios prabangos, neturėjau galimybės net šeimos nuvežti atostogų į užsienio kurortą. Viską suskaičiavus, iš tokio darbo išeidavo vien tik nuostoliai. Neretai ir pats susimąstydavau: „Velnias, dirbu vien tik tam, kad įvykdyčiau kieno nors užsakymą nužudyti. O visa tai atsieidavo tūkstančius dolerių: nupirkti ginklą kainuodavo du tūkstančius, nusikaltimo metu naudotai senai mašinai tekdavo pakloti dar papildomą tūkstantį. Kažkada esu skaičiavęs, kad pasiruošti rimtesniam nusikaltimui ir jį įvykdyti prireikdavo net iki 5 tūkst. JAV dolerių.”
Naujas taikinys – Kriukas
Bomberiu vadinamas vyras kadaise sužinojo, kad asmenų, kurie šantažuoja jo bičiulį, galva yra Jurijus Kriukovas, tarp vilniečių banditų geriau žinomas Kriuko pravarde. 1956 metų gruodžio 16 d. gimęs vyras praeityje keletą kartų buvo teistas dėl chuliganizmo. Dėl šios nusikalstamos veikos sovietiniais laikais jis prieš teismą stojo net tris kartus – 1975-aisiais, 1983 m. ir 1985 m. Pastarąjį kartą Kriukas buvo nuteistas 7 metams nelaisvės.
Kurį laiką jis buvo vadinamas vienu „Vilniaus brigados” autoritetų, tačiau jai sunykus priblėso ne tik jo šlovė, bet ir vykdoma neteisėta veikla. Kriukas nuo senų laikų kolonijose aktyviai kilnojo sunkumus, todėl sostinėje yra pagarsėjęs kaip žinomas sportininkas – 1995-aisiais Lietuvos kultūrizmo čempionate jis užėmė pirmąją vietą, laimėjo šalies taurę. 1996 m. dalyvavo Europos čempionate. Kultūrizmo sporto propaguotojams jis įsiminė tuo, kad niekada neprašė iš federacijos materialinės paramos.
Minėtu laikotarpiu J. Kriukovas su sėbrais grobė turtingus verslininkus ir reikalavo už juos išpirkos. Ši gauja Vilniuje surengė keletą įžūlių apiplėšimų. Kriuko vyrai buvo įsisukę ir į Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus. Juose kadaise vykdavo mugės, tad 1995-ųjų kovą nusikaltėliai pateko į rūmų patalpas, sumušė sargą ir iš vieno ekspozicijos stendo pavogė maždaug pusantro kilogramo aukso.
Vėliau panašiu stiliumi buvo apiplėšti ir prekiautojai, pardavinėję prekes mugėje buvusiame „Pergalės” kino teatre. 1994-ųjų lapkritį įsisukę ilgapirščiai pavogė maždaug 70 tūkst. litų vertės prekių. Tada šioje mugėje sargu dirbo plėšikų gaujos patikėtinis: jis savo sėbrus įleido į patalpas, šie susirinko vertingesnius daiktus, o vėliau savo bendrininką surišo. Šis, apsimetęs, kad išsilaisvino savo rankomis, netrukus apie nusikaltimą pranešė policijai.
„Kadangi pinigai nebuvo mokami, dėl šio atvejo I. Matulevičius mane gerokai mažiau skubino nei ankstesnių nusikaltimų metu”, – prisimena V. Januškevičius.
1995-ųjų vasaros pabaigoje pirmąsyk buvo padėtas sprogmuo po Kriuko sportiniu automobiliu, vienu iš ypač retų to meto modelių Vilniaus gatvėse – „Ford Thunderbird”. Sprogmuo buvo įtaisytas automobilio dugne, po vairuotojo sėdyne. Mašina nuolat būdavo statoma prie Žemaitės gatvėje esančio 2-uoju numeriu pažymėto pastato, kuriame buvo sporto klubas. Jame ištisas dienas leido šis buvęs brigadinis. Tačiau sprogimas neįvyko. Kitą dieną atvažiavęs apžiūrėti savo taikinio automobilio Valera pastebėjo, kad sprogmens nėra, todėl pamanė, kad Kriukas jį greičiausiai surado ir sunaikino.
Po šio nesėkmingo bandymo susprogdinti I. Matulevičius pasidžiaugė Valerai, kad J. Kriukovas aprimo ir nustojo jį šantažavęs. 1996-aisiais, po metų tylos, kai užsakymai nustojo plaukti, Valera kreipėsi į I. Matulevičių, kad šis jam surastų naujų pelningų objektų su gerais pinigais. Tačiau netikėtai išgirdo, kad tas mistinis Ivano kentas nusprendė nebesuteikti naujų darbų, kol nebus galutinai eliminuotas Kriukas.
Per vieną dieną – nužudyti tris mafiozus
I. Matulevičius pareiškė, kad reikia nužudyti J. Kriukovą arba tuo pat metu du jo svarbiausius sekėjus. Pasak jo, būtina abu nužudyti tą pačią dieną, nes jeigu bus nužudytas tik vienas, antras iškart supras, kieno tai galėjo būti darbas.
Vienas nurodytų taikinių buvo I. Roževičius, kuris „važinėjosi visureigiu”, o V. Markevičius-Makaka – kuris „gyveno Baltupiuose”. Buvo teigiama, kad pastarasis yra Kriuko pusbrolis. Jo butas esąs aštuntajame aukšte ir virš balkono pakabinta palydovinė lėkštė. Be to, Valerai suteikta informacija ir apie šių dviejų vyrų statomus namus Molėtų plente, jų „štabą” – buvusią irklavimo bazę netoli „Minsko” parduotuvės.
„Vieną dieną pas mane I. Matulevičius užėjo perpjautais pirštais, striuke. Sakė, kad jį sugavo laiptinėje. Į galvą įrėmė pistoleto vamzdį ir pareiškė, kad jeigu nebus pinigų, jo dienos baigsis liūdnai. Tai buvo likus mėnesiui iki antrojo sprogmens padėjimo, – pasakojo V. Januškevičius. – I. Matulevičius man nesiūlė pinigų, tačiau paprašiau, kad būtų skirta nors kiek lėšų. Vėliau sutarėme, kad man būtų sumokėta nors 5 tūkst. JAV dolerių, ir tai buvo prieš padedant sprogmenį po J. Kriukovo automobiliu. Kai reikėjo susprogdinti jo pagalbininkus, sutikau tai daryti nemokamai. Pamatęs, jog nieko nedarau su J. Kriukovu, I. Matulevičius suprato, kad reikia duoti pinigų. Todėl, kaip jis teigė, jo kentas pardavė savo mašiną, nusipirko „Žiguli” ir likusius pinigus – 2500 JAV dolerių atidavė man.”
Dėl savo gyvybės sunerimęs I. Matulevičius prašė, kad Valera juos abu suvarpytų kulkomis. Tačiau sprogmenys bomberiui pasirodė efektyvesnis būdas pravalyti Vilnių – atsikratyti draugą terorizavusių banditų. „Kartais I. Matulevičiaus užgaidos stebindavo. Jis mėgdavo pateikti nerealias užduotis, – pasakojo mūšiui prieš didžiausius ano meto sostinės banditus pasiruošęs Valera. – Jis man sako: „Reikia juos visus tris tą pačią dieną užversti. O jie skirtingose miesto dalyse gyvena. Tai kaip čia dabar juos visus sušaudyti? Ten nueisiu vieną, paskui kitur – kitą, o trečias galbūt išvis tą dieną nebeišeis iš namų. Pradėjau sukti galvą, kaip geriau padaryti. Ilgai nesvarstęs nusprendžiau, kad tinkamiausia išeitis – visiems jiems pakišti sprogmenis. Kai jie išeis iš namų, susprogs savo automobiliuose. Taip aš tada planavau. Ir jei ne tas skubėjimas, toks planas būtų buvęs įgyvendintas.”
Dabar Valera teigia, kad gangsterių trijulei ketino pakišti panašios technologijos sprogmenis, koks buvo sumontuotas metais anksčiau po bankininko R. Grainio „Mercedes”. Tinkamai paruošti sprogdiklius bomberiui sutrukdė spyruoklinio metalo paieškos. „Sugalvojau jiems visiems padėti tokias bombytes, kurios sprogtų be mano tiesioginio dalyvavimo. Siekdamas išspręsti problemą greičiau, nutariau paimti automobilio skirstymo dėžutės kontaktus, nuo kurių įdiegimas eina, – aiškino Valerijus. – Na, tenai juk labai smarkiai spyruokliuoja. O šiuo atveju neturėjau kontaktų, bandžiau savadarbius paruošti iš metalo. Bet pigesnis metalas vieną dieną pastovi ir nusilpsta. Ir galiausiai net nenusispaudžia. Tada taip ir išėjo. Todėl vienas taikinių priėjo prie savo mašinos ir tą bombikę lengvu judesiu nukėlė. Kaip tik tą akimirką ji turėjo sprogti, bet to neįvyko. Jis ją paliko šalia kaimyno vartų ir nuvažiavo savais reikalais. O tas kaimynas atskubėjo „Volga”, ir pasigirdo sprogimas. Sprogimo banga nunešė automobilio sparną. Visi tokie kuriozai dažniausiai įvykdavo dėl to, kad nebuvo praktikos. Be to, nuolat būdavau raginamas kaip įmanoma greičiau įvykdyti užduotis.”
Vilniaus policijos suvestinėse pažymėta, kad 1996-ųjų liepos 3 dieną sprogmuo buvo įtaisytas po I. Roževičiaus automobiliu, tačiau įtaisas nukrito ir vėliau susprogo, apgadindamas tame pačiame kieme gyvenusio Petro S. transporto priemonę GAZ-21 („Volga”).
„Atsikvėpiau, kai sužinojau, kad tam gangsteriui skirtas sprogmuo nesužalojo atsitiktinai kieme pasirodžiusio kaimyno, – smulkiai tuomečius įvykius atsimena Valera. – Šis tada skundėsi, kad sprogmuo sugadino jam priklausančią „Volga”. Šiandien sakyčiau, kad jiems pasisekė, nes nepritaisiau kur kas galingesnių bombų. Kai kišau jiems skirtus sprogmenis, svarsčiau, kažin kokios pasekmės dabar bus. Bet nesismulkinau, nes tada pagrindinis tikslas buvo tiksliai pataikyti, kur padėti sprogmenį. O juk tokiais atvejais situacija gali pakrypti bet kaip – žmogus automobilio salone gali atsisėsti ir taip, ir kitaip. Be to, nežinai, kurioje vietoje tas sprogmuo išeis. Galbūt tik koją nuplėš, o reikėdavo, kad visiškai pribaigtų. Tekdavo kišti daugiau sprogstamųjų medžiagų, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas.”
Susprogdintas ne iš pirmo karto
Tą pačią dieną V. Januškevičius norėjo padėti sprogmenį ir po J. Kriukovo pusbrolio V. Markevičiaus automobiliu. Tačiau tądien buvo vien techninės nesėkmės. „Kai supratau, kad tų dviejų veikėjų nužudyti nepavyks, nutariau „nupjauti galvą” – sprogdinti patį J. Kriukovą, – sakė bomberis. – Todėl praėjus dienai po nesėkmingo I. Roževičiaus sprogdinimo padėjau sprogmenį, valdomą nuotoliniu būdu, po J. Kriukovo automobiliu ir jo laukiau.”
Valera supyko, kad sprogmenį padarė pernelyg didelės galios. Priėjo prie išvados, kad dėl tokios bombos nukentės daug atsitiktinai netoliese esančių žmonių. Sprogmenį jis padėjo po buvusio „Vilniaus brigados” veikėjo automobiliu, kuris tą dieną buvo pastatytas prie to paties sporto klubo, pamėgto vilniečių iš specifinės aplinkos.
Tuo metu lyg tyčia šalia mašinos būriais ėmė traukti vaikai, moterys. „Buvau padėjęs 2,5 kilogramo trotilo ir tą akimirką, kai J. Kriukovas atsisėdo prie vairo, nesiryžau spausti mygtuko, – sakė V. Januškevičius. – Sprogmenį vėliau pats nuėmiau privažiavęs prie jo namų. Sukau galvą ir dėl kitų gudrybių, tarkime, norėdamas nukreipti jo dėmesį, buvau sugalvojęs sprogmenį suvynioti į šiukšlių maišelį ir jį padėti ant priekinio automobilio stiklo. Juk tokio lygio veikėjas kaip J. Kriukovas, priėjęs prie savo šustros mašinos ir pamatęs ant jos numestą šiukšlę, iškart susinervintų, pultų nuimti to bjauraus daikto. Būtų užtekę šiek tiek paglamžyti ar stipriau numesti ant žemės, ir sprogmuo suveiktų. Idėja logiška. Bet pamąsčiau, kad kol jis išlįs į kiemą, tas sprogmuo gulės matomoje vietoje, o per tą laiką gali pribėgti kieme žaidžiantis pacanėlis ir sumanyti paliesti tą daiktą ar kiemsargis, mėgstantis tvarką. Jis taip pat bandytų paimti jam akis badančią šiukšlę. Tokiu atveju būtų smarkiai sumaitoti niekuo dėti pašaliniai asmenys. Todėl norėdamas išvengti gudriai užmaskuoto sprogmens keliamos grėsmės aplinkiniams atsisakiau šios minties.”
Taip baigėsi vienas iš kelių nesėkmingų bandymų susprogdinti Kriuką.
„Mes susitikome maždaug po dviejų savaičių. I. Matulevičius pasakė, jog J. Kriukovas daugiau savo parankinių neturi, jie kažkur išsilakstė, – prisimena Valera. – Tačiau Kriukas pats skambino Ivano kentui ir pasakė: „Klausyk, mokėk greičiau pinigus, nes policija pas mus dirba gerai, ir jeigu aš suteiksiu naudingos informacijos, tai pats žinai...”
Po tokio pašnekesio V. Januškevičius su I. Matulevičiumi nutarė, kad įžūliai nusiteikusį Kriuką reikia pribaigti. Jų susitikimai dėl šio įstrigusio reikalo dažniausiai vykdavo Vilniuje, prie Tauro kalno, arba buvusioje Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje, priešais Vilniaus apygardos teismo langus.
1996-aisiais, maždaug rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, Valera nustebo, kai pamatė, kad Ivanas jam bruka 2500 JAV dolerių. „Taip pat I. Matulevičius pasakė, jog už tai, kad pribaigsiu Kriuką, bus sumokėta 5 tūkstančiai dolerių, – kalbėjo Valera. – Jis mane perspėjo, kad J. Kriukovas su savimi nešiojasi pistoletą. Susprogdinti jį nusprendžiau dėl to, kad sekdamas pastebėjau, jog nušauti nėra jokių galimybių, nes jis nuolat būna tarp draugų, o vakarais vaikšto su dideliu šunimi. Todėl siekdamas išvengti nereikalingų aukų – juk šaudant į J. Kriukovą būtų tekę nušauti ir šalia esančius asmenis – vis dėlto nusprendžiau po jo automobiliu padėti sprogmenį.”
Kriukui iš paskos Valera sekdavo niekuo neišsiskiriančiu baltos spalvos „Žiguli”. „J. Kriukovas labai keistai važinėdavo, – atsimena Valera. – Jis važiuoja, o aš iš paskos. Bet jis staigiai apsisuka ir atgal praskrieja tiesiai pro mane. Dabar manau, kad jis specialiai taip vairuodavo, nes stebėdavo, ar nėra persekiojamas kitų nusikaltėlių, policijos. Lygiai tokiu pat būdu apsisukdamas jis grįždavo namo, niekada nevažiuodavo tiesiai, dažniausiai aplinkiniais keliais. Tarsi koks besislapstantis zuikis.”
Valera prisipažįsta, kad porą kartų persekiodamas vos nepateko į buvusio brigadinio akiratį. „Buvo tokių situacijų, kad jis pasirodydavo vienose vietose, o jo automobilis būdavo paliekamas kitur, – sakė jis. – Manau, kad tame rajone prie stoties jis negyveno, buvo apsistojęs pas kažkokią moterį. Tuo metu jis statėsi namą – dviejų ar trijų aukštų mūrinį pastatą. Buvo minčių ir namą susprogdinti, bet pamačiau, kad jis ten nenakvoja, nes statybos nebaigtos. Stebėti J. Kriukovą turėjau taip, kad neįtartų kiti kiemo gyventojai. Juk atvirai nepavaikščiosi, tarkim, pamatys koks kiemsargis ir po to sakys: „Taip, mačiau, prieš savaitę čia kažkoks įtartinas tipas slankiojo ir vakar, kai nuaidėjo sprogimas.”
Valerijus pabrėžia, kad Kriukui skirta bomba buvo perpus mažesnio galingumo nei metais anksčiau, 1995-ųjų gegužę, kai šoką visiems sukėlė R. Grainio susprogdinimo šalia Vyriausybės rūmų aktas. „Ten buvo plastitas, o čia trotilas. Galbūt dėl to sprogimas ir buvo tris kartus silpnesnis”, – dabar svarsto V. Januškevičius.
Po šio garsaus įvykio atsisakė sprogdinimų
Po kelerių metų „Aro” sprogdintojų kabinete V. Januškevičius sėdėjo šalia savo rankomis padarytų sprogstamųjų įtaisų muliažų. Neblogai nusiteikęs bomberis į vaizdo kamerą pasakė, kad pirmąjį sprogmenį, skirtą J. Kriukovui, buvo parengęs nepriekaištingai. „Jei tada jis būtų sprogęs – būtų nesikankinęs, – sprogdintojo atvirumo priblokštiems pareigūnams kalbėjo Valera. – 90 procentų, kad jo jau nebūtų tarp gyvųjų. Apskritai manau, kad jei jis būtų ne sportininkas, o paprastas mirtingasis, nebūtų likęs gyvas po šio jam skirto sprogmens sprogimo.”
Per vieną savo atsivėrimų Lukiškėse Valera prisipažino, kad užminavęs Kriuko automobilį vėliau ketino nufilmuoti, kaip jis sprogsta ir virsta metalo laužo krūva. „Tada pamaniau: būtų visai nebloga idėja, iš kurios pavyktų ir gerai uždirbti, –šypsodamasis kalbėjo jis. – Galvojau: vėliau perduosiu vaizdajuostę kokiam televizijos kanalui ir iš to uždirbsiu pinigų. Nereikės daugiau sprogdinti. Labai rimtai mąsčiau, kad tokie vaizdai būtų prilygę per žinias rodomiems reportažams iš užsienio, kuriuos, manau, irgi įamžina tam tikrų sprogdinimų iniciatoriai, teroristai iš Artimųjų Rytų. Patikėkite, vaizdas būtų nustebinęs ne vieną. Tą patį vakarą per televizijos žinių laidas stebėjau žurnalistų filmuotus vaizdus iš to įvykio vietos: J. Kriukovas kažkur gulėjo išmestas iš mašinos, durelės praviros, stogas išluptas, ir visa tai vienoje strateginių Vilniaus gatvių.”
Vilniečiai iki šiol gerai prisimena pasikėsinimą į Kriuką: tai buvo pirmas kartas, kai visuomenė išgirdo apie tokį šešėlinio pasaulio veikėją. Susprogdinto automobilio nuotrauka kitą dieną atsirado tuomet didžiausiu tiražu šalyje leisto dienraščio „Lietuvos rytas” pirmajame puslapyje.
1996 m. rugsėjo 19 d. maždaug 12 valandą 50 minučių (tuomet termometras rodė 7,5 laipsnio šilumos, kritulių nebuvo, švietė saulė) sostinėje, Geležinkelio gatvėje, netoli traukinių stoties, trečiu Valeros bandymu susprogdintas J. Kriukovo automobilis „Ford Thunderbird”. Šis sprogimas įvyko važiuojant iš geležinkelio stoties pusės. Tik per keliolika žingsnių nuo tos vietos, kur sprogo Kriuko automobilis, veikė tuometis „Gintaro” viešbutis. Kaip žinoma, jame nuo neatmenamų laikų mėgo rinktis žemesnis „Vilniaus brigados” grietinėlės sluoksnis – torpedos, kurie reketavo stoties rajone dirbusias prostitutes, taksistus ar turgaus prekeivius. Pasakojama, kad po sprogimo Kriuko automobilio salone buvo aptikta ir užrašų knygelė su ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kriminalinio pasaulio autoritetų pavardėmis, leidimai į prestižinius sostinės klubus.
Tą kartą Kriukas važiavo įprastu maršrutu – iš eilinės treniruotės sporto klube į savo laikinuosius namus, pas mylimąją. Su juo automobilyje buvo rotveilerių veislės šuo Lordas. Sprogmuo šuns smarkiau nesužalojo, jis tik apsvilo.
Bomba, kurios jėgą šiek tiek sumažino atidarytas langas, sudraskė mašinos sėdynę, išplėšė stoglangį. Anuomet stilingo dizaino „Ford” dar nuriedėjo keliasdešimt metrų gatve žemyn ir sustojo atsirėmęs į šaligatvio kraštą. Beje, pasikėsinimo finalas susiklostė kaip ir R. Grainio susprogdinimo atveju.
„Tiek jam, tiek R. Grainiui sukonstruoti sprogmenys buvo padėti taip, kad būtų skirti tik pagrindiniam taikiniui – mašiną vairuojančiam asmeniui. Todėl R. Grainio atveju sužalojimų išvengė žmona, o J. Kriukovo – kartu su juo važiavęs šunelis”, – du plačiai nuskambėjusius sprogdinimus Vilniuje sulygino jų autorius.
Iškart po įvykio Kriukas, kaip ir R. Grainis, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į tą pačią Šv. Jokūbo ligoninę. Kultūrizmo profesionalas iš Vilniaus kriminalinio pasaulio liko gyvas, tačiau patyrė sunkių sužalojimų: sprogmuo sumaitojo vieną koją ties šlaunimi, kita koja buvo smarkiai išplėšyta.
„Jis niekada ant manęs dėl to nepyko, – sakė Valera. – Kažkada mums teko bendrauti kalėjime. Jis sutiko, kad toks buvo mano darbas. Už tai man buvo sumokėta ir tokį pavedimą turėjau atlikti net nesigilindamas į jo ir užsakovų tarpusavio ryšius. Jis teigė suprantąs, jog jei ne aš, tokį užsakymą galėjo atlikti bet kuris asmuo iš samdomų žudikų sluoksnio. Tačiau jam parūpo, kas buvo tikrieji užsakovai. Kadangi pats nežinojau, mūsų pokalbis tuo ir baigėsi. Iš pasakojimų teko girdėti, kad prieš sprogimą važiuodamas jis kažką įtartino išgirdo ar pastebėjo. Jis ėmė lįsti pro langą ir, ko gero, tai jam ir išgelbėjo gyvybę. Jei langas būtų buvęs uždarytas, sprogimas jį būtų sudraskęs.”
Kriukas kalbėdamas su Valera sakė, kad tada jam paprasčiausiai pasisekė: „Kai važiavau, patekau į automobilių spūstį. Pravėriau langą, išlindau pažiūrėti, ar didelis tas kamštis, ir tą akimirką nugriaudėjo sprogimas. Faktiškai šovė pro langą ir sprogmens sukeltas smūgis mane per jį išmetė.”
Šiaip ar taip, šis garsus pasikėsinimas į Kriuką tapo nauju pretekstu aktyvinti kovą su kriminaliniais nusikaltėliais. Todėl jau kitą dieną Lietuvos spaudoje pasipylė daugybė rašinių apie bandymą nužudyti vieną sostinės nusikaltėlių elito atstovų. Tais laikais didžiausiais tiražais spausdintuose laikraščiuose pasirodę rašiniai buvo su tokiomis visuomenę kraupinusiomis antraštėmis: „Kultūrizmo čempionas susprogdintas antru bandymu”, „Nusikaltėliai suveda sąskaitas”, „Susprogdintas „Vilniaus brigados” nario automobilis”.
Po šio plačiai pagarsinto atvejo Valera nutarė ateityje nebenaudoti sprogmenų. Po keleto nesėkmingų bandymų susprogdinti užsakovų pageidaujamus sunaikinti veikėjus bomberis suvokė, kad darbas su sprogmenimis varginantis ir labai rizikingas, nuolat gali nukentėti pašaliniai.
