R. Orlauskaitė stengiasi nesigręžioti atgal, nekaltinti likimo, o kaip tik iš gyvenimo pasiimti viską, kas įmanoma: jauna moteris užima vadovaujančias pozicijas vienoje įmonėje, susižadėjo, augina šešerių metų dukrelę, daug sportuoja bei drąsiai visiems rodo, kad turi kojos protezą. Kai kada jį net specialiai papuošia ir priderina prie stiliaus.
Beje, kartais susidūrimai su žmonėmis, kurie pirmą kartą pamato gražią moterį su suknele ir neslepiančią protezo, būna kurioziški. Ne visi tai geba priimti ir suprasti, vyrauja požiūris, kad viską, kas netobula, reikia slėpti ir nesirodyti su savo netobulumais akyse.
„Žmonės sunkiai iki šiol priima. Tik aš pradžioje gal labiau atkreipdavau dėmesį, stebėdavau žvilgsnius ir komentarus, labai priimdavau. Kas labiausiai yra išsiskyrę, kai viena moteris parduotuvėje man pasakė: „Negąsdink čia mano vaikų“. Aš stengiausi sureaguoti sakydama: „Kad čia jūs gąsdinat mane, nes nepasakojat vaikams, kad tai yra visiškai normalu. Tai bet kam gali nutikti rytoj: jums, jūsų vaikui – ir ką jūs tada darysit? Kaip jūs norėsite kad jis gyventų?“, – susidūrimą pamena Roberta, nors pripažįsta, kad per devynerius metus Lietuvos žmonių gebėjimas priimti kitus tikrai pagerėjo.
Jauna moteris buvo ypač atvira ir susipažindama su dabartiniu sužadėtiniu. Pateikdama savo anketą pažinčių svetainėje Roberta pasakoja nieko neslėpusi, nusifotografavusi su kojos protezu, nes nenorėjo gaišti nei savo, nei kitų žmonių laiko. Galų gale, būtų truputį skaudu, jei žmogus pakviestų į pasimatymą, o paskui pakeistų nuomonę būtent dėl kojos protezo. „Aš Tinderyje rodžiau atviras kortas, kaip yra“, – sako R. Orlauskaitė.
Patyrė avariją Rodo saloje
R. Orlauskaitė posūkį gyvenime patyrė būdama labai jauna. Prieš devynerius metus mergina išvyko dirbti animatore į Graikijai priklausančią Rodo salą: kaip sako pati, tuo metu norėjosi pamatyti pasaulio, pakeliauti, pakeisti gyvenamąją vietą.
„Tas laikas Rodo saloje parodė, koks tas animatoriaus darbas nėra lengvas. Buvo tikrai sunku ir sudėtinga. Mes ten ruošdavom ir vakarinius pasirodymus. Po vieno didelio pasirodymo, kurį ruošėme apie tris mėnesius (tai žinomas miuziklas „Lord of the Dance“ ir mes jį atlikom pakankamai gerai), norėjome pasidžiaugti rezultatu ir išvykome į šalia esantį miestelį atšvęsti. Paskui jau pasijautėm pavargę, su drauge norėjom greičiau grįžti namo. Norėjome važiuoti taksi, bet pamatėme vaikinus, kurie šalia mūsų viešbučio nuomojo jachtas. Juos pažinojome iš matymo, jie pasakė ketinantys važiuoti į viešbučio pusę ir pasisiūlė pavežti“, – prisimena jauna moteris.
Deja, Robertą vežęs vaikinas perdėtai norėjo pademonstruoti savo vairavimo motoroleriu įgūdžius, todėl lenkė vieną automobilį po kito, nespėjo laiku grįžti į savo juostą ir lemiamu momentu nesuvaldė transporto priemonės.
„Man iškart nutraukė koją. Tuo metu nieko dar nesupratau, nes labai daug streso ir išgąsčio. Organizmas reaguoja taip tarsi viskas būtų gerai – aš tiesiog einu iš čia. Atrodo, ir tų jėgų pilna, nors, turbūt, jų iš tiesų nėra. Pradėjo stoti šalia važiuojantys automobiliai, raminti, neleisti man stotis, iškvietė greitąją pagalbą ir tada nuvežė į Rodo ligoninę“, – pamena R. Orlauskaitė.
Rodo salos ligoninė nebuvo toji, kur gydytojai gebėtų atlikti sudėtingas operacijas, todėl mergina greitai buvo transportuota į Kretą. Bet prieš tai medikai perpylė merginai kraują, o kadangi nemokėjo gerai angliškai, tai kartojo, kaip viskas blogai ir kad tikriausiai merginai gresia mirtis. Tokiais momentais, regis, psichika saugo nuo siaubo, todėl prisimindama šiuos įvykius šiek tiek juokauja net pati Roberta.
„Man perpylinėjo kraują ir sakė: „Nu labai blogai, labai blogai, čia mirtis“. Perpylė kraują ir sraigtasparniu transportavo mane į Kretą. Kretoje koją bandė prisiūti atgal, buvo viena ilga operaciją, bet prisiuvo nesėkmingai: kraujotaka neatsistatė, galūnė šalo, aš nejaučiau savo pirštų galų ir buvo priimtas sprendimas koją amputuoti. Tai buvo geresnis sprendimas“, – sako Roberta.
Paklausta, kas priėmė šį sprendimą, moteris teigia, kad šeima, nes pati Roberta tuo metu buvo paveikta vaistų. Bet, žinoma, sprendimas buvo suderintas su ja pačia, tik tuomet mąstyti labai racionaliai buvo sudėtinga.
„Jie sakė, kad jeigu būčiau pasilikusi koją, tai ji būtų tikrai trumpesnė, būtų reikėję daug kosmetinių operacijų ateityje, reiktų gerti visą gyvenimą vaistus. O atlikus amputaciją buvo galima išsaugoti kojos tiek, kiek jos yra, tai reiškia, kad aš galėjau išsaugoti savo kelią. Jie man sakė, kad galėsite gyventi normalų gyvenimą. Tai tas „normalų gyvenimą“ tuo metu atrodė baisu. Kaip tu gali gyventi normalų gyvenimą? Aš niekada nemačiau tokių žmonių aplinkui, be galūnių Lietuvoje. Tarp draugų, mokykloje nebuvau mačiusi tokių žmonių. Tai dabar žinau, kodėl nesu mačiusi, nes žmonės tai slepia ir bijo. Jie bijo kitų žvilgsnių, nemaloniai jaučiasi, nenori, kad kažkas žinotų. Tuo metu buvo taip“, – aiškina moteris.
Susitaikė tik po kurio laiko
Susitaikyti su galūnės netektimi Robertai pavyko ne iškart. Tai buvo lėtas ir nelengvas procesas, savo kūną reikėjo priimti iš naujo ir išmokti mylėti jį tokį, koks jis yra. Moteriai iš pradžių buvo sunku žiūrėti į savo galūnę, matyti ją pakitusią, jau nekalbant, kad reikėjo išmokti pačiai perrišti žaizdą.
„Susitaikymas su visa situacija atėjo gal tik po dvejų metų. Nors galvojau, kad tai buvo daug anksčiau. Kai po operacijos pirmą kartą pamačiau galūnę... Ji buvo subintuota, nemačiau pačios galūnės, bet vien tas vaizdas, kad kojos nebėra. Tu atrodai kaip atrodai. Trūksta dalies. Sunkus tiek vaizdas, tiek sunku suprasti ir susitaikyti. Aš negalėjau žiūrėti į tą koją, kai ją perrišinėjo. Aš nenorėjau žiūrėti. Stengdavausi praleisti pro akis. Paskui reikėjo perrišinėti pačiai, tai aš nenorėdavau to daryti, negalėdavau per save perlipti. Prašydavau, kad tą darytų kažkas kitas“, – pamena R. Orlauskaitė.
„Bet po to pradėjau pati laužtis, žiūrėti video ir nuotraukas internete: kaip ten viskas atrodo pas kitus žmones, kaip jie su tuo gyvena. Mačiau nemažai pavyzdžių užsienyje, kur ir mamos, ir sportininkai neturi galūnių. Tas mane labai motyvavo, kad jie gyvena, turi vaikų, sportuoja, yra aukšto meistriškumo sportininkai. Ten suradau įkvėpimo pavyzdžių, kad viskas gali būti gerai. Ir man gal bus... Aš tuo patikėjau pamačiusi pavyzdžių. Bet jeigu nebūčiau mačiusi, manau, kad būtų buvę sudėtinga“, – sako pašnekovė.
Neilgai trukus su Roberta susisiekė protezus žmonėms gaminančios ir pritaikančios įmonės atstovai, kurie ne tik pasiūlė savo paslaugas, bet ir panoro įdarbinti merginą, kad ši galėtų bendrauti su panašaus likimo klientais. Tai tapo viena iš motyvacijų R. Orlauskaitei greičiau stotis ant kojų, stengtis pasveikti ir prisitaikyti prie aplinkybių.
„Aš tikrai žiūrėjau į tai visai pozityviai. Tiesiog atėjo man papasakoti, sakiau: „Duokit man greičiau koją, aš noriu pradėti eiti“. Man kai papasakojo, kad laukia trys reabilitacijos, vos ne trys mėnesiai išeina, aš tiesiog norėjau greičiau praeiti visą procesą. Tas pozityvas iš mano pusės juos gal ir sužavėjo. Pradėjau su jais dirbti ir supratau, kad jei siūlo protezus, reiškia, yra ir daugiau tokių pacientų, aš ne viena. Kodėl aš maniau, kad aš esu viena Lietuvoje? Nes niekur internete, socialinėje erdvėje neradau nuotraukų, pasakojimų ar kitokios komunikacijos, apie tokius žmones“, – pamena Roberta.
Pasak moters, su avarija susiję vaizdiniai aplankė ir vėliau, bet jie buvo momentiniai. Pavyzdžiui, vienas iš tokių atvejų buvo dukrelės gimdymas, kai operacinėje grįžo visi prisiminimai.
„Kai gimdžiau dukrelę Elzę man atrodė, kad buvau visiškai susitaikiusi. Kažkaip tikrai atrodė viskas gerai. Man turėjo daryti Cezario pjūvio operaciją, nuvežė į operacinę, o kai užkėlė ant operacinio stalo, kažkaip grįžo visi tie prisiminimai, kad mane vėl operuos, kad čia viskas greičiausiai baigsis blogai. Man taip stipriai surezonavo, kad pradėjau plėšti visus kateterius, sakyti, kad išeinu. Tai buvo toks trumpalaikis sugrįžimas“, – pasakoja R. Orlauskaitė.
Šiuo metu moteris vienoje įmonėje užima vadovaujančias pareigas, buvo įkūrusi švenčių dekoravimo įmonę. Ji daug sportuoja, bėgioja, mėgsta jodinėti, nors šiuo metu dėl darbo krūvio jodinėjimui laiko atrasti sunku. Roberta taip pat sako, kad Lietuvoje, turintieji negalią, gali praktiškai be apribojimų sportuoti, nes nemažai sporto klubų teikia nemokamas paslaugas neįgaliesiems, ieško narių. „Tik eik ir sportuok“, – sako R. Orlauskaitė.
2021 metais R. Orlauskaitė dalyvavo šokių projekte „Šok su žvaigžde“, į kurį ėjo ne norėdama išgarsėti, o siekdama parodyti, kad televizijos projektuose gali dalyvauti patys įvairiausi žmonės, kad viešumoje būtų įprasta matyti galūnių neturinčius asmenis. Tai buvo tarsi misija, nes R. Orlauskaitė nuolat susidurdavo su tiriančiais žmonių žvilgsniais, kartais nuostaba ar net pasipiktinimu, jog ji atvirai rodo turinti kojos protezą.
Kai kurie susidūrimai su žmonėmis – baisoki
R. Orlauskaitė pripažįsta, kad labai mėgsta dėvėti sukneles, o tuomet labai aiškiai matyti, kad jauna moteris vaikšto su protezu. Ji stengiasi papuošti protezą, priderinti prie aprangos, paversti stiliaus detale ir visai nenori slėptis. Bet kartais žmonių reakcijos būna keistos, gal net priešiškos, nors per devynerius metus daug kas pasikeitė į gerąją pusę.
„Žmonės sunkiai iki šiol priima. Tik aš pradžioje gal labiau atkreipdavau dėmesį, stebėdavau žvilgsnius ir komentarus, labai priimdavau. Kas labiausiai yra išsiskyrę, kai viena moteris parduotuvėje man pasakė: „Negąsdink čia mano vaikų“. Aš stengiausi sureaguoti sakydama: „Kad čia jūs gąsdinat mane, nes nepasakojat vaikams, kad tai yra visiškai normalu. Tai bet kam gali nutikti rytoj: jums, jūsų vaikui – ir ką jūs tada darysit? Kaip jūs norėsite kad jis gyventų?“, – sako Roberta.
„Vienas vyresnio amžiaus vyras buvo apmėtęs mane obuoliais „Rimi“ parduotuvėje. Dabar prisiminus juokinga. Aš ėjau su protezu ir dėvėjau suknelę, jis turėjo obuolių ir pradėjo juos mėtyti į mane, sako: „Eik iš čia!“. Šiaip žmonės žiūri, fotografuoja, bet į tokias reakcijas aš visai pakeičiau požiūrį. Nes pradžioje galvojau, kodėl jie čia žiūri, gal jie čia apkalbinėja. Dabar aš visai pakeičiau požiūrį, dabar aš šviečiu, edukuoju, jie mato, mokosi, kažkam kitam papasakoja ir keičiasi tas požiūris“, – teigia pašnekovė.
R. Orlauskaitė pripažįsta, kad galbūt būtų keista, jeigu žmonės visai nežiūrėtų: natūralu atkreipti dėmesį į tai, kas reta arba nematyta. Kai kuriais atvejais žmonės prieina, paprašo nusifotografuoti, pagiria, kartais prieina mamos, kurios augina vaikus su galūnių protezais, kad parodytų savo atžaloms, jog su protezu galima atrodyti stilingai, visai nesidrovėti. Kai nori išvengti dėmesio, Roberta dėvi kelnes, o kitais atvejais dėmesį priima teigiamai arba nekreipia dėmesio.
„Aš prisimenu, kai pirmą kartą išėjau į kliniką su ramentais ir be protezo, man duris atidarė vyresnio amžiaus senelis. Jis sako man: „Ojezau, vaikeli, taigi dabar nei vaikų, nei šeimos, nei darbo – viskas“. Tuo metu dar neturėjau darbo, nors žinojau, kad turėsiu, bet tos pirmosios reakcijos labai žeidė. Galvojau, tai kas čia toliau bus, jei tokia pradžia? Bet dabar nebegirdžiu. Turbūt, labiau girdi su manimi einantys žmonės“, – pamena R. Orlauskaitė.
Į pasimatymus ėjo atviromis kortomis
Atvirumą R. Orlauskaitė demonstravo ir pasiryžusi eiti į pasimatymus. Su dabartiniu sužadėtiniu Roberta susipažino pažinčių programėlėje „Tinder“. Savo anketą moteris iliustravo realiomis nuotraukomis, aiškiai parodydama, kad vaikšto su kojos protezu.
„Aš Tinderyje rodžiau atviras kortas, kaip yra. Kad neturiu kojos, kad vaikštau su protezu, kaip tas protezas atrodo, kad žmogus būtų susipažinęs, kad nereiktų gaišti savo ir to kito žmogaus laiko bandant slėpti, o paskui ateiti į pasimatymą ir pasakyti, kad pas mane yra taip. Tiesiog sugaištum laiką ir po to, turbūt, skaudėtų, jeigu žmogus pakeistų požiūrį į tave. Nebent gal socialinį eksperimentą būtų įdomu padaryti“, – mano Roberta.
„Viską rodžiau, todėl labai didelė dalis atkrito, atsifiltravo, išliko tie žmonės, kurie norėjo bendrauti. Tai vienas iš tų žmonių buvo mano dabartinis sužadėtinis. Jis kažkaip nieko neklausė. Užsiblokavo ir nusprendė tos temos visai neliesti. Kas buvo labai keista. Įvyko pirmas, antras, trečias susitikimas, tada nusprendžiau pati paklausti, ar jam neįdomu? Jis sako, aš kažkaip žinojau, skaičiau, pasižiūrėjau, kaip kiti gyvena ir man kaip ir viskas aišku. Nebent nori pati pasipasakoti. Tai kažkaip ir išsikalbėjom“, – pamena R. Orlauskaitė.
Bet moteris pripažįsta, kad draugystės pradžioje vis tiek šiek tiek jautėsi nejaukiai buitinėse situacijose: pavyzdžiui, buvo drovu prašyti pagalbos, ne iškart norėjo parodyti, kaip atrodo amputuota galūnė.
„Vis tiek tu eini į lovą miegoti be protezo, maudaisi be protezo. Namie aš turiu prisitaikiusi vonią, turiu kėdutę, kuri įsistato, man labai patogu, nes ant vienos kojos yra slidu. Jei nakvodavau pas draugą, tikrai prireikdavo jo pagalbos. Pradžioje buvo nemalonu prašyti pagalbos, tai neidavau į dušą pas jį, nes galvodavau, na, pradėjom bendrauti, o aš čia prašysiu: įkelk mane arba palaikyk. Būdavo tikrai nemalonu tie žmogiški dalykai. Jis pradžioje buvo nematęs ir pačios kojos. Nes šiaip ant kojos užsideda tokia silikoninė kojinė ir tada su kojine statosi į protezą, užsifiksuoja. Tai vis tiek raumenys atrofavosi, likusios galūnės vaizdas nėra labai estetiškas, todėl aš stengdavausi slėpti, eiti greičiau atsigulti, įsivynioti į antklodę, nerodyti. Jis suprasdavo, nelįsdavo žiūrėti, bet paskui teko parodyti. Ir dabar jau laisvai abu jaučiamės, esam pripratę“, – pasakoja R. Orlauskaitė.
Roberta augina 6 metukų dukrytę, kuriai irgi stengiasi labai atvirai papasakoti, kodėl mama turi skirtingas kojas, kodėl kitos mamos atrodo šiek tiek kitaip. Pasak moters, dukrai stengiasi nepasakoti pasakų, o pateikti realią informaciją pagal jos amžių. Kai ko nors klausia mergaitės draugai, dukra pati pasirenka – ar pasakyti, kaip yra, ar tiesiog atsakyti, kad nežino.
„Bet ji žino, priima. Žino, kad negaliu bėgti, kad negaliu sunkiai kelti, nes protezas yra pritaikytas tam tikram svoriui, kurio negali viršyti: jei viršiji, jis gali lūžti. Tai jinai šitą žino nuo pat mažens. Aš ją ne per daugiausiai nešiodavau, ne per daugiausiai galėjau didesnius atstumus eiti, bėgti su ja, tai jinai labai prisitaikė – nebėga ir nesiprašo ant rankų. Supranta, kad taip tiesiog yra“, – teigia R. Orlauskaitė.
Tiesa, Roberta bėgioja, bet tam yra skirtas kitoks protezas nei kasdieniam vaikščiojimui. Beje, R. Orlauskaitė turi būti atidi rinkdamasi avalynę, nes vienąkart ją ištiko komiška situacija, kai parduotuvėje pasimatavo gražius batus, bet vieno bato nepavyko numauti nuo protezo.
„Juokingų istorijų yra buvę, kai labai norėjau vienų batų parduotuvėje. Aš juos užsimoviau ir paskui nusimauti negalėjau, batas taip stipriai užsitraukė ant tos gumos, kad paskui atlupti niekaip negalėjau. Kviečiau į pagalbą pardavėją, paskui draugui skambinau, galvojau, negi reikės pirkti dabar tuos batus, nebenoriu jų visai“, – juokiasi moteris.
Roberta ir toliau stengiasi kuo plačiau pasakoti apie save ir savo patirtį, nes tik taip įprantama matyti pačius įvairiausius žmones. Tuomet mažiau nuostabos, daugiau natūralumo ir priėmimo.
Paklausta, kas vis tik jai padėjo įveikti traumą ir susitaikyti su netektimi, R. Orlauskaitė pasakoja nemažai apie tai galvojusi ir priėjusi prie išvados, jog stiprybės suteikė geros vaikystės patirtys, nes Roberta augo itin palaikančioje šeimoje.
„Galvoju, kad yra daug sudedamųjų dalių. Ne tik ta nelaimė, kaip tu ją priimi, bet ir vaikystė – tai vienas pagrindinių tarpsnių, kuris suformuoja žmogų. Aš turėjau visada ir visur palaikančią mamą. Man atrodo, kad man tai suteikia jėgų. Mama visą laiką buvo tas žmogus, kuris palaikys tave kad ir kokią nesąmonę sugalvotum. Ji visada palaikys, bus šalia, o jei kas negerai, tai vėliau pasakys. Man atrodo, kad tave suformuoja vaikystėje tavo tėvai ir tavo aplinka. Turėjau stiprų draugų būrį, kurie visą laiką būdavo su manimi ir iki šiol yra, bei šeimą, kuri visą laiką buvo labai palaikanti. Man atrodo, čia toks mano sėkmės receptas. Net nelabai receptas, tiesiog aplinka, iš kur ateini“, – pažymi Roberta.
