Esame patys kalti, tiksliau kalta daugumos mūsų prigimtis. Na, ir ačiū Dievui. Vis tiek visi žmonės ir kiti gyvūnai yra linkę susinaikinti, kai tik patenka į terpę primenančią rojų.
O kodėl žmonės ir gyvūnai yra linkę susinaikinti, nors turi visas įmanomas sąlygas gyventi pasiektame Rojuje? Pabandysiu pateikti pasitelkdamas seną gerą eksperimentą „Visata – 25“ (rekomenduoju, įsivesti tai anglų kalba, kur jūs galėsite pamatyti visą eksperimento eigą). Na, tęsiu toliau. Šiuo žinomu tyrimu siekta prognozuoti žmonijos ateitį.
Amerikiečių mokslininkas Džonas B. Kelhunas (John B. Calhoun) XX amžiaus 6–7 dešimtmečiais atliko eilę stiprių eksperimentų su pelėmis, t. y. dirbtinai sukūrė idealią terpę gyventi ir stebėti, kaip viskas vystysis toliau. Atrodo, turėjo būti tikras Rojus, tačiau jos nustojo daugintis ir rūšis pradėjo nykti. Žodžiu, iš to galime suprasti, kad gamta visada turi slaptus saugiklius, kurių apeiti niekaip nepavyksta.
Atlikti tyrimai išpopuliarino mokslininką, nes daugelis žmonių Vakarų šalyse išgyveno taip vadinamąjį „pokarinį kūdikių bumą“. Valdžią ėmė neraminti mintis, kaip gyventojų perteklius paveiks visą visuomenę bendrai ir kiekvieną žmogų individualiai. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad idealiomis sąlygomis graužikai gyveno ilgiau, dėl to senstančios pelės neužleisdavo savo pozicijos jaunesniems. Neradusios savo vietos socialinio vaidmens hierarchijoje pelės dažnai tapdavo agresijos aukomis. Ta grupė suformavo „atstumtųjų“ kategoriją. Joje patinai psichologiškai palūždavo, rodė mažiau agresijos, nenorėjo ginti savo besilaukiančių patelių bei atlikti įprastų socialinių vaidmenų. Toks elgesys bendruomenėje tapo dominuojančiu.
Itin greitai tyrime prasidėjo paskutinė pelių rojaus egzistavimo stadija, kaip ją pavadino D. Kelhunas – fazė D (arba mirties fazė). Šios stadijos metu išsivystė „gražuolių“ rūšis. Jai priklausantys patinai išsiskyrė senajai rūšiai nebūdingu elgesiu – pasyvumu: atsisakė peštis ir kovoti dėl patelių bei teritorijos, nebesidaugino. „Gražuoliukai“ tik ėdė, miegojo ir rūpinosi savo kailiuku. Pasikeitė ir patelių elgesys – besiruošiančios atsivesti palikuonių tapdavo nervingesnėmis, o turėdamos pačios apginti savo jauniklius suagresyvėjo. Dažnai patelės netgi užmušdavo savo jauniklius. Natūraliai mažėjo noras daugintis ir joms. Išaugo jaunų pelių mirtingumas. Atsiskyrusios patelės ir „gražuoliai“ populiacijoje pradėjo dominuoti.
O dabar į mūsų daržą. Per pasaulio istoriją turime daug realių ir nesurežisuotų pavyzdžių. Istoriko Arnoldo Toynbee 12 tomų veikale „A Study of History“ („Istorijos studijos“) nurodyta, kad didžiosios civilizacijos nenužudomos – jos susinaikina pačios. Išnyko ir vis dar nyksta ištisos dinastijos. Pavyzdžiui, aukštas pozicijas dažniau užima „seni vilkai“, kurie nesuvokia, kad jaunosios kartos atstovai įneštų naujų vėjų į bet kokią veiklą. Juk jie ateities kūrėjai.
Realių istorijų toli ieškoti nereikia, nes jas randame lietuvių liaudies sukurtose pasakose. Pavyzdžiui, lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ itin ryškus susinaikinimo motyvas: broliai, nenorėdami išleisti grįžusios sesers Eglės su vaikais atgal pas jos vyrą ir vaikų tėvą Žilviną, nutarė jį nužudyti. Toks Eglę išdavusių brolių ir vaikų elgesys sunaikino idealų pasaulį, kuriame gyventa. Broliai tik stengėsi išlaikyti seserį savo namuose, o galiausiai visai jos neteko. Ir čia tik viena iš daugybės pasakų, kurios mus moko, kad Rojaus nėra.
Grįžkime prie žemiškesnių dalykų ir žmonių. Ar esate girdėję „Trijų kartų taisyklę“? Esmė tokia, seneliai sunkiu darbu įgyja turtą, vaikai mėgaujasi sukurtomis galimybėmis, o anūkai turtą tiesiog „ištaško“, nes paprasčiausiai nesupranta pinigų uždirbimo kainos. Ir turto kaupimo ciklas prasideda iš naujo. Iš Rojaus tiesiai ant žemės. Nors ne visada taip atsitinka... Sutinku! Žinau, nes konsultuoju šeimas ir verslo komandas, remdamasis „Kūnoskaita“, kuri yra tik nedidelė socialinės inžinerijos dalis.
Mano požiūriu, Rojus yra didžiausias žmogaus priešas, nes jis gali mus sunaikinti. Dėl to palinkėsiu jo nekurti, jeigu norite, kad šiame pasaulyje būtumėte laimingi ir Jūs, ir Jūsų anūkai. Prisiminkite – geriausias gyvenimas, kuriame visko yra su saiku! Patikėkite, toks gyvenimas Jūsų nesunaikins.
O kas Jums yra Rojus?
P. S. Turiu nutraukti rašinį įdomiausioje vietoje, nes jūs įsivaizduokite, kad tai vardan to, kad žmonės skaito tik maždaug apie du puslapius teksto, tad dabartinis formatas mane riboja. Nors šia tema turiu žinių savaitės trukmės seminarui. O apie socialinę inžineriją galėčiau pasakoti mėnesio ilgio seminare, bet čia juk ne vieta apie tai išsiplėsti. Todėl komentaruose parašykit, jeigu jums tokia tema aktuali, aš mielai ją pratęsiu. Ir pabaigai įdedu frazes iš šiuo metu redaguojamos mano aforizmų knygos.
Pasakose laimi „geriečiai“, nes istoriją ir pasakas rašo tik laimėtojai.
Rojus – pragaro nesupranta!
Žmonijos gyvenimas – tai rojus ir pragaras viename, ir tai priklauso nuo perspektyvos. Aš gyvenu rojuje, o kitas komentuoja iš pragaro