M. Čiurlionis pasakoja, kad Lietuvoje kiekvienam pacientui, kuriam yra skirta paliatyvioji pagalba, priskiriama nemaža komanda medikų, kurie padeda žmogui paskutiniais jo gyvenimo momentais.
Pagal reglamentuotus teisės aktus šią komandą sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, medicinos psichologas, kineziterapeutas ir socialinis darbuotojas. Kai kuriais atvejais komandos nariu būna ir sielovadininkas.
Gydytojas priduria, kad kiekvienu atveju, medikų komanda darbais pasiskirsto taip, kad būtų atliepiami svarbiausi paciento poreikiai.
„Tai yra visiškai individualu. Kai kuriems žmonėms, galbūt daugiau reikia psichologinės pagalbos, kitiems galbūt daugiau reikia slaugos paslaugų. Tai kiekvieno paciento atveju yra sudaromas individualus planas“, – pasakoja medikas.
Tiesa, paliatyvios pagalbos specialistas teigia, kad didžioji dauguma Lietuvos visuomenės net nežino apie galimybę gauti ir pasinaudoti tokiomis paslaugomis. Todėl, gydytojo teigimu, reikėtų daugiau informacijos sklaidos apie suteikiamą tokio pobūdžio pagalbą.
„Jos turi būti teikiamos absoliučiai visose savivaldybėse ir jas paskirti turi šeimos gydytojas. Tai žmonės nežino arba šeimos gydytojai galbūt ne visą laiką informuoja pacientą. Bet žmonės turi teisę gauti šitas paslaugas visoje Lietuvoje“, – tvirtina M. Čiurlionis.
Sergantis žmogus, kuriam priklauso paliatyvi pagalba, paslaugas gali gauti namuose – tokiu atveju, galima gauti iki 3 paslaugų per dieną.
Jei pasirenkama paliatyvią pagalbą gauti dienos stacionare, jame pacientas gali praleisti iki 8 valandų per dieną. O nusprendus medikų paslaugomis pasinaudoti stacionare, praleistas laikas jame – neribojamas.
Paliatyvią pagalbą taip pat galima gauti visas 7 savaitės dienas.
Labiausiai bijo mirties akimirkos
Paklaustas, kaip pasakyti pacientui ir jo artimiesiems, jog artėja mirtis, medikas mano, kad nėra vieno teisingo būdo, kaip tą padaryti.
Todėl, jo teigimu, kiekvienas šioje srityje dirbantis specialistas turi surasti sau priimtiną būdą, kaip teisingai perduoti tokią jautrią žinią.
„Turbūt pagrindinis dalykas būtų – niekada nemeluoti nei pacientui, nei artimiesiems. Nesuteikti tuščių vilčių, kurių negali būti. Reikia visą laiką sakyti tiesą ir stengtis iš esamos situacijos padaryti viską, kas įmanoma“, – dalinasi M. Čiurlionis.
Gydytojas atvirauja, kad yra tekę susidurti su situacijomis, kuomet paciento artimieji medikų prašo sergantįjį išgelbėti, o kiti atvirkščiai – nori, kad pacientui būtų leista greičiau numirti.
Dažnai artimieji bijo ir ligonio mirties akimirkos. Todėl labai svarbu, kad paliatyviosios pagalbos srityje dirbantys specialistai galėtų padėti pacientui ir artimiesiems atpažinti artėjančios mirties simptomus, o prireikus, mirties valandą pabūti kartu su jais.
„Žmonės bijo, kad pacientas mirs namuose. Jie nežino, ką daryti mirties atveju. Iš tiesų, mūsų visuomenėje trūksta to atviro dialogo šita tema“, – pastebi medikas.
Be to, vyras akcentuoja, kad prireikus, psichologinę pagalbą gali gauti ne tik ligonis, bet ir jo artimieji.
Psichologo pagalbos prireikia ir medikams
M. Čiurlionis aiškina, kad geras paliatyvios pagalbos specialistas yra empatiškas žmogus, kuris supranta, jog teks dirbti su pacientais, kurie miršta.
Todėl svarbu, jog būtų didinamas medikų atsparumas šiai darbo aplinkai, naudojantis komandoje esančio psichologo paslaugomis.
Kadangi dažnai paliatyviosios pagalbos specialistai ir patys sunkiai išgyvena mirusio paciento netektį.
„Vis dėlto jie (medikai – aut. past.) prižiūri ir būna su tuo pacientu. Ir jei jis išeina iš šio pasaulio, tai vis tiek būnati trauminė patirtis. Tad negavus tinkamos psichologinės paramos reikiamu metu, tai gali privesti ir prie perdegimo ir kitų potrauminių pasekmių“, – sako M. Čiurlionis.
Be to, vyras tvirtina, kad norint, jog Lietuvoje paliatyviosios pagalbos kokybė gerėtų, svarbu, kad didėtų ir šios srities specialistų žinių tobulinimas ir gilinimas.
„Mes turime šviesti šioje srityje dirbančius medikus. Dėl to kasmet organizuojame paliatyviosios pagalbos konferencijas. Lygiai taip pat pradėjom organizuoti vaikų paliatyviosios pagalbos konferencijas, kurios susilaukė didžiulės sėkmės. Bet tai viena konferencija per metus ir susirenka vos keli šimtai žmonių, tad tai tikrai neatliepia visų specialistų poreikių“, – nuogąstauja M. Čiurlionis.
Finansavimo trūksta
M. Čiurlionis pasakoja, kad paliatyvioji pagalba dažnai traktuojama kaip tam tikra slaugos dalis. Už atliekamas paslaugas, nepagydoma liga sergantiems asmenims susimokėti nereikia – jas apmoka valstybė.
Vyras prideda, kad dažniausi pacientų simptomai, su kuriais susiduria šioje srityje dirbantys medikai yra skausmas, dažnas pykinimas, kvėpavimo problemos ar nepakankama mityba.
Taigi, jei, pavyzdžiui, siekiama numalšinti paciento skausmą, naudojama morfino pompa. Jei žmogus negali maitintis įprastu būdu, naudojamas parenterinis maitinimas, kuriuo žmogus maisto medžiagas gauna per veną.
Turintys kvėpavimo problemų yra aprūpinami deguonies koncentratoriumi. Kartais taikoma ir dirbtinė plaučių ventiliacija.
Tiesa, tai yra tik kelios iš galimų procedūrų. O apskritai, pacientams atliekamų procedūrų skaičius, gydymas ir jų sudėtingumas dažnai prilygsta aukšto lygio gydymams, kurie atliekami intensyvios terapijos skyriuose. Todėl vienas didžiausių šių paslaugų iššūkių yra paslaugų finansavimas.
„Labai dažnai išlaikyti tokią didelę komandą yra brangu, medicininės priemonės yra brangios, važiuoti pas pacientą į namus irgi kainuoja, o paslaugų įkainis neatsiperka“, – teigia M. Čiurlionis.
Šiuo metu, jei paliatyvi pagalba yra suteikiama namuose, priklausomai nuo paslaugos, skiriama nuo 18,32 iki 24,62 eurų dienai. Visgi, M. Čiurlionis teigia, kad turėtų būti skiriami mažiausiai 29 eurai.
Jei paslaugos suteikiamos dienos stacionare, skiriami 55,9 eurai dienai. M. Čiurlionio nuomone, ši suma turėtų siekti virš 100 eurų per dieną.
Jei paslaugos suteikiamos stacionare, skiriami 83,3 eurai per dieną. Pašnekovas teigia, kad tam, jog viskas tik atsipirktų, reikėtų skirti apie 170 eurų per dieną. Tiesa, Paslaugų kainos skiriasi naujagimiams, vaikams, vaikams iki 2 metų bei pacientams, kuriems taikoma parenterinė mityba ar dirbtinė plaučių ventiliacija.
„Dabartinis finansavimas leidžia tik išgyventi paslaugų tiekėjams ir jis neatitinka poreikio. Ir kylant kainoms, infliacijai, iš tiesų šita paslauga nepadengia kaštų“, – sako M. Čiurlionis.
Specialistas prideda, kad šalių, iš kurių galėtume imti pavyzdį, kaip gerinti paliatyviosios pagalbos sritį Lietuvoje, galime imti iš vakaruose esančių valstybių, kaip Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai ir Danija.
„Turbūt mums artimiausias pavyzdys, kurį mes galėtume sekti ir vadovautis yra Danija. Joje puikiai išvystyta paliatyvioji pagalba. Ji taip pat turbūt kultūriškai ir infrastruktūriškai labiausiai pritaikoma“, – teigia M. Čiurlionis.
