O jeigu juo nepasitenkinimą pareikštų prezidentas Gitanas Nausėda? Tada kiltų rimtas klausimas: kas yra svarbiausias asmuo vykdomojoje valdžioje, o kas – tik nuo lyties į šaltą vandenį slystantis pingvinas.
Atsakymo, tikėtina, abu politikai sužinoti nenori.
Nausėdos santykis su šia Seimo dauguma yra įvairialypis. Viena vertus, ji turi 86 mandatus ant popieriaus. Tai rimta, konstitucinė dauguma. Tokia koalicija į prezidentą Lietuvoje galėtų nekreipti dėmesio.
Visgi akcentas yra būtent „ant popieriaus“. Buksuojantis startas, Vilijos Blinkevičiūtės ir Palucko rokiruotė, „Nemuno aušros“ priėmimas į koaliciją, Remigijaus Žemaitaičio išsišokimai, nesuderinti balsavimai Seime, prastoki vyriausybės reitingai – tai 86 mandatus paverčia į konstitucinės daugumos butaforiją.
Ir prezidentas tada tampa reikalingu. Pridengia nuo opozicijos. Gerais santykiais atsiremi į jo autoritetą visuomenėje.
O prezidentui tokia dauguma ir silpnas premjeras irgi visai naudingi. Ir čia kalbu ne apie Palucko bicepsus – fizinė jo forma tikrai daro įspūdį. Silpnas premjeras yra tas, kurio politinė pozicija ir autoritetas nėra užtikrinti. Nepaisant pergalės socialdemokratų pirmininko rinkimuose, į pakaušį šnopuoja išteisintas Mindaugas Sinkevičius. Koalicijoje nuolat vyksta nesutarimai, reikia ganyti Žemaitaitį, įtikinėti Saulių Skvernelį.
Kuo politiškai Lietuvoje yra silpnesnis ministras pirmininkas – tuo daugiau neformalių galių įgyja prezidentas.
Kita vertus, tai nėra tikra konkurencija. Dabartinės daugumos ir prezidento santykiai turi tarpusavio priklausomybės, savotiškos simbiozės bruožų.
Persidengia jų politinės idėjos. Ir daugumos kairieji, ir prezidentas santykinai atlaidžiau žiūri į valstybės išlaidas. Panašu, kad abi pusės palaiko mokesčių progresyvumo didinimą. Įgyvendinti programą lengviau, kai yra politinė simbiozė.
Sutaria prezidentas su dauguma ir dėl LGBT partnerystės. Kad jos kol kas įstatymu nebūtų. Garsiai to mūsų socialdemokratai nesakys, dar kolegos Europos parlamente supyks. Bet jų pozicijos nematyti gali nebent ideologiniai teoretikai.
Tai paaiškina kol kas atsargią Nausėdos poziciją dėl Palucko verslo reikalų. Prezidentas, manau, gerai supranta, kad pagal jo paties anksčiau iškeltus skaidrumo standartus turėtų griežčiau prašyti premjero atsakomybės.
Prezidentūra sprendžia rimtą dilemą. Viena vertus, nėra jokių garantijų, kad su kitu premjeru būtų lengva susikalbėti nepartinių ministrų, viešosios politikos ir kitais klausimais. O kur dar priešlaikinių rinkimų, kad ir menka, tikimybė.
Kita vertus, Palucko istorijai toliau tęsiantis ir klausimų čia nemažėjant, ryšys su jo vyriausybe primes šešėlį ir paties prezidento autoritetui. Gal ir gali paaiškinti Žemaitaitį, jeigu neleidai jam skirti partinių ministrų.
Bet kaip paaiškinti vaikams, tai yra, rinkėjams, lengvatine tvarka iš nacionalinio plėtros banko paskolą savo įmonei imantį premjerą?
Vidutinis Lietuvos rinkėjas yra įtarus nacionalinės valdžios atžvilgiu. Taip, teisiškai viskas atrodo daugmaž tvarkoje. Bent jau iki Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvadų. Visgi spėčiau: visuomenei nebus įdomu tai, kad Paluckas turi „tik“ 49 proc. akcijų, kad įmonės yra skirtingos, kad veikla galimai skirtinga.
Sako, pingvinai Antarktidoje irgi skiriasi. Yra įvairių rūšių. Kita vertus, visi jie yra pingvinai. Antarktidoje.
Mažai kam patinka aukštas pareigas einančio asmens elgesys, kuris sudaro bent neskaidrumo regimybę.
Bet prezidentas, tikėtina, lauks. Gal VTEK išvados. Gal apklausų. Gal abiejų.
Politinėje senovėje, 2012 m. rudenį po Seimo rinkimų rašiau apie viščiuko žaidimą tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir tuomečio socialdemokratų premjero Algirdo Butkevičiaus. Kurį laiką nei Seime susiformavusi koalicija, nei prezidentūra nenorėjo nusileisti dėl Darbo partijos įtraukimo į Lietuvos vyriausybę.
Žaidimo logika tokia – jeigu nenusileistų nei viena pusė, kaip ir originaliame žaidimo variante, kai du automobiliai dideliu greičiu lekia vienas į kitą, galiausiai politinę kainą mokėtų visi dalyviai. Buvo įtampų, bet kompromisą žaidėjai tada rado.
Paluckas ir Nausėda dabar žaidžia Antarktidos pingvino žaidimą. Abu smagiai čiuožia šalimais siaura ledo lytimi. Bet vienas rimtesnis judesys gali pastumti kitą pingviną į juodą, šaltą vandenį, pas plėšrius ruonius.
Kuris laimės? O gal abu toliau sėkmingai čiuoš ir išvengs politinių pasekmių?
Aišku, kai kurie pingvinai ne tik gerai jaučiasi ant ledo, bet ir yra įsimiklinę naviguoti politikos vandenyse.
O dabar lauksime balsų iš paskutinių prezidento metinio pranešimo pastraipų. Jeigu nesulauksime – tada VTEK išvadų.
Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas, Politika.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
