Lietuvos pramonę sovietmečiu tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas, istorikas dr. Saulius Grybkauskas paneigia daugelį iki šių dienų tvyrančių mitų apie sovietinį maistą ir maisto pramonę. Tiesa, kad daug kur patiekalų skonis buvo vienodas, tačiau jų kokybė, pasak istoriko, buvo abejotina, o stipraus apsinuodijimo maistu atvejų užfiksuotas ne vienas.
Prastai sovietmečiu, istoriko S. Grybkausko teigimu, atrodė ir parduotuvės, kuriose tekdavo gerai paieškoti, ką pirkti. Štai, pavyzdžiui, mėsos eilėse reikėdavo laukti ne vieną valandą, o ir jos sulaukus pirkti buvo galima tik labai ribotą kiekį, o ne kiek širdis geidžia.
Gyvenimas anuomet kiek šviesesnis pasirodyti galėjo nebent elitui, kuris savo poreikius tenkindavo specializuotose parduotuvėse, arba pažinčių turintiems piliečiams, kurie geidžiamų prekių gaudavo per blatą.
Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
Ką apskritai galima pasakyti apie sovietinę maisto pramonę Lietuvoje? Sovietmetis ilgas – ar ji visada buvo vienoda, ar vis tik kito?
Sovietmetis tikrai ilgas, skirtingi laikotarpiai buvo. Tarkim, pokaryje buvo kitaip. Bet metai, kada Lietuvą tikrai ištiko badas, buvo 1954–1955 m. Tai čia išskirtinis dalykas, kai pradėjo veikti kolūkių sistema. Pirmieji rezultatai pasirodė 1954–1955 m. Kolektyvizacija prasidėjo 1948–1949 m. Ir čia buvo didelis dalykas. <...>
Kalbant apie žemės ūkio gamybą, labai svarbus dalykas buvo 1966 m. – vadinama melioracijos programa – sovietinėje Lietuvoje tai buvo pretekstas eiti daugiau ne pramonės plėtros, o būtent žemės ūkio, agrarinės ekonomikos, industrijos keliu. Tai yra, steigiant fermas, pienininkystė, mėsininkystė tapo svarbiausiomis sritimis. Ir, aišku, kartu ir augalininkystė.
Tuomet iš Maskvos atėjo didžiulės investicijos, kurios faktiškai performavo mūsų visus kaimus, kolūkiai stambėjo, atsirado, sustambėjo ir prasidėjo masinė kolūkių statyba. Tuo metu, jeigu žiūrėsime 1964–1965 m., ieškota postūmio, kaip suintensyvinti žemės ūkio gamybą, kad pavyktų patenkinti žmonių vartojimo poreikius.
1964 m. kovo plenumas buvo labai svarbus, kuris padidino žemės ūkio produkcijai kainas visas. Ir tai iš karto automatiškai iššaukė krizę, ypač Lietuvoje, kadangi buvo daug žemės ūkio augintojų. Įvyko taip, kad visi augino ir norėjo visą prieaugį atiduoti į mėsos kombinatus. Žmonės pardavinėjo, kad užsidirbtų pinigų.
Atrodo, yra planinė ekonomika, viskas skaičiuojama, bet vis tik gaudavosi taip, kad stovėdavo apkrauti mėsos kombinatai ir jie net nebuvo pajėgūs tiek perdirbti, kiek buvo pateikiama mėsos. Buvo perprodukcija. Bet tai buvo trumpas laikotarpis, nes prieaugio laikotarpį sunaikinus tai atsiliepė kitai bangai – pradėjo trūkti. Tokių bangavimų tikrai būta. Bet stipri Lietuvos agrarinė orientacija išliko. <...>
Gyventojų aprūpinimas Lietuvoje buvo vienas geriausių iš visų respublikų. Tai specializacijos dalykas. O tų maisto produktų atkrovimas į sąjunginį fondą – Maskvos buvo nustatyti tam tikri fondai, iš kurių buvo maitinama Maskva ir Leningradas iš esmės, buvo numatyti dydžiai, kiek Lietuva turi siųsti mėsos, pieno į sąjunginius fondus, – jie natūraliai keldavo ir respublikos valdžios nepasitenkinimą, ir žmonių. Nes visi žmonės jautė, žinojo, kad mes maitiname Maskvą, būdavo tokie posakiai, kad mes maitiname juos.
Nemažai pasakojate apie planavimą. Vis dėlto jau aišku, kad Sovietų Sąjungoje planinė ekonomika neveikė ir galiausiai žlugo. Gal galite apibendrintai paaiškinti, kodėl?
Ji susidūrė su tikrai rimtomis problemomis. Nes, vienas dalykas, pas gamintoją nėra suinteresuotumo toje gamyboje. Jis turi vykdyti planą ir jis nebuvo suinteresuotas to plano didinimu. Nes, jeigu padidinsi planą, gali jo neįvykdyti, ir tada bus bausmė gamintojui, gamintojo vadovui, gamyklai. Bus bausmė, partinė bausmė, išmetimas iš darbo, jeigu planai nevykdomi. Tai tiesiog būdavo tam tikras sabotažas iš įmonės pusės, gamintojo pusės neprisiimti didesnių planų.
Kita vertus, planavime didžiausia problema buvo kainų nustatymas – rinka neveikia. Rinkos ekonomikoje kainą nustato rinka, kaip ir numatoma ranka. Aišku, yra ir valdžios intervencijos, bankų intervencijos į šitą dalyką, bet jos yra ribotos. O planinėje ekonomikoje tokios rinkos nėra, tada kainos nustatomos dirbtiniu būdu, pagal tam tikrus skaičiavimus.
Ir įmonės kartais, kad įvykdytų planą, pagamindavo daug nepaklausių, bet brangių gaminių, tiesiog paleisdavo ištisas linijas gaminti kažkokius kaliošus arba visai nefasoninius moteriškus batus, kur gėda būtų užsidėti. Tiesiog pagamindavo, kiek reikia, pagal planą, pagal tam tikrą kainą, suskaičiuodavo – vienetai yra, planas įvykdytas ir tvarkoj.
Tos prekės tada užsigulėdavo, juos nurašydavo tūkstančius vienetų, išmesdavo, sunaikindavo, nes nereikalinga. Tai planinė ekonomika neturėjo stimulų vidinių. Bandyta ieškoti, kaip įmones suinteresuoti pagal sutartis, stimuliavimo fondai, iš kurių įmonė galėdavo statyti savo darbuotojams butus arba sau kultūros objektus.
Bet tas nesuveikė, nes netgi tą pelną pradėjo planuoti ir pasirodė, kad negali būti pusiau to, pusiau ano, turi būti arba rinka, arba planai.
Grįžkime prie maisto. Man patiko jūsų frazė, kad Lietuva maitino Maskvą. O ar maisto kokybė buvo gera?
Čia yra daug mitų, kad maistas buvo geresnis negu dabar. Tai vis tik man yra keista, jeigu pasižiūrėsime išnešimo mastus, kiek išnešama, tada klausimas toks – jeigu yra nustatytos normos, kiek į tam tikrą gaminį turi įeiti medžiagų maisto, pavyzdžiui, pagaminti tortą, ir jeigu tas torto sviestas pavagiamas, tai kas tada lieka? Kokia gaminio kokybė? Tai, aišku, neišlaikydavo visų reikalavimų ir kartais planų vykdymai [buvo] arti nusikalstamų dalykų.
Man yra pasakojęs Aloyzas Griškevičius, jis buvo sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas, jis pasakojo, kaip pieno kombinate dizenterija prasidėjo. Jis pasakoja, įsivaizduokite, nueinate į tualetą, o ten nutriesta – taip ir sakė. Įsivaizduojate, dizenterijos protrūkis ir mums reikia stabdyti pieno kombinatą, o tas pienas turi būti pagal planą gaminamas.
Tai ką daryti? Ir, sako, kadangi jis buvo atsakingas už epidemijų valdymą, jis pradėjo stabdyti [gamybą]. Kiti valdininkai pradėjo jį spausti – Aloyzai, būk vyras, ar tu įsivaizduoji, ką darai, čia nieko neatsitiks, ne tu vienas už viską atsakai. Kurį laiką jį spaudė, bet vis tik, kaip jis sako, jam pavyko sutvarkyti, uždaryti bent po kurio laiko kombinatą, kol nesusitvarkė jis.
Tai gamybos tikslais kartais buvo užsimerkiama į kokybę gaminių, netgi tai, kad ji pavojinga. Tarkim, tirai yra atvejų, kai nuo maisto apsinuodijimo žmonės mirdavo. Alytuje, pavyzdžiui, buvo protrūkis, berods, 1971 ar 1972 metais. Buvo mėsos gaminiai ir žmonės, kurie juos valgė, susirgo ir netgi mirė. Spėju, kad tai buvo trichineliozė, ne visiems pasisekė pasveikti nuo jos.
Yra KGB dokumentuose, kad buvo siunčiama į Ukrainą lietuviška mėsa ir rasta, kad ji yra užkrėsta, kenksminga vartoti. Tada saugumas buvo pasitelktas ieškoti, kas čia iš Lietuvos – ar čia tyčia, ar sabotažas, antivalstybinė veikla, ar tiesiog neatsakingumas. Nežinau, tiesą sakant, kuo baigėsi.
Pats esu būdamas 10 metų pionierių stovykloje apsinuodijęs stipriai, visa stovykla tada buvo apsinuodijusi maistu. Tai buvo 1984–1985 m., vasara. Įsivaizduoju, kas būtų šiais laikais, jeigu taip nutiktų, ar stovykloje, ar mokykloje, koks skandalas. O tuo metu buvo tyliai užglaistyta.
Teko girdėti, kad vienu metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo nustatytas vienodas meniu valgykloms. Tai reiškia, kad visi patiekalai buvo gaminami pagal vienodą receptūrą, vienodo skonio?
Tos receptūros, taip, bandytos, kadangi ta pati kainodara turėjo būti. Ji turėjo būti vieninga, nes kainos buvo centralizuotos.
Ta prasme, kad ir Vilniuje, ir Maskvoje tas pats kotletas kainavo tiek pat?
Galėjo būti skirtumai, matote, pagal tam tikrą lygį, kategorijas, valgyklų, kavinių, restoranų kategorijas, kainos galėjo skirtis. Bet realiai, jeigu vienos kategorijos, tai jos ir kainos turėjo būti vienodos.
Aišku, klausimas, ar tai visą laiką išlaikydavo. Žinau, kad kai kurios Kauno, Vilniaus kavinės garsėjo, turėjo savitą savo receptūrą, pateikimą, kultūrą, pavyzdžiui, Kauno kavinė „Trys mergelės“, kitos kavinės garsios. Tai jos sugebėdavo kažkaip surasti savitumo tokio, ir receptūrinio, ir pateikimo, ir aptarnavimo kultūros lygį turėti. Bet paprastai centralizacija tikrai veikė.
Pasikalbėkime apie parduotuves. Kokia situacija buvo jose? Yra tekę girdėti, kad specialiomis progomis, pavyzdžiui, artėjant Naujiesiems metams, jos pasipildydavo prekių.
Parduotuvės priklausė, galima sakyti, dviem esminiams tinklams – tai buvo Prekybos ministerijos tinklai ir Lietuvos kooperatyvų sąjungos tinklai, tai yra prekybos tinklai, visa ta sistema. Ten irgi buvo planai, užpirkimai.
Ir iš tikrųjų buvo planuojami tokie dalykai. Gal ne tiek Naujiems metams, gal labiau spalio šventėms, revoliucijos metinėms, tada tikrai paleisdavo produkcijos daugiau. Aišku, buvo specialus vartojimas – nomenklatūrai, valdžios atstovams. Tai jau atskirai jie gaudavo, tai buvo vadinamas privilegijuotas vartojimas.
Bet apskritai prekių stygius, visos tos istorijos, kurias teko vaikystėje girdėti apie stebuklui prilygstančius bananus parduotuvėse... Kokios buvo tos prekės?
Bananai tai iš tikro egzotika buvo. Aš abejoju, ar gaudavo, jei gaudavo, tai jiems pasisekė. Nes esu pats matęs, tai labai tokius juodus, nupuvusius, kažką tokio pastovėjusio, pas draugus giminės atvežė. O daugiau – apelsinai, mandarinai, visi citrusiniai vaisiai, tai buvo deficitas, buvo labai normuojami dalykai, sunkiai prieinami.
Ne tik citrusiniai, bet ir daržovės, vaisiai. Tarkim, dešra, net ta pati daktariška dešra, reikėdavo stovėti eilėse, atveždavo vieną kartą per savaitę, tarkim, ir tada išskirdavo, kiek galima nupirkti dešros. Būdavo norma. Turi stovėti eilėje, tai motinos su vaikais stovėdavo, tarkim, dvi valandas, kol atveždavo.
Negali parodyti pažymėjimo, kad pas tave vaikai yra, kad tavo šeima didesnė ir tau daugiau turi skirti, vaikai turi eilėje stovėti. Tai vaikai tiesiog būriuodavosi prie parduotuvių, laukdavo, kol paduos dešros, mėsos, tada vaikai sukviečiami pas mamas ir jiems atsveria, kiek priklauso, ir tada perkama.
Sovietmečiu buvo tokia politika, kad maistas šiek tiek piginamas dirbtinai, ypač duona, jos kaina buvo labai maža – 18–20 kapeikų duonos kepaliukas kainuodavo. Buvo laikoma, kad duonos turi nepritrūkti, kad nebūtų elgetaujančių žmonių, kad visiems būtų įperkama.
Bet tuo pačiu buvo didinamos kainos tų vadinamų prabangos prekių, nors kokia čia prabanga – mašinų, automobilių kainos buvo nerealiai didelės. Tarkim, 8 tūkst. rublių kainavo mašina, kai alga vidutiniškai buvo 120 rublių. Tai kaip sutaupyti tokiai mašinai? Kaip gauti paskyrą? Nes pagal paskyras mašinos būdavo, kaip ir kiti svarbesni vartojimo daiktai.
Tai išeidavo tokie paradoksai, kad su duona šerdavo karves, kad galėtų priduoti pieną, iš tikro taip kaimuose būdavo, ir taip taupydavo žiguliams, kad galėtų nusipirkti.
Tuomet smalsu, kaip žmonės gaudavo tai, ko jiems iš tikrųjų reikėjo, jei parduotuvių lentynos buvo tuščios.
Tai veikė blato sistema. Tuo metu formavosi tam tikri tinklai. Kai kurie autoriai net sako, kad čia buvo demokratinės horizontalių ryšių užuomazgos. Per tuos tinklus keitiesi, tai kaip ir juodoji ekonomika, pažeidi taisykles, tvarką, bet negali be to gyventi. Ir vyksta tai tais horizontaliais tinklais, kas ką gauna, pas ką blatas.
Pardavėjai buvo labai gera profesija, tada medžiagų aprūpinimas. Va tokie juodosios ekonomikos mainai visuomenėje ir vyko.
Žodžiu, kiekvienas pagal savo gudrumą turėjo išgyventi.
Taip, tai buvo sakoma – neturėk 100 rublių, turėk 100 draugų. Tai buvo to meto posakis.
O kaip buvo su elitu? Ar jis gyveno geriau ir turėjo specialias parduotuves apsipirkti?
Būdavo ir kariškiams specializuotos parduotuvės, nomenklatūrai. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte „Šešupė“ buvusi, tai buvo kaip ir padalinys prie Ministrų tarybos, valdžios tokia tiekimo, aprūpinimo vieta. Aišku, daug yra mitų. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, nebuvo taip, kad ten būtų kažko labai daug. Bet vis tiek, palyginus, buvo daugiau prekių.
Straipsnio autorė - jauna žurnalistė, politikos apžvalgininkė, kuri sovietmečio neprisimena, rašyti, žinoma, gali ką nori, tačiau pateikia labai tendencingą ir propagandinį vaizdą. Tai jos antrasis straipsnis sovietmečio tema. Pirmasis vadinosi: „Sovietinių ligoninių kasdienybė: medikai pasakoja sunkius ligonius galėję atskirti iš kvapo“. Visiems įdomu sužinoti, kaip buvo blogai sovietmečiu, net tiems kurie jame gyveno ir gerai prisimena. O dar mes stebimės, kad atsiranda žmonių prisimenančių badą 80-aisiais.
Jau pirmuose sakiniuose du, vienas kitam, prieštaraujantys teiginiai. Skaitome: „Sovietinį maistą supa daugiau mitų nei, veikiausiai, bet kokį kitą ano meto reiškinį. Dalis sovietmetį menančių lietuvių savo jaunystės tortus ir kotletus prisimena it per rožinius akinius, kai išties sovietinis maistas Lietuvoje sukeldavo ir apsinuodijimų, kurie baigdavosi mirtimi.“
Jei visi nuodydavosi ir mirdavo, kodėl žmonės anuometinį maistą prisimena kaip kokybišką? Jei šio fakto žurnalistė nesuvokė, tai galėjo su savo tėvais ar vyresniais pažystamais išsiaiškinti. O gal mitas yra antrasis žurnalistės teiginys?
Straipsnio autorės vaizduotėje baisios ir beprasmės eilės sovietiniais laikais. Mes, dabar, stovime eilėse. Pirmiausia dėl pandemijos, limito parduotuvėse. Žmonės stovi po 5 - 15 minučių ir niekas apie tai, kažkodėl tiriamųjų darbų nerašo. O paskui, dar eilėse prie skyrių vidutiniškai po 1-2 minutes, jei tai nėra LIDL ir prie kasų, vidutiniškai 5-7 minutes. Sovietmečiu, 7-8-ame dešimtmečiuose, stovėdavome eilėse prie skyrių, vidutiniškai 3-5 minutes ir prie kasų, vidutiniškai 3 - 5 minutes. Jei prekybos tinklo parduotuvės gaudavo deficitinių prekių: žirnelių, kavos, importinių konservų, mandarinų, apelsinų, ... tuomet 10-30 minučių. Niekas valandų valandas nestovėjo, nereikia meluoti. Valandas žmonės stovėdavo pokariu, kai trūko duonos. Didesnis maisto prekių deficitas atsirado Tarybų Sąjungos „griūties“ metais ir tai, toli gražu, ne visoje Lietuvoje. Blogiausiai gyvenome pirmaisiais Nepriklausomybės metais, nes tuomet žmonės prarado darbus, negaudavo atlyginimų, kai kurie gyveno pusbadžiu, trūko elementariausių buities dalykų, padaugėjo savižudybių. Štai, tuomet, tikrai būdavo labai didelės eilės.
Žurnalistės straipsnelyje pateiktos Rusijos kasdienybės nuotraukos neatspindi Sovietinės Lietuvos tikrovės. Jei rašoma apie Lietuvą, kodėl pateiktas veiksmas prie Rusijos parduotuvių arba jose? Rusija yra didelių pramoninių miestų šalis. Maisto ten niekada nebuvo pakankamai. Aprūpinimas maisto produktais, gaminiais niekada nevyko sklandžiai, tuo metu kaip Lietuvos TSR turėjo bene stipriausią žemės ūkio pramonę.
Žurnalistė rašo: „Bet metai, kada Lietuvą tikrai ištiko badas, buvo 1954–1955 m.“ Kas vadinama žodžiu - „badas“? Gal būt, vartojant tokį terminą reikėtų išsiaiškinti jo reikšmę?
O štai jums pavyzdys kaip atsiranda mitai apie blogą maitinimą sovietmečiu.
"Klausimas: Teko girdėti, kad vienu metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo nustatytas vienodas meniu valgykloms. Tai reiškia, kad visi patiekalai buvo gaminami pagal vienodą receptūrą, vienodo skonio? Atsakymas: Tos receptūros, taip, bandytos, kadangi ta pati kainodara turėjo būti. Ji turėjo būti vieninga, nes kainos buvo centralizuotos." Jei kalbame apie 8-to dešimtmečio pabaigą, tai gaminių technologija ir receptūra, tikrai buvo griežtai tikrinama, tačiau buvo reikalaujama, kad visuomeninio įstaigų menių būtų sudaromas skirtingas, pagal įstaigos specializaciją ir kiekvieną dieną keistųsi. Reikalavimas, kad būtų pakankamai gaminių, iš: miltų, daržovių, varškės, pieno gaminių, sasyskų (!), pakankamai buterbrodų. Jūs, rašydami apie sovietmečio valgyklas, ką ten rūkote?
