Apie tai „Žinių radijas“ laidoje diskutavo psichologė ir rašytoja Ramunė Murauskienė bei kognityvinės elgesio terapijos konsultantas ir lektorius Vaidas Arvasevičius.
Pastaruoju metu matome tikrą mentorių, vedlių ir guru antplūdį. Jie siūlo pagalbą, kuri, regis, turi didelę paklausą. Iš kur kyla šis fenomenas ir ar tokie veikėjai turi teisę egzistuoti?
R. Murauskienė: Mes gal ne tiek apie tą teisę kalbėkime, o apie tą patį efektą, kodėl čia taip yra. Kai keliame klausimą, kodėl yra tiek daug visokių guru, vedlių, daug kas sako, kad paklausa formuoja pasiūlą, ar ne?
Šiais laikais, o gal ir visais laikais, ką mes stebime žmonėse? Jie nori kažkokios piliulės, tabletės – sumokėti pinigus ir būti ramiam, kad jo problemos bus išspręstos – nebe pats žmogus išsprendžia su psichologo, psichoterapeuto pagalba, gilinasi, aiškinasi ir pagaliau sau kažką išsiaiškina.
Ir visi tie vedliai turi marketinginę miglą – jie iš tiesų, aš manau, kad yra aferistai, bet jie visi veikia pagal praktiškai vieną algoritmą. Jie sako vieną dalyką žmogui, kuris iš karto pasidaro saldus: „Tu nesi tobulas, nepergyvenk. Ir aš netobulas, bet pažiūrėk, koks aš šaunus“, ir jau visiems gerai.
Mes nebauginame žmonių ir nemoralizuojame, kad būtina gyventi pagal tam tikras vertybes, tačiau jei turi žmoną ir meilužę, apsispręsk – nesėdėk ant dviejų kėdžių vienu metu.
Tokie apsišaukėliai skleidžia miglą, esą gali būti kuo tik nori. Ką tai reiškia? Žirafa? Ar po šios laidos eisiu į miestą apsipirkti ir sakysiu: „Šiandien aš – begemotas“? Ir ką gi, ar tai sutrikimas? Ne, anot jų, tai – saviraiškos laisvė.
Galbūt problema slypi ir pačioje psichologijoje? Žmonės galbūt vengia kreiptis į diplomuotus specialistus, kurie atrodo per daug griežti, vertina viską per giliai?
R. Murauskienė: Aš manau, kad ne. Aš nekalbu apie visus psichologus. Prisimenu, kai pradėjau studijuoti, mūsų tokia buvo labai šauni Filosofijos fakulteto dekanė Birutė Pociūtė ir ji sako: „Koks čia kursas? Psichologai? Pažįstu aš jus – visi empatijos sunaikintais veidais.“
Iš tiesų, kad ir kokios profesijos atstovai – psichologai, psichoterapeutai, konsultantai, lektoriai – jie gi prisiima rolę.
Pavyzdžiui, pažįstu kelis žmones, kurie, baigę ekonomiką ar kitą panašią sritį, vėliau studijavo podiplomines tam tikros srities studijas. Ir dabar jie kalba visai kitaip – gerokai elegantiškiau.
Tai čia koks psichologas kokią rolę prisiima. Aš asmeniškai esu labai natūrali ir jokių ten rūščių veidų klientams nedemonstruoju.
Bet jeigu mes sakome, kad psichologija yra mokslas, tai nepamirškime, kad ir astrologija yra mokslas, ir veidotyra yra mokslas ir visi tie taro kortų dėliojimai tada jau irgi yra mokslas.
O kaip atpažinti tuos pavojus? Žmonės dažnai dalijasi sėkmės istorijomis, teigdami, kad būtent alternatyvūs metodai jiems padėjo, kai tradicinė medicina ar psichologija buvo bejėgė.
V. Arvasevičius: Kiek man teko girdėti, niekas dar savo artimojo neišgelbėjo nuo būrėjo ar nuo kitokio tipo konsultanto. Čia yra taip stipru, kad mes nepajėgūs esame žmogaus paimti ir paskatinti kritiškiau pasižiūrėti.
Įprastai tas trūkumas kritiško požiūrio, abejonės, abejojimo įgūdžio mus palydi ieškoti tų sprendimų stebuklingais būdais, bet matyt, poreikio lydimas žmogus eina ten.
Aš apskritai žiūrėdamas į žmones, kurie ateina ir ieško atsakymų į savo gyvenimą, aš taip įsivaizduoju, kad yra saviugdos laukas kažkoks: saviugdos, savosios patirties analizės, tyrinėjimo, paieškų, sprendimų.
Viskas kaip ir aišku, žemiška ir paprasta. Savo gyvenime daryti kažkokius pasirinkimus, juos padarius tyrinėti pasekmes.
Ir kai į šitą saviugdos lauką yra įkeliama terminologija kvantinio mokslo – tokie žodžiai kaip „kvantiniai šuoliai“.
Ką tas „kvantinis šuolis“ reiškia tokių guru kontekste?
V. Arvasevičius: Aš negaliu pasakyti, kaip kvantinio šuolio terminas, perkeltas į saviugdą, gali padėti žmogui, nes žmogus negali šuoliuoti. Jo psichika yra labiau kaip traukinys, kaip ant bėgių, negu, kad kokia kulka, lekianti rikošetu.
Tai tie terminai perkelti, jie duoda iš tiesų, kaip Ramunė minėjo, tos miglos tokios, bet ta migla, ji tokia švytinti, stebuklinga ir sukuria tą iliuziją, kad įmanoma išspręsti dalykus nedarant kažkokių pasirinkimų, o šliejantis prie kažkokios jėgos, specifinės galios antgamtiškos, kuri valdo, reguliuoja.
Ir kalbant jau apie tas manifestacijas vadinamąsias, tai tereikia tik norėti. Bet su tais norais, vėlgi, reikia mokėti norėti, dėl to mes turime kreiptis į specialistą, kuris sako, kaip tos afirmacijos turi skambėti, manifestacijos, kas ten bebūtų.
Ir taip sukuriama toks įspūdis, kad tikrai klausimus galima spręsti išorinių jėgų pagalba. Ir kas atsitinka šitoje vietoje? Mūsų psichika turi savybę – tikėti dalykais, kuriais mes norime tikėti, ir ieškoti patvirtinimų tam, kuo mes pradėjome tikėti.
Ir placebo efektas, jis gali suveikti, bet jis ne tokios galios, kad norint buto, jachtos arba kažkokių sėkmingų santykių, jie ateis vien tik norint ir vien tik leidžiant į visatą žinutes.
Tai nenoriu niekaip pašiepti, tačiau labai kviesčiau kritiškai pažiūrėti į visus kvietimus, norus ir kreipimusis į visatą. Nes kai kartais aš internete skaitau visatos dėsnius, aš galvoju: „Iš kur jūs gavote dėsnių knygutę?“
Pilną laidą klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
