12 šalių vienijanti Trijų jūrų iniciatyva (3SI) buvo pradėta 2015 metais siekiant stiprinti šiaurinių ir pietinių valstybių, įsikūrusių tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų, ryšius. Regiono infrastruktūroje vis dar pastebimas komunizmo palikimas: ji pernelyg silpna ir daugiausia veikia rytų-vakarų ašimi. Tam, kad skaitmeninės, energetikos ir transporto jungtys pasiektų Vakarų lygį, prireiktų 1,16 trln. dolerių.
Tačiau numanomas šios grupės tikslas, palaikomas Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, yra konkuruoti su 17+1 valstybių formatu. 2012 metais Kinijos pasiūlytas bendradarbiavimo formatas šiuo metu vienija 17 šalių vykdyti infrastruktūros projektams, globojamiems Pekino. Daug kas jį laiko ir politinės bei diplomatinės įtakos instrumentu.
Šios grupės persidengia, bet ne visiškai. Austrija priklauso 3SI, bet ne 17+1. Vienuolika kitų 3SI narių (Bulgarija, Čekija, Estija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija) priklauso ir 17+1; šiame formate taip pat dalyvauja Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Serbija ir Šiaurės Makedonija bei nauja narė Graikija.
3SI pradžia buvo gera – su pastebimai aukšto lygio viršūnių susitikimais Varšuvoje 2017-aisiais ir Bukarešte metais vėliau, tačiau 2019-ųjų susitikimas Liublianoje nebuvo sėkmingas. Tad vadžias perėmus estams, vilčių buvo daug. Vasarį JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo pažadėjo iki 1 mlrd. dolerių finansavimą naujam 520 mln. dolerių vertės 3SI investicijų fondui.
Tada prasidėjo pandemija, ir viršūnių susitikimą teko atidėti. Atrodė, kad nedaug kas vyksta. Tačiau pareigūnai Taline buvo užsiėmę užkulisiuose. Vokietijos, Lenkijos ir Bulgarijos prezidentai turėtų dalyvauti susitikime, bent jau virtualiai. Taip pat jame gali sudalyvauti ir pats M. Pompeo (ir galbūt daugiau papasakoti apie tą 1 mlrd. dolerių). Preliminariai svarstoma pakviesti ir sunkiasvorę figūrą iš ES – Europos prisitaikymo prie skaitmeninio amžiaus darbotvarkę koordinuojanti eurokomisarė Margrethe Vestager būtų geras pasirinkimas, atsižvelgiant į Estijos pabrėžiamą „išmaniojo ryšio“ susitikimo temą.
Svarbus darbotvarkės klausimas bus ir kito viršūnių susitikimo vieta. Tarptautinė konferencija būtų naudinga Bulgarijos prezidento Rumeno Radevo perrinkimo kampanijai, galbūt dėl to jis planuoja skirti laiko susitikimui Taline. Ar bulgarų vyriausybė norėtų sumokėti už tokią konferenciją, jau kitas klausimas.
Tai pabrėžia, kaip svarbu, kad ateityje 3SI veiktų tarpvyriausybiniu lygiu, o ne kaip rotaciniu principu paremta prezidentų lygio pasitarimų vieta (dauguma valstybių vadovų šiame regione teturi kuklias vykdomosios valdžios galias). Kad išlaikytų pagreitį, šiai iniciatyvai reikalingas nuolatinis sekretoriatas. Estija subūrė nedidelę komandą, tačiau ji nenori ir toliau dirbti šio darbo. Vengrija rodo tam tikrus susidomėjimo ženklus, galbūt tikėdamasi pataisyti pakirstą reputaciją dėl entuziastingai priimto migloto su Kremliumi susijusio plėtros banko. Lenkija ir Rumunija būtų stipresnės kandidatės.
Strategija turi būti drąsesnė. Prie šiaurės-pietų jungties turėtų būti pridėta Ukraina. Prioritetu turėtų tapti pasirengimas padėti Baltarusijai, kai žlugs tenykštis režimas. Kinijos įtaka stipriausia Vakarų Balkanuose – ten, kur 3SI pėdsakas mažiausias. Investicijų fondo projektai gali išsiplėsti į kaimynines šalis, bet nėra jokio apetito naujiems nariams.
Balandį turėjęs vykti 17+1 viršūnių susitikimas buvo atidėtas, bet Kinija sugrįš kitąmet, bandydama sustiprinti ir išplėsti savo įtaką regione. Kad veiksmingai tam pasipriešintų, 3SI turi būti labiau susikoncentravusi ir, svarbiausia, didesnė.
E.Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
